Gyvenimo menas – visur rasti grožį ir džiaugsmą

Savo gebėjimus žmogus gali pažinti tik juos išbandęs – taip yra pasa­kęs romėnų filosofas Seneca. Gal kai kas ginčysis, jog, kalbant apie pomėgį, ši sentencija yra per skambi, tačiau ir sielai maloniam už­siėmimui gabumų reikia. Pradžioje – bent minimalių, kurie tobulėjant priveda iki meistriškumo. Bet svarbiausias dalykas yra poreikis.

Šilališkė Alma Jarošiūnienė džiaugiasi pirmąja surengta rankdarbių paroda. Anot moters, tai jos viso sąmoningo gyvenimo, kurį užpildė malonūs pomėgiai, ekspozicija. Tarp megztų, nertų gaminių eksponuojami ir gana retai matomi – tai šiaudiniai sodai.

Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudų. Jie veriami ant siūlo sudarant trikampius, kvadratus bei apskritimus. Nuo seno sodai buvo svarbi lietuvių tautos kultūros dalis, o šiaudas žmogų lydėjo nuo kūdikystės. Šiaudų sodai buvo rišami ir ruošiantis didžiausioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms – kabinami palubėje, taip sukuriant šventinę darnos, grožio bei tvarkos erdvę.

„Sodų rišimas buvo, galima sakyti, ma­no pomėgių tęsinys. Su rankdarbiais draugauju nuo ankstyvos jaunystės. Gal dar kas prisimena suvenyrines dėžutes iš atviručių – tokias darydavau ir aš, tai buvo pati pradžia. Prisimenu, kokie kieti gaudavosi pirmieji mezginiai, kai rankos dar buvo neįgudusios laisvai laikyti siūlo... Dabar manęs klausia, o ir pati dažnai pagalvoju, iš kur manyje užsidegimas tokiam pomėgiui, nes mama niekuo panašiu neužsiėmė. Augome šeši vaikai – laisvo laiko nelikdavo. Gal iš mo­čiučių, bet, deja, jų pažinti man nebeteko“, – pasakoja Alma.

Akstinas išbandyti sodų rišimą susi­jęs su elementariais gyvenimo posūkiais, kai vieną etapą keičia naujas. Bai­gusi zootechnikos studijas tuomečiame Šilutės žemės ūkio technikume, Alma išvyko dirbti į Telšių rajoną. Ten sutiko savo gyvenimo meilę, ištekėjo ir netrukus persikėlė į Pavandenę už Varnių, kur vyras agronomas gavo darbą.

„Apsigyvenome tokioje senoje sodyboje, kur aptikau surištų šiaudų pėdų – begalinio grožio jie man pasirodė. Pirmoji mintis ir kilo, kam juos panaudosiu – rišiu sodus. Tik nuo ko pradėti? Knygyne radau knygą apie rankdarbius, tarp kurių buvo pamokymų apie sodų rišimą. Tiesa, labai mažai, tačiau bent jau pati pradžia paaiškinta. Taip ir pradėjau, o dirbant ateina ir patirtis, ir išmonė. Dažniausiai ieškau pavyzdžių internete, bet kuriu ir iš galvos“, – pasakoja moteris.

Anot Almos, Pavandenėje garsas apie jos pomėgį sodams pasklido greitai: Varnių apylinkė pakvietė į ne vieną parodą, yra gavusi ir auksarankės dip­lomą. Kažin, svarsto Alma, ar Rietavo kavinę tebepuošia jos apipintos medžio šakos, o Pavandenės mokyklai pa­dovanojo šiaudinį sodą. Ir ap­skritai dovanoti savo kūrinius moteriai yra malonu.

Kuo toliau, tuo labiau, pasak Almos, traukė savas kraštas. Tiesa, į gimtąjį Žą­siną, kur dabar gyvena sesers šeima, ne­grįžo – nusipirko namus Šilalėje. Ir vėl sodybos gražinimui moteris pasitelkia savo gabumus bei rankas: praeivių akį traukia aplinką puošiantys dirbiniai iš cemento.

Sodų rišimas, pasak Almos, prasideda nuo šiaudų paruošimo.

„Tai yra didelis ir gana nelengvas darbas. Pirmiausia būtina javus nupjauti iki jų žydėjimo, kad šiaudai nespėtų įgauti grūdų kvapo, o tuomet jų nepuls ir nesukirs pelės. Tiesa, šiaudelių galima įsigyti specialioje internetinėje parduotuvėje, bet jie yra labai brangūs. Nusipjauti javų aš paprašau pažįstamų ūkininkų. Šie niekada neatsako. Paskui reikia šiaudus susikarpy­ti – nuo narelio iki narelio, juos pašalinti, tada rišti į pėdikes ir sausoje vietoje pavėsyje džiovinti. Bedžiūdami šiaudai įgauna gražią spalvą, priklausomai nuo javo, jų yra ir storesnių, ir plonesnių. Daugiausia rišu iš rugių šiaudelių, nes jie yra ilgiausi, nors ir rugiai dabar nebėra tokie aukšti, kokie būdavo“, – pasakoja Alma.

Ji džiaugiasi, kad namiškiai vertina ir įvertina jos darbus. Vyras, anot moters, kartais ją net stabdo. Sako: ar negali bent prieš televizorių ramiai pasėdėti. Bet Alma teigia negalinti – rankoms reikia darbo, juolab, kai galvoje nuolat gimsta vis kažkas naujo.

Kodėl sodai yra būtent rišami? Dėl to, kad šiaudeliai į geometrines figūras veriami ant siūlo ir taip surišami. Alma sako neseniai stebėjusi sodų rišimo edukaciją Šilalės kultūros centre. Labai norėjosi pamatyti bei pasimoky­ti. Ji nustebo, kai edukato­rė sodus rišo pasidėjusi ant stalo. Alma dirbinį pasikabina jai patogiame aukštyje. Bet čia, pasak moters, kaip kam išeina. Surištus sodus ji puošia iš išlygintų šiaudelių padarytais paukščiukais, žvaigždutėmis, džio­­­vintais gėlių žiedais.

„Sodus paprastai laikau sukabintus kambariuose. Nors vienas jau treji metai kabo lauke. Spalva truputį pakito, zylutės kiek paknebinėja, bet nebijo jokių vėjų“, – pasakoja darbų autorė.

Surengti parodą, anot Almos, pa­ska­tino vieno iš sūnų draugė, išvy­dusi įmant­raus rišimo sodus. Gal ir gerai, svarsto moteris, nes pati vargiai būtų išdrįsusi pasiūlyti. Ne­gana to, Alma sutiko vesti edukaciją Rietavo mokykloje, kur dirba jos  dukra. 

Dar vienas Almos pomėgis, susijęs su šiaudais, – medžio šakų apipynimas. Tam reikia šiaudelius išmirkyti, kad jie taptų lankstūs. Bet negalima ir permirkyti –

tuomet supelys. Taigi nieko nevalia pamiršti ir uždelsti. Taip pat moteris sako pridariusi nemažai pintų eglutės žaisliukų, nupynusi suktukų. Dirbdama Šilalės ligoninėje, Alma per praėjusias Kalėdas nudžiugino ir nustebino perso­nalą langus papuošdama savo gamybos karpiniais, dekoracijomis su lemputėmis.

Parodoje eksponuojami ir Almos nėriniai bei mezginiai. Ir skirtingai nuo tų, anot moters, pirmųjų kietų, šitie – minkštučiai ir švelnučiai. Megztukai anūkams, krikšto suknytė anūkėlei, nuos­tabaus grožio ir spalvų siuvinėtas megztas paltukas, kuriuo anūkė labai di­džiuodavosi.

Atskiras kampelis parodoje skirtas Velykoms: kraitelės margučiams, zuikučiai-kinderiukai bei pan. Tačiau margučių marginimas, anot Almos, ne jos „ar­kliukas“.

„Vašku nemarginu visai, dažniausiai naudoju svogūnų laiškus, žoleles bei pan. Na, padarau stilizuotą kampelį iš samanų, viščiukų figūrėlių, margučių. Velykos – mūsų šeimos šventė. Su­va­žiuoja vaikai, anūkai. Užauginome su vy­ru Sauliumi du sūnus ir dukrą, turime tris anūkus. Su kantrybe (suprask: ko imasi, tą padaro – red. past.) yra visi mūsų vaikai, ir tai džiugina. Gyvenime visko prireikia ir viskas praverčia. Vyras giria ir didžiuojasi manimi, kad,  jo akimis gražiai sugebu. O aš manau, jog yra ir daugiau gabių moterų: jeigu tik imtųsi – ir padarytų“, – įsitikinusi Alma.

Paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks iki balandžio 28 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.