Paskutiniame savivaldybės tarybos posėdyje Šilalės vietos veiklos grupės (VVG) administracijos vadovei Teresei Jankauskienei išsakyta kritika nepaskatino Europos Sąjungos paramą kaimui dalijančios organizacijos valdybos ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo su bend­ruomenėmis. Savivaldybėje sukviestame kaimo bendruomenių vadovų susirinkime buvo bandoma įrodyti, kad bendruomenių patalpų labiausiai reikia tik agituoti atvykstantiems politikams, o vietiniams gyventojams užtenka susirinkti „pagiedoti ir atsigerti kavos“ – įžūliai pareikšta, kad sąžiningų žmo­nių, su kuriais bendruomenės galėtų kurti verslą, kaime esą nėra. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.75

Iš pirmo žvilgsnio pilis atrodo ta pati, nepasikeitusi. Kaip ir prieš mėnesį, žaliuoja ąžuolai, geltonų lapų beveik nėra, bet nukritusiomis gilėmis nuklotos trinkelės įrodo, kad ruduo atėjo. Anksčiau nepastebimos, pasislėpusios tarp tankios lapijos gilės dabar krenta, atšoka nuo kietų trinkelių tarsi maži kamuoliukai.

Rugsėjis pilies kiemelyje – kielių, gilių ir kėkštų metas.

Surinkti gilių derlių iš aplinkinių miškų ir parkų į pilį atskrenda kėkštai. Gražūs paukščiai, lengvai atpažįstami iš ryškių dangaus spalvos sparnų plunksnų, šmirinėja tarp ąžuolų šakų, kartais garsiai barasi dėl ypač skaniai atrodančios gilės. Gilės krenta, kėkštai nusileidžia žemyn, godžiai ryja nukritusias. Kartais nespėjus dar praryti vieną gilę, kėkštas snape jau laiko antrą. Gana atsargus paukštis, šiuos rudeninės puotos metu kėkštas mažai kreipia dėmesį į jį stebintį žmogų.

Prisirijęs gilių kėkštas vis nenurimsta, jis griebia gilę ir išskrenda, po kurio laiko vėl sugrįžta ir vėl išskrenda su savo grobiu. Instinktas verčia jį pasirūpinti maisto atsargomis artėjančiai žiemai. Kėkštas slepia giles po medžių šaknų, įkiša jas į samanas, į žemės plyšius. Dalį savo atsargų jis vėliau gal ir susiras, dalį susiras kažkas kitas, peliniai graužikai, pavyzdžiui, o dalis paslėptų gilių taip ir peržiemos savo slėptuvėje, ir pavasarį staiga pačiose netikėčiausiose vietose išdygs ąžuoliukai. Žmonės stebėsis – iš kur jie galėjo atsirasti, juk šalia nėra ąžuolų! Triukšmingas kėkštas neveltui laikomas vienu geriausiu ąžuolų augintoju. 

Didžioji dalis migruojančių paukščių arba jau išskrido į žiemojimo vietas, arba būreliais klajoja už miesto ribų, ruošiasi skrydžiui. Tuo labiau tampa pastebimi sparnuotieji migrantai, kurie dar neskuba palikti miesto gatves ir aikštes. Prie tokių sparnuočių pirmiausiai reikia priskirti baltąsias kieles.

Atėjus į pilį, prisėdus ant suoliuko ir truputį palaukus, galima pamatyti baltųjų kielių būrelį. Smulkūs ilgauodegiai paukščiai rudeniniu apdaru dažnai atskrenda į pilies kiemelį, čirškėdama vikriai bėgioja granito kubeliais grįsta aikšte, tarp ąžuolų, traukia iš įvairių plyšelių ir lesa vangias rudenines muses. Kielių balsai skamba tarsi atsisveikinimas su greitai prabėgusia vasara.

Atėjus žiemai, pilies kiemelis pasitiks kitokius svečius. Ieškoti maisto čia atskris didžiosios ir mėlynosios zylės, ąžuolų kamienais laipios bukučiai, kartais bus galima pamatyti ir didįjį margąjį  genį. Bet tai jau bus visai kita istorija.

Aleksandras NARYŠKIN

Tauragės krašto muziejus „Santaka“

Viena populiariausių elektroninės prekybos parduotuvių „Varlė.lt“ sparčiai plečiasi. Rugsėjo 25–26 d. Į naujos parduotuvės atidarymo šventę kviečiami ir Šilalės miesto gy­ventojai bei svečiai. 

Klientų laukia dovanos ir kitos malonios staigmenos: dalį prekių bus galima įsigyti už pusę kainos ar su didele nuolaida. Pavyzdžiui, naujas 81 cm įstrižainės televizorius „Shivaki“ kainuos tik 99 eurus, atnaujintas kompiuteris – vos 69 Eur, belaidės ausinės sportui – 12,24 Eur, o 50 vnt. vienkartinių medicininių kaukių – tik 5,99 Eur. 

Nors karantino metu parduotuvės buvo uždarytos ir visa prekyba persikėlė į internetą, pasibaigus apribojimams, žmonės vėl plūdo apsipirkinėti įprastai. Prekių kainos internete ir parduotuvėje iš esmės tokios pat. 

„Daugeliui žmonių apsipirkimas parduotuvėje yra labiau priimtinas. Jie nori apžiūrėti prekes, išsirinkti, pasikonsultuoti, sužinoti, kur galės grąžinti prekę, jeigu ji bus brokuota, ar sudaryti lizingo sutartį, jei nepavyksta internetu. Parduotuvėje viskas daug aiškiau ir patikimiau nei tolimas internetas. Internetinė parduotuvė – tik kaip papildoma apsipirkimo galimybė, pridėtinė vertė“, – sako prekybos tinklo „Varlė.lt“ įkūrėjas verslininkas Marius Butauskas. 

Kadangi didžiausias „Varlės“ asortimentas – buitinė technika ir elektronikos prekės, konsultacijos žmonėms yra labiau reikalingos nei perkant pieną ar knygas.

„Šaldytuvas ar skalbimo ma­šina perkami kartą per keletą metų, tad norisi išsirinkti atsakingai bei pasikonsultuoti. Žinoma, žmonės gali ir patys susirinkti informaciją, paskaityti komentarų bei atsiliepimų, bet kol išsiaiškins specifinius dalykus, sugaiš ne­mažai laiko. Jį taupo mūsų kon­­sultantai“, – sako M. Bu­taus­­kas. 

Prie „Varlės“ tinklo Jurbar­ke, Šakiuose ir Šilalėje prisijungė bendrovė „Optita“, šiuose rajonuose mažmeninėje rinkoje žinoma jau 22 metus. 

„Puikiai suprantame, kad ne­turint didelio tinklo, išgyven­ti darosi sunku. Nuo 2003-ių­jų iki praėjusių me­tų dirbome su ži­nomu prekiniu ženk­lu, ta­čiau, pa­sikeitus situacijai, pasi­rin­ko­me „Varlę“, nes tai ino­vatyvi, greitai prisitaikanti, lanks­ti kompanija“, – sako UAB „Op­­tita“ savininkas ir vadovas Dai­­nius Bergelis.

Verslininkas neslepia, jog būtent karantinas ir privertė jį imtis greitų sprendimų. 

„Varlė.lt“ internetinė par­duo­­tuvė yra labai populiari, ir mes tikimės daug užsakymų“, – neslepia lūkesčių D. Berge­lis.

Nauja „Varlės“ parduotuvė Ši­lalėje įsikūrė Dariaus ir Gi­rė­no g. 24. Jos atidarymas – puiki proga apsipirkti pigiau. 

Dabartinėmis žiniomis ir atliktais medicinos tyrimais yra patvirtinta, kad pasaulį sudrebinęs koronavirusas plinta žmonių populiacijoje ir jo užsikrėtimo kelias yra oro lašeliniu būdu, todėl neatsakingi žmonių veiksmai bei nepagrįstos abejonės priimtais sprendimais daro di­džiulę įtaką jo plitimui ir kelia grėsmę visuomenei. 

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytoja epide­mio­logė Aušra Bartulienė primena prevencines apsisaugo­jimo priemones ir pasakoja apie tai, kaip tinkamai lai­ky­tis visų rekomendacijų bei kodėl itin svarbu būti at­sakingais piliečiais. 

Kaukės apsaugo nuo užsikrėtimo

Medicinos specialistų teigimu, apsauginių kaukių dėvėjimas visuomet buvo ir bus viena pagrindinių apsisaugojimo nuo kvėpavimo takų infekcijų prevencijos priemonių, todėl koronavirusas – ne išimtis. 

„Kiekvienas žmogus, abejo­jantis kaukių apsauga, turėtų suprasti, jog šis virusas plinta oro lašeliniu būdu – kalbant, čiaudint ar kosint, iš mūsų nosiaryklės ir organizmo virusas patenka į išorę ir nuskrenda tam tikrą atstumą.

Norint sustabdyti oro lašelių plitimą bei sumažinti riziką užkrėsti aplinką ar palietus veidą užsikrėsti pačiam, rekomenduojama dėvėti kaukę, kuri dengtų nosį ir burną. Svarbu ją prispausti kuo arčiau veido iš visų pusių, kad liktų kuo mažiau tarpelių“, – pastebėjimais dalijasi A. Bar­tulienė. 

Dėvėjimo taisyklių – ne viena

Pagrindinės apsauginių kau­kių dėvėjimo taisyklės nurodo, jog vertėtų vengti liesti kaukę rankomis; nusiimti ją už galinių raištelių ir išmesti į uždarą šiukšliadėžę, po to būtinai nusiplaunant ar dezinfekuojant rankas; pakeisti kaukę nauja tada, kai dėvima tampa drėgna; nenaudoti vienkartinių kaukių pakartotinai, o panaudotas išmesti po kiek­vieno naudojimo. 

„Itin svarbu suprasti, kad įprastos medicininės kaukės nesulaiko viruso ir kartu neapsaugo nuo užsikrėtimo, jeigu yra nesilaikoma rekomenduojamo dviejų metrų atstumo tarp žmonių“, – primena A. Bar­tulienė.  

Kalbant apie kitų rūšių apsaugines kaukes, teigiama, jog nuo virusų efektyviau apsaugo aukšto filtravimo kaukės, vadinamos respiratoriais, turinčios specialų dviejų rūšių filtrą ir labai glaudžiai priglundančios prie veido. Be to, jei yra dėvima chirurginė kaukė, labai svarbi teisinga jos padėtis ant veido, o norint ją sureguliuoti, reikia prispausti metalinį nosies spaustuką.

Visos rekomendacijos yra reikšmingos

Vien tik kaukės dėvėjimas nesuteikia visiškos apsaugos, todėl negalima pamiršti kitų prevencijos priemonių: rankų higienos, kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo ar pirštinių. 

Pasak specialistų, norint išvengti susirgimo, bene svarbiausia profilaktinė priemonė yra teisingas rankų plovi­mas. Jas rekomenduojama plau-

­­ti dažnai ir kruopščiai su vandeniu ir muilu bent 20 sekundžių. Nepamiršti suglausti delnų ir ištrinti supintų pirštų, tarpupirščių, sukamaisiais judesiais išmasažuoti nykščius ir kiekvienos rankos delnus, o rankoms nusausinti naudoti vienkartinį rankšluostį. 

Tokiu atveju, kai muilo ir vandens nėra, galima naudoti alkoholio pagrindu pagamintą rankų antiseptiką su ne mažiau kaip 60 proc. alkoholio. 

„Virusas į organizmą gali patekti per akis, nosį ir burną, todėl reikėtų stengtis kuo mažiau liesti ir čiupinėti veidą, o ypač neplautomis rankomis. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, jog negalima nuvertinti rankų higienos ir reikia sąžiningai bei atsakingai jas plauti“, – tvirtina A. Bartulienė.  

Be to, kosint ir čiaudint privalu prisidengti nosį ir burną servetėle, o jei jos neturime – sulenkta alkūne. 

Būkime socialiai atsakingi

Kiekvienas žmogus yra atsakingas ne tik už save ar savo šeimą, bet ir už aplinką, todėl tik būdami sąmoningi galėsime sumažinti užsikrėtimo riziką.  

„Natūralu, kad žmonės pripranta prie esamos situacijos ir užsimiršta, todėl pravartu vis priminti vieni kitiems apie tai, jog reikia vengti rankų paspaudimų ar glėbesčiavimosi ir laikytis dviejų metrų atstumo, dažnai vėdinti namus ar patalpas, kuriose dirbama. Taip pat labai svarbu teisingai dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugines kaukes, tinkamai plauti rankas ir nepamiršti kosėjimo bei čiaudėjimo kul­tūros. Esantiems izoliacijoje būtina laikytis izoliacijai taikomų nurodymų“, – teigia A. Bar­tulienė.

Tiesa, šiais laikais, kai dezinformacijos mastai yra beribiai, labai svarbu pasitikėti tik kompetentingų medicinos ekspertų ir mokslininkų nuomone. Todėl naujausią informaciją, susijusią su koronavirusu bei priimtais sprendimais dėl prevencinių apsaugos priemonių, vertėtų skaityti ofi­cialiuose atitinkamų įstaigų tink­lalapiuose ir jų atstovų pranešimuose. 

Lietuvos kariuomenės Stra­teginės komunikacijos depar­tamento (LK) analitikai rugsėjo mėnesį atkreipė dėmesį, kad melagingos informa­cijos taikiniu pastaruoju me­­tu tam-

­pa Sveikatos apsau­gos mi­nis­terijos (SAM) ir Vy­riau­sy­bės socialiniai tinklai, kuriuose fiksuojamas didžiausias netikrų paskyrų suaktyvėjimas. 

Šios paskyros įprastai būna imitacinio pobūdžio, kuomet naudojamos netikros profilio nuotraukos, pasivadinama išgalvotais vardu bei pavarde, o didelį komentarų srautą iš šių paskyrų tikslingai sukuria užprogramuoti robotai.

Tokios valstybinių institucijų socialiniuose tinkluose aktyviai veikiančios netik­ros paskyros sukuriamos tikslingai, siekiant klaidinti visuomenę, formuojant neigiamą įvaizdį apie institucijų veiksmus, kurių imamasi kovojant su koronavirusu. Už šių paskyrų besislepiantys ko­men­tatoriai ypač dažnai ragina nedėvėti kaukių, neklausyti valdžios nurodymų.

Todėl gyventojai kviečiami kruopščiai atsirinkti informacinius kanalus ir patikrinti prieštaringai skambančią informaciją bent trijuose skirtinguose šaltiniuose.

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija

Tokios progos išgarsėti, tikėtina, siekia ne vienas paauglys. Tačiau šila­liš­kiui Arnui Ramanauskui dar tik aštuoneri ir apie karjeros perspektyvas jis negalvoja. Bet jo dėstomos mintys skamba filosofiškai ir ne­įprastai bran­džiai. Arno mama Rasa juokauja, kad visi jų vaikai yra linkę filo­sofuoti.

Arną netikėtas žinomumas ištiko per jo „dievaičio“ Vido Bareikio koncertą Klaipėdoje, kai dainininkas jį pakvietė į sceną ir jiedu kartu atliko „Pažiūrėk į mane, mama“. Tiesa, Arno mamos koncerte tądien nebuvo, vaikas į jį nuvyko su tėčiu Dariumi. 

„V. Bareikį sūnus pamėgo ka­rantino metu: nuolat žiūrėjo jo vedamas laidas, pamokėles, klausėsi dainų. Nė nenujautėme, kad jis mintinai išmoko jų tekstus. Tai paaiškėjo vėliau, kai Arnas uždainavo etnokultūros stovykloje Paršežeryje – dalyvaudamas talentų vakare, jis sulaukė daugybės dovanų ir puikių įvertinimų“, – pasakoja jaunojo talento mama Rasa.

Arnui liepos 22-ąją sukako aš­tuoneri ir jo krikšto tėvai vaikui padovanojo bilietus į V. Bareikio koncertą. Savo sūnaus pasirodymą etnokultūros stovykloje mama užfiksavo ir vėliau, draugų paraginta, nusiun­tė vaiko mylimam atlikėjui.

„Padėkojau jam už kū­rybą, ku­ri padeda augančiai kartai tobulėti, ir tariau iki susitikimo Klaipėdoje. Vėliau paaiškėjo, kad V. Bareikis to įrašo net nežiūrėjo – pats tai pripažino, kai po koncerto Klaipėdoje nusiun­čiau dar vieną žinutę“, – pasakoja Arno mama.

V. Bareikis į berniuką atkreipė dėmesį dėl to, jog šis, sėdėdamas tėvui ant pečių, traukė atlikėjo dainą žodis žodin. Mama pasakoja, kad dainininkas iš pradžių Arnui davė mik­rofoną, jog sudainuotų priedainį, vėliau pakvietė į sceną ir paklausė, ar jam yra tekę kada joje dainuoti. V. Bareikio laukė nuostaba, nes vaikas atsakė, esą scena, kurioje jis dainavo, buvo panaši į tą, kurioje dabar stovi jo mėgiamas atlikėjas. Bet dar labiau stebino tai, kaip Arnas atliko šią dainą, kaip bendravo su publika. V. Bareikis vėliau socialiniuose tinkluose rašė: 

„Kiekviename koncerte sten­giuosi sukurti momentų, kad ir žiūrovai turėtų ką atsiminti ir pačiam būtų faina. Bet tai, kas nutiko Klaipėdoje, tik­rai buvo WOW! „Pažiūrėk į mane, mama” dainos metu atkreipiau dėmesį, jog vienas vaikas kiekvieną žodį dainuoja kartu. Sakau: gal nori solo ant scenos? Pažiūrėkit, kas iš to gavosi... Arnai, tu esi JĖGA! Ir linkiu tau šviesios ateities! Lauksiu tavo koncertų“, – feisbuke džiaugėsi dainininkas.

Po šio pasirodymo V. Bareikis visą savaitę ieškojo Arno, jo tėvų.

„Aš nesinaudoju instagramu, kuriame dainininkas buvo paskelbęs Arno paiešką. Apie tai man pranešė mano mokiniai. Tiesą sakant, šią sėkmę laikėme geriausia, ką Arnui galėjo įteikti likimas – juk vaikas dainavo vienoje scenoje su savo dievinamu atlikėju. Vėliau paaiškėjo, kad V. Bareikis turėjo staigmeną: jis sakė norįs išpildyti Arno svajonę ir pakvietė kartu su juo padainuoti  festivalio „M.A.M.A. Vasara“ scenoje Raudondvaryje. Sutikome. Tiesa, dėl užimtumo darbe aš negalėjau išvysti sūnaus pasirodymo, jį lydėjo tėtis“, – pasakoja muzikos mokytoja dirbanti Arno mama.

Ji pasidžiaugė, jog išbandymą sūnus atlaikė daugiau nei puikiai, o per pertrauką tarp repeticijos ir koncerto sulaukė respublikinės žiniasklaidos dėmesio.

„Ką ir kaip Arnas kalbėjo, mes sužinojome tik iš publikacijų. Džiaugiamės, kad jis sugebėjo sklandžiai reikšti mintis, jausmus – jis toks yra ir namuose. Kaip ir penkiolikmetis Nojus. Jaunėlė šešiametė Viltė brolius dar tik vejasi, bet visos mūsų atžalos viską, kas geriausia, „sugeria“ iš namų aplinkos ir pritaiko gyveni­me“, – pasakoja trijų vaikų mama Rasa.

Muzikos mokytoja bei viena iš Šilalės krašto mišraus choro vadovių savo vaikus nuo ma­žens moko muzikos, bet never­čia per prievartą ir leidžia rink­tis, kurį pomėgį ug­dyti. Pavyzdžiui, No­jus kurį lai­ką mokėsi gro­ti gi­ta­ra, vė­liau – sak­sofo­nu, ukulėle. Vil­tė bando ir piešti, ir šokti, o Arnas nori visko: jau yra baigęs „Yamahos“ mokyklėlę, trečius metus mu­zikos mokyklo­je moko­si groti trimitu, ant­­rus lanko dailę ir dar norėtų žaisti krepšinį. Bet mama sako, jog viskam laiko neužteks, reikės pasirinkti, su kuo nori sieti savo ateitį.

„Muzika Arno gyvenime tik­rai užims nemenką dalį. Po pažinties su V. Bareikiu jis bando kurti, tikiu, jog kada nors sukurs savo dainą. Jis toks yra: kuo beužsiimtų, siekia geriausio rezultato. Be to, yra labai pareigingas, viską atlieka iki galo“, – neslepia R. Ramanauskienė.

Mama prisimena, kad Arnas, nors mokėsi muzikos „Yamahos“ mokyk­lėlėje, ilgą laiką dai­navo „pro šalį“. Ji sūnaus nebarė, tik stebėjosi. O kad su klausa viskas gerai, paaiškėjo... įra­šų studijoje, kai Arnui teko dai­nuoti vienam, užsidėjus ausines – jis sudainavo idealiai. 

Moteris sako, jog šiuo metu jos sūnus tarp bendraamžių  mokykloje (jis mokosi Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos antroje klasėje) tapo kone žvaigžde. 

„Todėl džiaugiuosi, kad jis mąs­to nevaikiškai ir sugeba įvertinti savo tariamos šlovės vienadieniškumą. Kalbėjome su juo apie tai: juk V. Bareikis į sce­ną galėjo pakviesti bet kurį kitą vaiką, ir visuomenės dėme­sys būtų buvęs skirtas kitam. Be to, buvome šio atlikėjo koncerte Tauragėje (jau po pasirodymo Klaipėdoje), kur dainininkas atliko šią dainą su kitais vaikais, o su Arnu jiedu tik susimojavo iš tolo“, – pasakoja mama, džiaugdamasi, jog Arnas nesijaučia scenos žvaigžde.

„Manau, daugelis dabar nori su manimi susipažinti tik dėl to, kad pasirodytų prieš kitus. Būna, prieina ir prašo padainuoti. Šį prašymą išpildau nebent tik tiems, kurie yra tikri draugai“, – mamai yra sakęs Arnas. 

Berniukas, pasak Rasos, iš pokalbių šeimos rate žino, jog kai kada draugai gali ir išduoti, jog ne kiekvienas besišypsantis į akis žmogus yra draugiškai nusiteikęs.

„Vaikai – lyg sugertukai: geba ir žaisti, žiūrėti televizorių, ir tuo pačiu „įrašinėti“ tai, kas vyksta, apie ką kalba suau­gusieji. Smagu, kad Arnas moka atsirinkti tai, kas svarbu, kad bendraudamas su žurnalistais, kalbėjo iš širdies, bet tuo pačiu ir pasvėrė kiekvieną žodį. Gal todėl vėliau ir sulaukėme gerų atsiliepimų apie sūnaus auklėjimą. O V. Bareikis teigė esąs įsitikinęs, jog Ar­no kartos vaikai yra labiau išprusę, atkakliai siekia savo sva­jonių“, – pasakoja Rasa.

Ji sako, kad jų šeima šiuos įvykius priėmė kaip likimo sūnui siųstas dovanas ir tikrai nesieja vaiko ugdymosi su žinomo atlikėjo vardu. O ir pats dainininkas savo interviu žurnalistams leido suprasti, jog dabar kiekvienas eis savo keliais. 

„Man nesinorėtų, kad tai tap­tų pastoviu dalyku. Tikiuosi, Arnui tai bus postūmis toliau siekti muzikinių svajonių, gal net kurti savo dainas“, – festivalio Raudondvaryje metu sakė V. Bareikis.

Tėvai pritaria tokiai atlikėjo pozicijai, nes vaikui reikia pačiam augti, mokytis, tobulėti. Mama pasidžiaugė sūnaus užsispyrimu ir tuo, kad jis puikiai įsisąmonino jos bei muzikos mokytojo duotas pamokas: supratimą, jog pasiduoti, kad ir kaip nesisektų, nevalia. Net jei Arnui kas nepavyksta, jis vadovaujasi suaugusiųjų patarimais: „Muzika tavęs nelauks, grok (dainuok, eik) to­liau“, – taip vaiką nuolat skatina jo trimito mokytojas Mikas Karosas.

Ir mama tiki, jog Arnas nepasiduos, nes jam būdinga siek­ti maksimalaus rezultato.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

R. Ramanauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Išspausdinus informaciją apie šių metų „Lietuvos Maxi­malistų“ laureatę iš Pajūrio, sulaukėme šilališkių klau­simų, kodėl nepristatyti dar keturi laimingieji. „Maximos“ atstovė Kristina Rancaitė patikslino, jog išties tarp ša­lies geriausiųjų atrinkti dar keturi šilališkiai.

Rugsėjo 18-osios „Šilalės artojuje“ rašėme apie šiųmetę stipendininkę iš Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Ra­milę Bartušytę. Pristatome dar keturis moksleivius, kurie šiemet pelnė „Lietuvos Maximalisto“ vardą. Tai – Liepa Ged­vilaitė ir Vilius Košys iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bei Agnė Gudauskaitė ir Emilija Ašmonaitė iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazi­jos. 

Emilija mokosi 9 klasėje ir konkurse ryžosi dalyvauti drau­gės paraginta.

„Gyvenu Gineikiuose, turiu du jaunesnius brolius, kurie mo­kosi 7 klasėje. Laisvu laiku mėgstu dainuoti, lankau leng­vąją atletiką. Į „Maximalistų“ konkursą įsijungiau paskatinta draugės, kuri jau ne pirmus metus jame dalyvauja. Dar nesu nusprendusi, ką norėčiau studijuoti baigusi mokyklą, tačiau labai traukia medicinos sritis. Kur dėsiu laimėtą stipendiją, taip pat dar nesugalvojau, bet galiu pasakyti, kad tai yra labai geras paskatinimas judėti pirmyn ir siekti savo užsibrėžtų tikslų“, – sako mergina.  

A. Gudauskaitė mokosi IV-oje gimnazijos klasėje ir „Lietuvos Maximaliste“ tampa nebe pirmą kartą.

„Prizininke esu jau trečius metus iš eilės, todėl ir šiemet, paskelbus atranką, dėl dalyvavimo net nesuabejojau. Mane paskatino brolis Julius, nes jis taip pat ne sykį yra tapęs laimėtoju“, – pasakoja Kaltinė­nų Aleksandro Stulginskio gim­nazijos mokinė.

Ji didžiuodamasi priduria, kad Julius yra Kauno technologijos universiteto ketvirto kurso studentas, gilinasi į programų sistemas, o vyresnis už jį Evaldas jau baigė studijas Kauno technikos kolegijoje.

Agnė džiaugiasi, jog žinią apie jos sėkmę aplinkiniai priėmė labai šiltai, ji sulaukė nemažai sveikinimų bei pagyrų.

Pati mergina savo pasisekimą įvardija galimybe tobulėti ir siekti vis aukštesnių rezultatų. Savo ateitį ji sieja su biologija bei chemija, todėl šiais dalykais domisi labiausiai.

„Nors dar nesu tvirtai įsitikinusi, ką norėčiau studijuoti, širdis linksta prie sveikatos mokslų. O laisvalaikį leidžiu su gitara ir ukulėle rankose, tenka koncertuoti tiek mokykloje, tiek įvairiuose renginiuose ar konkursuose“, – sako Agnė ir priduria, kad „Maximalistų“ stipendiją panaudos asmeniniam tobulėjimui mokslo bei muzikos srityse. 

„Maximalistų“ stipendininkas V. Ko­šys – Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijos ketvirtokas. Vaikinas juokauja, jog gerai mokytis jo šeimoje yra įprastas dalykas.

„Iš keturių brolių esu jauniausias. Vyresnieji jau įgiję pro­fesijas: vienas turi ekonomikos magistro laipsnį, kitas dirba policijoje, trečias yra gydytojas rezidentas“, – savo šeimą pristato gimnazistas.

„Maximalistų“ konkursas jam taip pat ne naujiena – laimėtoju tapo antrą kartą. Baigęs mokyklą, vaikinas savo ateitį norėtų sieti su sveikatos mokslais. Žinoma, pasak jo, viskas priklausys, kaip ateinantį pavasarį pasiseks išlaikyti egzaminus. Labiausiai Viliui patinka matematika ir biologi­ja. 

Kas mėnesį gaunamą stipendiją jaunuolis planuo­ja panaudoti pramogoms ir gal­būt šiek tiek atidėti būsimoms studijoms.

L. Gedvilaitė – dvyliktokė. Ir nors „Maximalistų“ konkursas jai taip pat ne naujiena, sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

„Patys artimiausi žmonės ma­no laimėjimu labai džiaugėsi. Tačiau manau, kad ne visi apie tai girdėjo, gali būti, jog net ir mokytojai nežino“, – šypsosi mer­gina.

Ji džiaugiasi, jog pasiekimai gimnazijoje puikūs, todėl ir stipendiją pavyko laimėti.

Pasak Liepos, norint pasiekti užsibrėžto tikslo, svarbiausia  po pirmos nesėkmės nenuleisti rankų. Būtent tai ir lėmė, kad šiemet merginai pavyko – praėjusiais metais ji taip pat dalyvavo konkurse ir nors stipendijos tuomet negavo, nenusiminė. Tuo labiau, jog ir per­nai, ir šiemet mokymosi rezulta­tai atitiko konkurso nuos­ta­tus.

Liepai labiausiai patinka mo­kytis biologijos bei chemijos, tad savo ateitį ji linkusi sieti su biochemijos arba genetikos studijų programomis.

Visi šiųmečiai „Lietuvos Maxi­malistai“ iš mūsų rajono laimėjo pažangumo kategorijoje (85 Eur/mėn.). Ji ypatinga tuo, kad jos dalyviais gali būti mokiniai, kurių visų mokomųjų dalykų trimest­rų ar pusmečių balai nepertraukiamai trejus metus iš eilės vertinami tik 10 balų.

Konkursas „Lietuvos Maxima­listai“ – nacionalinė 1–12 klasių moksleivių skatinimo prog­rama. 

Šiemet „Lietuvos Maximalistais“ pretendavo tapti daugiau nei 500 gabių ir aktyvių mokinių, stipendijos paskirtos 98 moksleiviams, stipendijų fondą sudaro 80 tūkst. Eur.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.

Tikriausiai ne veltui teigiama, jog vienybėje – stiprybė. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gė­lė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas tvirtino, jog koo­peratyvai – didžiulė jėga, todėl reikia, kad jų Lietuvoje bū­tų dau­giau ir stipresnių. 

Įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramą (KPP), kooperatyvams skiriamas ypatingas dė­me­sys – ne tik specialiai jiems taikomos priemonės, bet ir tam tikros privilegijos.

Aibė privalumų

Kaip pasakojo pienininkų kooperatyvo valdybos pirmininkas, ŽŪKB „Pieno gėlė“ apima smulkius ir stambesnius pieno ūkius, kurie patys tvarkosi, patys priima sprendimus, nustato kainas. Anot jo, kooperatyvas buvo įregistruotas 2001 m. pavasarį. Iš pradžių buvo įsteigti du pieno surinkimo punktai – Virkšuose ir Žlibinuose. Tuomet kooperatyvas turėjo 15 narių.

Anot pašnekovo, kooperatyvas įsikūręs pačioje Žemaitijos širdyje, kur kraštovaizdis kalvotas, žemės nederlingos. Todėl čia pieninius galvijus auginantiems ūkininkams, kurių netenkino maža tuometinė pieno supirkimo kaina, kilo mintis burtis draugėn. 

„Susivienijus visada galima gauti geresnę kainą. Be to, kooperatyvas padeda apsirūpinti žolių sėklomis, kombinuotaisiais pašarais, druskos laižalais, plovimo ir dezinfekavimo medžiagomis, šienainio pakavimo plėvele, melasa – viskuo, ko reikia pieno ūkiui. Kai perkamas didesnis kiekis, galima išsiderėti mažesnę nei rinkos kainą. Pieną kooperatyvas stengiasi parduoti brangiau, kad ūkininkams būtų didesnė nauda“, – sakė J. Kuzminskas.

Nepaisydami kliūčių, plėtėsi ir augo

Pašnekovas aiškino, jog kuriant kooperatyvą iš pradžių buvo daug abejonių: kad jis gyvuotų, reikėjo įsigyti brangiai kainuojančią įrangą – talpius šal­dytuvus, įsirengti pieno surinkimo punktus. Pirmiesiems nariams – smulkiesiems ūkininkams – tai buvo dideli pinigai. Tiesa, J. Kuzminskas atskleidė, jog kooperatyvui pirmuosius žingsnius žengti padėjo tęstinį projektą Lietuvoje vykdę prancūzai, kurie pagelbėjo ne tik patarimais bei palaikymu, bet ir įranga – dovanojo pirmiesiems lietuvių įkurtiems kooperatyvams 28 technikos komplektus, į kuriuos įėjo traktoriai, plūgai, kultivatoriai, sėjamosios, trąšų barstytuvai, kombainai.

Pasak valdybos pirmininko, kooperatyvui augant, teko susidurti su žmonių nepatiklumu ir baime tapti jo nariais. 

„Pagalius kaišiojo daug kas. Pavyzdžiui, atiduodant vertinti pir­muosius pieno surinkimo punktus, jiems buvo iškelta perteklinių reikala­vimų. Visgi visas kliūtis nugalė­jome. Džiugu, kad ūkininkai nepatikėjo skleidžiama neigiama in­formacija apie kooperatyvų pers­pektyvą, nuolatiniais gąsdinimais, jog kooperatyvas bankrutuos ir liks skolingas ūkininkams. Kooperatyvas sparčiai augo ir plėtėsi. Šiuo metu jame veikia 19 pieno punktų, taip pat superkamas pienas iš 83 stambesnių ūkininkų, kurie turi savo šaldytuvus. Kooperatyvo narių skaičius per 19 me­tų išaugo iki 470“, – sakė J. Kuz­mins­kas. 

Anot valdybos pirmininko, „Pie­no gėlė“ dabar apima Rietavo, Plungės, Skuodo, Šilalės rajonų savivaldybes.

Vienijasi ir toliau

J. Kuzminskas džiaugėsi, kad 2019-ųjų pradžioje susikūrė pirmoji pieno sektoriaus gamintojų grupė „Pieno partneriai“, kurią sudaro aštuoni stambūs ūkininkai ir trys žemės ūkio kooperatinės bendrovės. Tarp jų – ir „Pieno gėlė“. Pasak pašnekovo, grupei įsisteigti patvirtinta parama pagal KPP priemonę „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas“. Anot kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininko, ši grupė iki šiol labai sėk­mingai veikia, visi jos nariai patenkinti sprendimu susivienyti. 

„Mūsų pieno gamintojų grupė turi apie 150 tonų pieno per dieną, todėl lengviau rasti pirkėją, su mumis pradėjo skaitytis pieno perdirbimo įmonės, kurios dabar priverstos peržiūrėti savo pieno supirkimo kainas“, – kalbėjo pašnekovas.

J. Kuzminsko teigimu, KPP prie­monėmis yra naudojęsis ir pats kooperatyvas „Pieno gėlė“: pernai KPP priemonės „Investici­jos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėt­rą“ lėšomis buvo modernizuota transporto bazė – nupirkti du pienovežiai bei priekaba. Už anksčiau gautą paramą kooperatyvas įsigijo pašarų ruošimo technikos, su kuria iki šiol padeda smulkesniems ūkininkams pasiruošti pašaro galvijams.

Vienybėje – tvirtybė ir jėga

„Kooperacija – didžiulė jėga. Vakaruose, kalbant vien apie pieno sektorių, veikia didžiulės kompanijos Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ir kitur. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje visa šalis susivienijusi į vieną didžiulį kooperatyvą, todėl gali daryti spaudimą net politikams“, – tvirtai teigė pašnekovas.

Pasak J. Kuzminsko, Lietuvos pieno sektoriuje taip pat būtų visai kita situacija, jei kooperacijos lygmuo būtų didesnis. Jo teigimu, ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti stambesnius mūsų šalies pieno kooperatyvus. 

„Jeigu jie išsilaikytų ir stiprėtų, tik tokios kooperatinės bend­rovės galėtų išgelbėti Lietuvos pieno sektorių. Jeigu taip neįvyks, Lietuva įstengs pasigaminti pieno tik savo reikmėms“, – 

sakė „Pieno gėlės“ valdybos pir­mininkas.

Skiriama parama

Vertėtų atkreipti dėmesį, jog ne tik pieno, bet ir kitų žemės ūkio sektorių kooperatinės bend­rovės turi daugiau galimybių gauti Europos Sąjungos paramą. Įgyvendinant KPP priemo­nės „Investicijos į materialųjį 

turtą“ veiklos sritis „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (ar) plėtrą“ bei priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį ,,Parama smulkiesiems ūkiams“, kooperacija skatinama suteikiant projektų atrankos balų į paramą pretenduojantiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams ar jų nariams. Taip pat pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, sie­kiantiems gauti paramą pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, už kolektyvinių investicijų įgyvendinimą paramos intensyvumas padidintas 20 proc.  

Kooperatyvą ketinantys steig­ti ūkininkai turėtų žinoti, jog KPP priemonė „Gamintojų grupių bei organizacijų įsisteigimas“ yra tiesiogiai skirta žemdirbių kooperacijai skatinti, teikiant paramą gamintojų grupėms bei organizacijoms įsisteigti.

Pajūryje, Stanislovo Biržiškio gimnazijoje, vyko VIII-asis greitųjų šachmatų turnyras Stanislovui Biržiškiui atminti. Nepabūgę koronaviruso, laikydamiesi visų saugumo rei­ka­lavimų, turnyre dalyvavo gausus būrys šachmatų mėgėjų iš visos Lietuvos, kurių am­žius – nuo 10 iki 80 metų. Teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Rau­duvė.

Buvo sužaisti 9 ratai. Nugalėtoju tapo tarptautinis meistras Taut­vydas Vedrickas iš Vilniaus, surinkęs 8 taškus. Antroji vieta atiteko Kupiškio gy­ventojui Modestui Žio­gui (7,5 tšk.), trečias liko vilnietis Kipras Eigminas (6,5 tšk.). 

Atskirais prizais ap­dovanoti geriausiai žaidę senjorai, mote­rys ir moksleiviai. Tarp Šilalės rajono dalyvių geriausiai pasirodė šilališkis Tomas Veščiūnas (6 tšk.), antras buvo Antanas Dabulskis iš Bijotų (4,5 tšk.), pasiekęs geriausią rezultatą tarp Šilalės krašto senjorų. Trečias liko kvėdarniškis Artūras Kilinskis (4 tšk.). 

Žaidėjai apdovanoti piniginiais prizais, padėkos raštais, atminimo dovanėlėmis. Prizines vietas laimėjusiems dalyviams įteikti unikalūs rankų darbo suvenyrai, o stipriausiems atskirų grupių žaidėjams – trofėjai ir me­daliai. Uždarymo me­tu dalyvius sveikino savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius. Administracijos direktoriaus įsteigtais specialiais prizais apdovanoti keturi geriausi mūsų rajono šachmatininkai. 

Turnyro idėjos autorius Šilalės garbės pilietis, pirmosios Vyriausybės ministras Jonas Biržiškis džiaugėsi pavykusiu aukšto lygio renginiu, dalyvių gausa bei pakvietė dalyvauti kitų metų turnyre.

Roma VEŠČIŪNIENĖ

Rolando URBONO nuotr.

Nors mokslo metai jau prasidėjo, vos daugiau nei prieš tris sa­vai­tes Kvė­darnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje baigėsi šešias die­nas trukusi vaikų ir jaunimo vasaros poilsio stovykla „Keliauk, pažink, pra­mo­gauk“. Joje dalyvavo daugiau nei 50 mokinių, suskirstytų į tris gru­pes.

Pradinių klasių mokiniai pra­moga­vo Vi­­netu kaime, puikiai lei­do laiką Ener­­ge­ti­nių labirintų bei geo­­metrinių figūrų par­ke, aplankė Bir­žu­vėnų dvarą, ilsėjosi prie Lūks­to, Ruš­kio, Pla­te­lių ežerų. Daug teigiamų emocijų patyrė Rietavo žir­gy­ne edukaci­nės prog­ra­mos me­tu. Pag­ra­mančio regio­niniame parke bei Lopai­čių pi­liakal­nyje, ant Šat­rijos kalno gilino gam­tos, geografijos bei istorijos žinias. Viena diena buvo skirta meninių gebėjimų ugdymui: gimnazijos spor­to salėje vaikai piešė labiausiai įsimintiną išvyką, mokėsi liaudies žaidimų bei ratelių.

Abi vyresniųjų mokinių grupės stovyk­lavo ypač aktyviai: plaukė baidarėmis Jūros upe, pramogavo Taurų bei Dino par­kuose. Nors lijo, vaikams labai patiko išvyka į Nidą bei Jūrų muziejų.  

Pagramančio regioniniame par­ke vykusios edukacijos „Pie­­menėlio duona“ metu 4–5 kla­sių mokiniai galėjo patys pa­sijusti piemenėliais ir ant ža­ri­jų išsikepti duonelės. Ap­lan­kytas ir Pa­g­­­ra­mančio mieste­lis bei jo apylin­kė­­se esantys kiti lankytini objektai, taip pat Bir­žu­vėnų dvaras. Grįž­dami na­­mo, stovyk­lautojai krašto­vaiz­džiu pasigrožėjo nuo Šat­­ri­­jos kalno bei pabuvojo prie Lūks­to ežero įrengtoje stovyklavietė­je. 

Vyriausieji vyko į Telšius, Plungės ra­jone esantį Bukantės dvarelį bei Mo­sė­dį. Telšiuose kun. Andriejus Sabaliauskas aprodė Telšių ka­tedrą, kunigų seminariją, Rainių kop­lyčią. Stovyklautojai puikiai pralei­do lai­ką prie Viešvėnų tvenkinio, Bukan­tės dvarelyje dalyvavo edukacijoje „Kvap­niosios žvakės gamyba“ bei apžiū­rėjo dvarą, kuriame gimė Že­mai­tė, susipažino su rašytojos biografija, kū­ryba. Mosėdyje apžiūrėjo Vac­lo­vo Into ak­me­nų muziejų ir parką.

Nors oras nelepino, tačiau stovyklautojų noras keliauti, pažinti bei pramogauti buvo dar stip­resnis.

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ,

socialinė pedagogė

Aušra LETUKIENĖ, 

socialinė pedagogė metodininkė

A. LETUKIENĖS nuotr.

Būtent taip vienam internetiniam portalui neseniai pa­reiškė ketvirtos kadencijos Seime siekiantis partijos „Lais­vė ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Že­mai­tai­tis. Įvertinant jau daugiau nei dešimtmetį Parlamente dirbančio politiko įžvalgas, ko gero, galima bent iš dalies suprasti, kodėl tiek daug žmonių per kiekvienus rinkimus veržiasi į valdžią. Ir nors kartais kai kurių pasitikėjimas savo jėgomis bei naivus įsivaizdavimas, kad jie irgi „gali pabūti toje geroje vietoje“, kelia šypseną, anot politikos apžvalgininko Mažvydo Jastramskio, „žmonių teisė į kan­di­datavimą yra vienas demokratijos pamatų. Bet vie­na yra laisvė, o kita – jos realizacijos kokybė“... 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74