Širvinta. Didžiajai daliai Lietuvos tai mažo upelio pavadinimas, tik prie sienos su Rusijos Kaliningrado sritimi prisiglaudusio Kudirkos Naumiesčio gyventojams – dvyniu vadinto dingusio miesto vardas. Daugeliui šio krašto senbuvių prieš akis vis dar kyla bažnyčios bokštai, raudonų čerpių stogai, atmintyje aidu atsiliepia siauruku bildančio garvežiuko ūkavimas. Dingęs miestas jau daugiau kaip septyni dešimtmečiai vilioja lobių ieškotojus, tačiau didžiausi lobiai saugomi „Širvintos kampelyje“ – keliuose mažuose vieno Kudirkos Naumiesčio pastato kambarėliuose. Apžiūrėti juos kviečiami ir šilališkiai.
Išnešiojo po plytą
Pirmąją plytą dingusio miesto muziejui padėjo Kudirkos Naumiesčio profesinės mokyklos mokytojas Antanas Spranaitis. Ji nebuvo simbolinė, kaip Lietuvoje įprasta pradėti statybas. Tai sugriauto miesto plyta, prieš daugelį metų paties Antano parnešta iš ten, kur dabar belikusi tik krūmais apaugusi laukymė. Sovietmečiu per tiltą į Raudonosios armijos sugriautą miestą būriais traukė lobių ieškotojai. Vieni plėšė karo pabėgėlių paliktus namus, kiti rinko plytas, nemažai buvo ir tokių, kurie rausė kapus, ieškodami aukso.
„Mes patys tą miestą sugriovėme“, – sako Irena Spranaitienė, kurios vyras vaikystėje pats lakstė akmenimis grįstomis Širvintos gatvėmis, su tėvais į turtingą Rytprūsių miestą eidavo apsipirkti, o vėliau iš ten parsinešė ir karo išblaškytų žmonių paliktų daiktų. Ne tik naumiestiečiai Širvintos mūrų plytomis po karo lopė savo namų skyles. Važiavo mašinomis ir visokį gėrį vežėsi marijampoliečiai, kybartiškiai, Vilkaviškio, net Jurbarko bei kitų priešingoje Nemuno pusėje esančių vietovių gyventojai, nors tilto per upę tuo metu dar nebuvo. Irena teigia pažįstanti vietinių, kurie dar turi Širvintoje rastų daiktų. Atnešę juos pirmajai šiam miestui atminti skirtai parodai, jie tikino, jog viską pirko, tačiau tiesa yra gerokai sunkesnė ir slegia daugelio pokaryje Kudirkos Naumiestyje gyvenusių žmonių pečius.
Beveik viskas, ką per daugelį metų priglaudė savo namuose Spranaičiai, o paskui sudėjo „Širvintos kampelyje“, greta Vinco Kudirkos aikštės, su išblaškytais dingusio miesto žmonėmis yra apkeliavę pusę pasaulio. Ir grįžę į šį kraštą tik dėl to, kad jų savininkai bijo sulaukti dienos, kai ir prisiminimus saugančios relikvijos jų vaikams taps nereikalingos. Daugiausia tai yra prieškario nuotraukos, nuo vaikystės išsaugoti asmeniniai daiktai, leidiniai, kuriuose minimas dingęs miestas, seni žemėlapiai. Jeigu juose nebūtų įrašytas Širvintos pavadinimas, dabar net patikėti būtų sunku, jog kažkada anapus upeliuko virė gyvenimas.
Mažosios Lietuvos dalelė
Nors per pirmąjį pasaulinį karą Širvintos miestas buvo beveik visiškai sugriautas, jį atstatyti padėjo visa didžioji Vokietija – Brėmeno miesto iniciatyva, šios šalies žmonės rinko pinigus, kad Širvinta pakiltų iš griuvėsių. 1925 m. atstatymo darbų pabaigtuvių ir 200 miesto teisių suteikimo Širvintai proga mieste buvo surengta didžiulė šventė. Širvintos herbe kaip gerovės šaltinis švietė saulė. Tuo metu mieste gyveno per 1100 žmonių, nemaža dalis jų buvo lietuviai, sukūrę mišrias šeimas. Senosios fotografijos neleidžia abejoti, kad Širvinta, kaip ir daugelis kitų Rytų Prūsijos vietovių, buvo Lietuvos dalis. Istoriniai faktai byloja, jog pirmieji šiame krašte apsigyveno ir iki XVIII a. pradžios tarp Vyslos bei Nemuno šeimininkavo prūsai. Po 1422 m. Melno taikos sutarties prūsiškos žemės tapo Vokietijos dalimi, tačiau dar ilgai išliko lietuviškos. XVI a. statytą Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo kunigas Martynas Mažvydas. Kol šioje šalyje neįsigalėjo nacistai, vokiečiai net nekeitė lietuviškų vietovardžių. Mažai rastume nežinančių Ragainės, Tilžės, Tolminkiemio, Gumbinės. Naumiestiečiai dar ir dabar kitapus sienos esančius kaimus vadina lietuviškais vardais.
Gyvenimas čia pasikeitė, kai 1945 m. antrojo pasaulinio karo nugalėtojų surengta Potsdamo konferencija dalį prūsiškų žemių kaip karo trofėjų atidavė Sovietų sąjungai. Tada Karaliaučius ir tapo Kaliningradu, Tilžė – Sovietsku, Ragainė – Nemanu, Pilkalnis – Dobrovolsku, o iš Širvintos liko tik „posiolok“ Kutuzovo.
Ten, kur buvo Širvintos miestas, įsikūrusi Lietuvai didžiausią grėsmę kelianti Rusijos karinė bazė. Karinių pratybų sprogimai drebina ne tik Kudirkos Naumiesčio pastatų langus – jų bangos ritasi dešimtis kilometrų, net į kitapus Nemuno esančius Lietuvos miestus.
Iš anksto pasmerktas
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, Vokietijai priklausiusiems Rytprūsiams teko atlaikyti visą Rusijos armijos įniršį. I. Spranaitienė teigia, kad Širvintai toks likimas buvo iš anksto numatytas.
„Skaičiau, jog raudonosios armijos vadai nusprendė nuo žemės paviršiaus nušluoti pirmąjį vokiečių miestą, į kurį įžengs.
Kadangi frontas ėjo per Lietuvą, tai galėjo būti tik arba Eitkūnai, arba Širvinta. Tai paaiškina, kodėl sovietinė valdžia šio miesto nusprendė nebeatstatyti“, – pasakoja istorikė.
Rusų kariuomenė į Širvintas įžengė 1944 m. rugpjūčio 17 d. Atrodė, kad po naktį vykusio bombonešių antskrydžio neturėjo likti akmens ant akmens, tačiau rytą žmonės pamatė, jog kur kas labiau nei Širvintos, kur jau nebebuvo žmonių, sugriautas Kudirkos Naumiestis. Irenos nuomone, karo lakūnai pamanė, kad abipus upelio yra tas pats miestas, ir bombas išmetė šiek tiek per anksti.
Tačiau net ir tai Širvintos neišgelbėjo. Kudirkos Naumiestyje apsilankantys vokiečiai, kuriems pasiseka gauti leidimą nuvykti į Kutuzovą, pasakoja, jog krūmais apžėlusiuose griuvėsiuose įmanoma atskirti tik buvusio vaikų darželio likučius.
Kam ošia Širvintos beržai
Nors dingęs lietuviškas miestas išliko naumiestiečių prisiminimuose, mūsų valstybė jo atminimo įamžinimu niekada nesirūpino. Jei ne Spranaičiai, po kruopelę surinkę, kas liko, ir ne šį turtą sauganti Irena, Širvintos vardas tikriausiai jau būtų užmirštas. Juo labiau, kad prūsų žemes užgyvenę rusai apie Širvintos miesto atminimo įamžinimą nenorėjo net girdėti. A. Spranaičio pastatyti ženklai su užrašais „Čia buvo Širvinta“ tuoj pat dingdavo. Tik gerokai vėliau tokius ženklus pradėjo statyti savo gimtinę lankantys vokiečiai. Nors Kutuzovo kaimas yra griežtai saugoma karinė teritorija, jiems iki šiol kažkaip pavyksta ten prasibrauti.
Istoriją bandanti gaivinti
I. Spranaitienė dingusiu miestu susidomėjusiems svečiams pasakoja, kokie sujaudinti ir nuliūdę grįžta vokiečiai iš savo gimtųjų vietų. Tie pasakojimai spaudžia ašarą net ir neturintiems su ta vieta jokių sąsajų. Štai nuotraukoje užfiksuota moteris, kasanti narcizus savo buvusių namų kieme. Inžinieriaus padovanotas malūno, stovėjusio gretimame kaime, maketas – jo pirmtako sparnus suko vėją pavaduodavęs sraigtas. Šakutė, kurią buvusiems gyventojams padovanojo besitraukiantis vokiečių kareivis.
Pirmąją didelę Širvintos įamžinimu susirūpinusių vokiečių delegaciją Kudirkos Naumiestis priėmė 1997 m. Ta proga ir buvo surengta paroda, į kurią kas ką turėjo, tą ir sunešė. Nostalgiją jaučiančių žmonių ratas pamažu didėjo, o jų dovanotų daiktų daugėjo. Iš pradžių juos Spranaičiai priglaudė savo namuose, vėliau „Širvintos kampelis“ persikėlė į miestelio centre esančias patalpas. Bet už jas mokėti iki šiol turi bendruomenė.
Dingusio miesto muziejų tvarkanti I. Spranaitienė sako, jog Kudirkos Naumiestyje yra daug Širvintos miestą primenančių ženklų. Vienas gražiausių – beržais svyruokliais įrėmintas Širvintos takas, nuo kurio atsiveria vaizdas į upelio, tapusio Europos Sąjungos siena su Rusijos Federacija, slėnį. Beje, ne tik tako pavadinimas sieja šią vietą su dingusiu miestu – iš ten buvo parnešti ir naumiestiečiams dabar šnarančių medžių sodinukai. Jei ne ties upės viduriu užtvertas tiltas, po kuriuo matyti dar pirmojo pasaulinio karo metais sugriauto statinio pastoliai, ir įspėjantys ženklai, kad toliau eiti draudžiama, sustojęs po beržais, niekada nepasakytumei, jog už nepakartojamai gražaus Širvintos ir Šešupės santakos slėnio dūla dingusio miesto griuvėsiai. Vasarą paupyje ramiai ganosi karvės, žvejoja vaikai, kvepia šienas, savo giesmių treles laido lakštingalos. Kitokia čia tik tyla, nes iš ten, kur dingo Rytprūsių miestas, vis dar girdisi pasikartojantys sprogimai. Seniesiems naumiestiečiams jų aidas ritasi per širdį ir primena viską naikinančio karo atgarsius.
Daiva BARTKIENĖ
AUTORĖS ir archyvo nuotr.
