Rugsėjo 1-oji! Kodėl Mokslo ir žinių dienos pavadinimą rašome iš didžiosios raidės? Ne dėl to, kad taip sugalvojo „dėdės” iš Seimo ar kokie ministerijos galvočiai. Ji įaugusi mumyse – mažuose ir dideliuose, mokinukuose, studentuose ir senjoruose kaip jaunystės, džiaugsmo, žinių troškulio, neužmirštamo draugų ūžesio bei šypsenų šventė.
Neužmiršiu savo sūnaus nuo jaudulio drėgno delniuko tą vaiskų rytą pakeliui į pirmą klasę. Sunkus ilgas kardelis kitoje rankoje buvo didesnis už pyplį. Bet aš jaudinausi ne mažiau negu pirmokėlis: kaip jam seksis, ar nebus skriaudžiamas, ar gerai mokysis, ar augdamas nepridarys kokių eibių… Tiesa, tas tėviškas jaudulys tęsiasi visa gyvenimą, bet sūnus niekada mūsų nepavedė.
Rugsėjo 1-oji šviesi diena ir kita prasme. Prieš 23 metus Atmintinų dienų įstatymu ji iš rugpjūčio 31-osios – Išsivadavimo dienos – perkelta į rugsėjo 1-ąją kaip Laisvės dieną. 1993 m. rugpjūčio pabaigoje po ilgų derybų iš Lietuvos pagaliau pasitraukė okupacinė sovietinė kariuomenė. Kai kas vertina, jog būtent tuomet Lietuvoje atkurta tikroji nepriklausomybė.
Manau, kad šios dienos viena kitą puikiai papildo. Tik laisvoje demokratinėje visuomenėje įmanomas pilnavertis švietimas ir žinių sklaida. Šitai dar kartą įsisąmoniname, matydami bei girdėdami, kas dedasi už pietrytinės mūsų sienos, Baltarusijoje.
Bet vis dėlto šiandien grįžkime prie Rugsėjo 1-osios. Šiemet ji kitokia, kaip kitoks buvo ir visas pirmasis pusmetis. Šventė šįkart vyksta be masinių renginių, laikantis atstumų ir atsisakant įsišaknijusių tradicijų, pavyzdžiui, kai dvyliktokai į mokyklą atveda pirmokus. Priežastis visiems suprantama – vėl įsisiautėja koronavirusas.
Principas irgi turi būti aiškus: kuo mažiau kontaktų, sąlyčio, bendravimo „veidas į veidą”.
Vyriausybė parengė visą sąrašą rekomendacijų. Tačiau surašyti nurodymus, nepaliekant laiko pasirengti naujam sezonui – viena. Visai kas kita yra juos įvykdyti, suorganizuoti, suderinti visas tarnybas. Pavyzdžiui, patariama kiekvienai klasei turėti savo patalpą ar kabinetą, mokyklose numatyti mokinių judėjimo srautus, derinti skirtingus pamokų laikus, tariantis dėl jų su moksleivių pavežėjais.
Atskira problema – tėvų darbas, jeigu staiga vėl prireiktų nuotolinio mokymosi. Iki rugpjūčio 27 d. jis labiausiai grėsė šešioms savivaldybėms: Molėtų, Kauno, Trakų rajonams, Kaunui, Neringai ir Vilniui. Čia užkratų ypač daug.
O kaip dėl moksleivių maitinimo? Kokia kaukių dėvėjimo tvarka klasėse, kabinetuose? Ar pasiteisins griežti reikalavimai vaikams jas užsidėti tik per pertraukas? Jau anksčiau didmiesčiuose žmonės susidurdavo su tokia problema: atvažiuoji po pamokų paimti vaikų, o prie mokyklos budi policija ir baudžia kiekvieną vos sustojusį, mat yra ženklas…
Nelemtas COVID-19 galutinai pakirto pedagogų prestižą, mokyklose ėmė jų trūkti: dalis pasitraukė nenorėdami rizikuoti savo sveikata, kitiems visi suvaržymai neatitiko jų atlyginimo, treti, ypač senjorai, jau anksčiau buvo atleisti arba nepageidaujami. Štai todėl dar nemažai šalies mokyklų karštligiškai tebeieško moky-
tojų į laisvas darbo vietas. Ypač trūksta užsienio kalbų, IT specialistų, psichologų. Tai būtent tos profesijos, kurios paklausios ir geriau apmokamos kitose vietose, kur ir rizika mažesnė. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, visoje šalyje trūksta apie 700 pedagogų, daugiausiai – Vilniaus, Telšių apskrityse, Šiauliuose, Klaipėdoje.
Bet tikiu, jog šiuos sunkumus įveiksime. Pakeiksnodami valdžią, Premjerą ir sveikatos ministrą Aurelijų Verygą, prisimindami, kad visa tai jie daro prieš Seimo rinkimus, protestuodami prieš kaukių dėvėjimą ir bausmes, reikalaudami jų atsistatydinimo. Beje, vienas apžvalgininkas pasiūlė apskritai atšaukti 2020–2021 mokslo metus...
Linksma ta Mokslo, žinių ir laisvės diena! Neištežkime prieš sunkumus.
Česlovas IŠKAUSKAS