„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gyvenimo pynė

Arklys su klumpėm Arklys su klumpėm

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

„Gerb. redakcija, siunčiu eilinį prisiminimų rašinį „Sūrus prakaitas ir bimbalai“. Toks buvo daugelio pokario mano kartos jaunuolių gyvenimas. Dėkojome Dievui ir likimui, kad likome gyvi, dirbome, tikėjome geresne ateitimi. Gal ir ne visos svajonės išsipildė, tačiau buvome pavalgę, apsirengę ir džiaugėmės ramiu gyvenimu.  

Bet štai ir vėl pašonėje griaudžia patrankos, virš galvų skraido maitvanagiai, vėl žmones gramzdina į kančių ir skurdo pasaulį. Labai gaila, kad žmonija nepasimokė iš praeities klaidų. Todėl itin svarbu grįžti į praeitį ir bandyti iš naujo pažvelgti į žmonijos kelią, išsivaduoti iš prievartos bei karo gniaužtų. Ir dar svarbu – neprarasti vilties“, – sako autorius. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Sūrus prakaitas ir bimbalai

Po karo gyvenimas buvo sunkus, ir daugelis pragyvenimui net mieste laikė gyvulių: karvių, arklių, kiaulių, ožkų ar avių. Todėl reikėjo pasiruošti pakankamai pašaro. Darbštesni šilutiškiai Ne­muno užliejamose pievose jo sukaupda­vo ne tik savo ūkio poreikiams, bet ir pardavimui. 

Pamaryje šienu prekiauta nuo seniausių laikų, tačiau šis verslas ypač suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Sunkiai besiverčiantys gyventojai galėjo prisidurti vieną kitą červoncą šeimos išlaidoms padengti.

Tėvas bei mano vyresnieji broliai Pet­ras ir Kazys taip pat nesėdėjo rankų sudėję. Jie kasmet sukraudavo po keletą šieno kūgių. Šienpjovių darbas buvo nelengvas. Dirbdamas kartu su jais panemunės šlapynėse, ir aš anksti patyriau sūraus prakaito skonį.

Negaliu pasakyti, kad tuomet buvau pilnavertis šienpjovys, bet kai vyrai ruošdavosi šienauti, ne­pa­likdavo ir manęs. Broliai sakydavo: „Pra­­tinkis, brolyti, prie sunkesnio darbo, kny­gas rudeniui palik, per šienapjūtę ir ak­muo kruta“. 

<...> Vidurvasaris – pats karščiausias pa­šaro ruošimo metas. Su­si­metę į vežimą dalgius, grėblius, šakes ir kitą inventorių bei pasiėmę mamos prigaminto valgio krepšius, iškeliaudavome į užliejamas pamario lankas.  

<...> Kai tik įsikurdavome palapinėje, sumeistrautoje iš karklo lazdų ir šlapžemės augalijos surištų šluotų, tėvas primindavo: „Vešlią lankų žolę lengviau pjauti su rasa, kol dar saulė nespėjo jos sugerti“. Broliai Petras ir Kazys šiuos žodžius puikiai suprasdavo – jiems į darbą reikės keltis kartu su saule, tad pasimėgauti saldžiu rytmečio miegu negalės. Jie žinojo, kad tėvas tuščiai burnos neaušina – kaip pasakė, taip ir turės būti. 

Vos tik pradėdavo rytas brėkšti, tėvas jau ir kelia juos iš gilaus įmigio, ir visi trys, persimetę per pečius išplaktus dalgius, vorele patraukdavo į lankas šnioti rytmečio rasos karoliukais pasipuošusios žolės. Man tėvas pavesdavo vartyti storokai sumuštas vešlios žolės pradalges.

„Gerai išdžiovintas lankų šienas turi kvepėti“, – sakydavo jis.

Pradalgių daužymas man teikė šiokią tokią privilegiją, palyginus su broliais – rytais, kol saulė šildydavo lankas ir džiovindavo žolę, galėdavau ilgiau pasivartyti šieno guolyje. 

Saulei gerokai palypėjus dangaus skliautu, šokdavau iš palapinės ir, stvėręs grėblį, skubėdavau vartyti žolės. Tuo metu ankstyvieji šienpjoviai jau būdavo nušnioję geroką pievos plotą, nusivarę nuo kojų, ir jų balto lino marškiniai mirgėdavo tamsiomis prakaito dėmėmis. Sau­lė iš šienpjovių sunkė sūraus prakaito lašus ir vyrus spaudė atsipūsti. Užsimetę ant pečių gerokai atšipusius dalgius, jie traukdavo palapinės link ir krisdavo kaip negyvi pailsėti tėvo nustatytam laikui – nuo akies po valandą.

Kai jie ilsėdavosi, aš, pasiraitęs kelnes, įsispyręs į klumpes, žirgliodavau pradalgėmis ir kupinas azarto mosuodavau grėbliu tai kairėn, tai dešinėn. Po kelių valandų azartas išblėsdavo ir vis dažniau akys žvelgdavo į saulę, slenkančią  dangaus skliautu, kaip man tada atrodė, pernelyg lėtai. Kantriai drabstydavau žolės kuokštus kaip išganymo laukdamas saulėlydžio, nes baigsis mano dienos vargai.

<...> Kai žolė pradalgėse tapdavo kvepiančiu šienu, broliai man įbrukdavo šakę ir su paslėpta šypsenėle pasikviesdavo drauge su jais padirbėti iš peties. 

„Išdžiovintą šieną reikia skubiai sugrėbti kupetom, kol lietus neužklupo, vėliau, pasikinkę Raudį, vilksime prie ke­lio ir krausime į didelius kūgius“, – dėstė tolimesnį šienapjūtės planą broliai, nešdami didžiulius šieno glėbius, iškėlę juos šakėmis virš galvų.

Neretai tamsėjantis dangus bei atplaukiantys sunkūs lietaus debesys versdavo sku­bėti. Broliai su tėvu sukdavosi iš visų jėgų. Norėdamas pajusti vyriško darbo ritmą, stengdavausi ir aš neatsilikti, tačiau Petras su Kaziu, matyt, neįžvelgę mano geranoriškų pastangų, mesteldavo: „Na, Juozeli, lygiuokis į vyrus, imk po didesnį glėbį“. 

Tačiau kad ir kaip besistengiau, prilygti jų jėgai nesugebėjau.

Lietus nušniokšdavo, tamsūs debesys dingdavo už horizonto, ir vėl nusišypsojusi saulė atnešdavo šienpjoviams naujų darbų. 

<...> Į medines roges pasikinkydavome Rau­dį, kurį tėvas apaudavo specialiomis medinėmis klumpėmis, nes taip apautas arklys tvirčiau atsispirs į durpžemę ir jo kojos neprasmegs šlapynėje. 

Pasikinkę Raudį, kibdavome į darbą. Nuo ryto iki vakaro Raudis įsiręžęs vilkdavo medines roges, į kurias šieno prikraudavome su kaupu. Ištraukti iš šlapžemių šieną ir sukrauti į kūgius būdavo pasiutiškai sunkus darbas. Atėjus vakarui, kris­davome kaip negyvi į šieno guolius, o durpyno vandeniu pagirdytas Raudis šlemšdavo rasotą žolę šalia palapinės. Vi­si kaupėme jėgas kitai dienai... 

Negaliu nepapasakoti apie šį darbštų keturkojį. Raudis pas mus pateko atsi­tiktinai. Karo keliuose nuvarytą ark­lį rusų kareiviai nutarė palikti pirmoje pasitaikiusioje sodyboje. Tai buvo mano tėvų ūkelis, prisiglaudęs prie kelio, vingiuojančio per Radviečio mišką. Kareiviai tėvui prievarta įbruko paliegusį ark­lį ir nė neatsiklausę iš tvarto išsivedė stiprų, gerai įmitusį veislinį eržilą Sartį. Skaudu buvo tėvui, tačiau prieštarauti ginkluotiems kareiviams ne­išdrįso: „Karas įstatymų neturi“, – sakydavo tėvas.

Rusų kareiviai nužygiavo savais keliais Berlyno link, o Raudis liko pas mus. Tėvas arklius labai mylėjo, mokėjo juos prižiūrėti, todėl ir rusų kareivių paliktą­jį greitai pastatė ant kojų, davė jam vardą – Raudis. Jis tapo mūsų visų draugu bei pagalbininku.    

<...> Bet grįžkime į pamarį ir prisiminkime šienapjūtės dienas. Jų būta įvairių – lietingų, apsiniaukusių, neretai su griausmingu perkūnu ir žaibais, tačiau labiausiai įsimintinos karštos vidurvasario dienos. Tokiomis dirbdami braukdavome prakaitą nuo kaktos ir nuo nosies galo, o neretai ir per pakinklius varvėdavo. O dar prisidėdavo įvairiausių vabzdžių atakos. 

Šlapiose pievose kraugerių – tuntai. Jie šienpjovius persekiodavo nuo saulės patekėjimo, kar­tais net jai nusileidus nenurimdavo. <...> Turėjome kęsti jų bendrystę – durpingos, šlapios vietos yra vabzdžių buveinė, o kraujo jiems ypač reikia veisimosi metu.  

Nepaisant visų sunkumų ir nepatogumų, per keletą savaičių pripjaudavome tiek žolės, kad užtekdavo per žiemą išmaitinti ne tik savo gyvulius, bet ir dalį sukaupto pašaro parduoti. Rudenį kaliningradiečiai išsiveždavo mūsų paruoštą pašarą, į tėvo delną įspraudę nemažą sumą červoncų. Pinigai praskaidrindavo ne tik tėvo, brolių veidus, bet ir mano. Visi pamiršdavome ir sunkius darbus, ir sūrų prakaitą, ir kraugerius vabzdžius. 

Prieš rugsėjo pirmąją šiek tiek pinigėlių nubyrėdavo ir man. Už juos nusipirkdavau sąsiuvinių, knygų, pieštukų, rašalo ir keletą plunksnakočių dailyraščiui rašyti.

Dėkoju už tai tėvui, broliams ir pamario žaliosioms lankoms. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)