Tautos stiprybė – susitelkime ir vienybėje

Sekmadienį Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčio­je susirinko daug žmonių – per Šeštines Seimo narys Jonas Gudauskas ir parapijos klebonas kun. Saulius Katkus pakvietė šilališkius į Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Tai renginys, kurio tradicijos susiformavo Nepriklausomos Lietuvos laikais, o ypatingos svarbos ir naujos prasmės jam suteikė laikmetis, pažymėtas Ukrainoje vykstančio karo ženklu.  

Patyrusi karo pragarą

Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė pirmą kartą surengta 1935 m. At­kū­rus Nepriklausomybę, atgijo ir ši tradicija, tad trečiąjį gegužės savaitgalį minime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono kun. S. Katkaus suburti parapijiečiai jau ant­rus metus kasdien kalba rožinį už taiką pasaulyje, meldžiasi už kenčiančius Ukrainos žmones. Daugeliui atrodo, kad tas karas toli, kad mūsų jis neliečia, kad per daug apie jį kalbama. Tačiau visu savo baisumu jis priartėja, kai išgirstame šalia gyvenančių žmonių liudijimus, jų skaudžią patirtį, kai iki ašarų sujaudina jų netekties skausmas. Tokį liudijimą šilališkiams išsakė ukrainietė Andželika Medvedeva, 36 karo dienas iškentusi Mariupolyje. Okupantai be perstojo šaudė iš visų kare naudojamų gink­lų, žmonės krito gatvėse, perverti kulkų, užkliudyti artilerijos sviedinių skeveld­rų. An­dželikos akyse, bandydami apsaugoti ją, žuvo vyras ir sūnus – moteris iki šiol nežino, kur jie palaidoti. Jai pačiai tik per stebuklą pavyko ištrūkti iš karo pragaro ir išsivežti iš Ma­riupolio vienerių metukų anūkę.

„Lietuva man tapo antraisiais namais, jūs tapote mano artimaisiais. Su pasigėrėjimu žiūriu į kiekvieną šalia esantį žmogų, nes jūs man esate stebuklas“, – sakė A. Medvedeva. 

Seimo nariui J. Gudauskui An­dželikos liudijimas tapo paskatinimu galvoti apie namus – visų mūsų namus Lietuvą, kiekvienam savus, ir tuos, kurių neteko Ukrainos žmonės. Tad, anot politiko, būtent namai yra mūsų saugumo garantas, ta vieta, kur jaučiamės laimingi, mylimi ir svarbūs. O ukrainiečiai geriausiai parodė, kaip reikia juos ginti ir mylėti.

Stiprybė – ukrainiečių vienybėje

Mirtinoje tyloje skambantys skausmu persmelkti An­dže­li­kos žodžiai iki ašarų graudino daugelį šilališkių. Gyven­dami taikoje, sunkiai galime įsivaizduoti karo siaubą.

„Kartais gali atrodyti, kad mūsų gyvenimas priklauso ne nuo Dievo apvaizdos, o nuo kažkokių blogų jėgų. Tada turėtume prisiminti Kristaus žodžius: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos“. Tegul tas liudijimas mums primena, kaip svarbu yra siekti taikos, koks baisus yra karas ir kokie turime būti vieningi“, – sakė kun. S. Kat­kus. 

Apie vienybę kvietė kalbėti ir Seimo narys Pau­lius Sau­dar­­gas, priminęs su­sirin­kusiems už Lie­tu­vos laisvę kovojusių parti­zanų patirtį. Jie buvo paprasti jauni žmonės, nenorėję paklusti okupantų diktuojamoms, laisvam žmogui nesuprantamoms taisyklėms. Pri­versti kovoti už gyvenimą laisvoje šalyje, jie organizavosi į karinę struktū­rą, išsirinko vadus ir tapo Lie­tu­vos kariuomene.

„Andželika liudija karo siaubą ir jo sukeltą skausmą, kurį šiandien patiria ukrainiečiai. Bet yra ir kita šio baisaus ka­ro pusė – ukrainiečių vienybė. Teko daug kartų lankytis Uk­rainoje, bendrauti su kariais, paprastais žmonėmis. Jie visi žino, kad gali atsilaikyti tik susivieniję, padėdami vieni kitiems, visuomenei padedant kariuomenei. Kai yra kas vienija, galima atremti ir daug didesnį priešą“, – sakė P. Sau­dar­gas. 

Pasak Seimo nario, mes visi esame atsakingi už savo valstybę. Kariai mokosi kovoti fronte, bet labai svarbu, kas yra už jų. 

„Fronto linija yra visa valstybė, visi mes. Jei mus užgrius tas blogis, visi turėsime jį atremti. Ukraina tą suprato“, – tikino politikas. 

Mūsų širdyse užkoduotas kovos genas

Ukrainiečių jėga atlaikyti daug didesnio ir stipresnio priešo atakas kyla iš jų pasiryžimo apginti savo valstybės laisvę. To­kią žinią į Ši­lalę atvežė vienas iš VšĮ „LDK palikuonys“ įkūrėjų Kęs­tu­tis Mar­ke­vi­čius. Nuo 2014 m.

su „Azovo“ kariais bendraujantis lietuvis pristatė ir Ma­riupolio gynėjų vėliavas – simbolius, kurie vedė vyrus į mirtinus mūšius. Apie 700 „Azovo“ būrio karių tebėra rusų nelaisvėje, iš jų jau ilgai nėra jokių žinių. Neseniai 40 jų buvo iškeisti į tris rusų lakūnus. Vyrai pasakojo, kaip visais įmanomais būdais – propaganda, melu, bai­siais kankinimais – buvo siekiama palaužti jų dvasią. 

„Mes suprantame jų pasiryžimą, nes tokių narsuolių turėjome pokario metais – tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, vy­ko mūsų miškuose, todėl kovos ge­nas liko mūsų širdyse“, – nea­bejoja K. Markevičius, susiejęs kovojančios Ukrainos did­vy­riškumą su lietuvių pasiau­kojimu 1945-ųjų liepos 22 d. vykusiame Virtukų mūšyje miš­kuose prie Lyduvėnų.

Žebenkšties rinktinei vadovavo majoras Juozas Čeponis-Budrys, jo pavaduotoju buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. In­filt­ravę į būrį išdaviką, rusų sau­gumiečiai apsupo laisvės kovotojus. Mūšis tęsėsi kelias valandas, partizanai kovojo iki paskutinio šovinio. Jiems baigiantis, J. Čeponis įsakė atsitraukti. Atsitraukimą pridengti stojo Liolių partizanų būrys – trylika vyrų ir trys merginos žinojo, kad eina į mirtį, bet liko atremti okupantų.

Tokio pasiaukojimo Lietuvai gali ir vėl bet kada prireikti – kol pašonėje yra agresorius, nė viena tauta negali būti užtik­rinta savo laisve. O patriotizmą skatina ir įvairios patrio­tinės iniciatyvos. Viena tokių – Seimo nario J. Gudausko surengtas piešinių konkursas „Palaikau Ukrainą: vienybė­je mūsų tvirtybė“, į kurį atsiliepė bene visų rajono mokyklų bei ikimokyklinių įstaigų mokiniai bei mokytojai, todėl ir nugalėtojų būrys buvo didelis. Geriausių piešinių autoriams ir jų mokyto­jams buvo įteiktos simbolinės politikų dovanos, o prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios surengta piešinių paroda dar labiau nei skaisti saulė nušvietė gražią pavasario dieną ir suteikė viltį, kad ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai niekada nepritrūks žmonių, kuriems laisvė bus svarbesnė už gyvybę. Beje,  piešiniai dar kurį laiką bus eksponuojami bažnyčioje.

Muzikinę programą atliko Ši­lalės meno mokyklos dainininkai, kurių tyri balsai pakiliai skambėjo po bažnyčios skliautais, širdis virpino ir šios mokyklos auklėtinės ukrainietės Annos patriotinė daina. Ren­ginio pabaigoje prie bažnyčios pasodintas ąžuoliukas, simbolizuojantis lietuvių tautos ir kovojančios Ukrainos vienybę, nuaidėjo brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono karių iššautos salvės už Lietuvą, Šilalę ir Ukrainą. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.