Kur gyvename: „Šilalie ar Šilaliūs“?
Tokį klausimą šilališkiams uždavė į svečius atvykęs istorijos mokslų profesorius Alfredas Bumblauskas. Susitikti su žinomu televizijos veidu atskubėjo tiek žmonių, kiek negalėjo sutalpinti nė viena Viešosios bibliotekos auditorija.
Žemaičių daugiau nei lietuvių
A. Bumblauskas klausė, kas yra žemaitis, ir pats su jam būdingu humoru nusakė esmę.
„Ne taip seniai Telšiuose buvo toks nutikimas. Į Žemaitijos sostine tituluojamą miestą atvykęs lietuvis negalėjo su vietiniais susikalbėti, nesuprato, ką šie jam atsako į klausimus. Netrukus buvo surasta išeitis – pašnekovai pradėjo vienas kitą suprasti, kai perėjo prie rusų kalbos“, – nurodydamas, kad žemaičių tarmė lietuvių kalbai yra tolimesnė už slavų kalbas, pasakojo A. Bumblauskas.
Profesorius atskleidė ir tai, jog dėl žemaičių likimo klausimas yra sprendžiamas labai rimtai – byla perduota nagrinėti Europos Sąjungos žmogaus teisių teismui. Ir šįkart kalbama ne apie žemaičių tarmę, o apie žemaičių kalbą. Dar daugiau: šioje byloje skelbiama, kad lietuviai nužudė žemaičių tautą. Profesorius atmetė savo kraštiečių mintis, esą „jeigu yra kalba, yra ir tauta“.
„Pasižiūrėjus istoriškai, išeitų, kad nei Skuodas, nei Telšiai nėra Žemaitija, nors ten net savivaldybės tarybos posėdžiuose skamba žemaičių kalba, o ir vietovių pavadinimai užrašyti žemaitiškai. Tuo tarpu Veliuona, Ariogala, Šiauliai, Kėdainiai yra išties istorinės Žemaitijos žemės, nors ten dabartinės žemaičių kalbos negirdėti ir tų miestų gyventojai to nežino. Kai lankiausi Šakiuose, Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje ir aiškinau, jog tai – Žemaitija, vietiniai nenorėjo sutikti ir įrodinėjo, kad šios žemės – Suvalkijos. Gerbiamieji, Suvalkija atsirado tik 1815 metais, kai Žemaitija čia jau buvo kelis šimtus metų. Keturis šimtmečius visos žemės iki Nevėžio priklausė Žemaitijai. O štai Telšiai ar Skuodas tuo metu priklausė Kuršių žemėms. Jeigu kas bandys ginčyti šiuos faktus, iškart rašau iš istorijos dvejetą“, – nustebindamas auditoriją beveik kiekvienu sakiniu, žėrė istoriniais faktais paremtas žinias prof. A. Bumblauskas.
Europai žinoma ne Lietuva
Profesorius akcentavo, jog Žemaitija (Samogitia) nuo seno buvo žymima senosios Europos žemėlapiuose, tuo tarpu dabartiniuose – jos nė kvapo. Žemaitijos vardas aptinkamas nebent etnografiniuose ar tarmių žemėlapiuose. Svečias užsiminė apie savo sūnaus Margirio darbus (su juo profesorius jau yra išleidęs ne vieną knygą) ir priminė, kad lietuviai (litovcai) anuomet kalbėjo tik lenkiškai.
„Tad Žemaitija yra ne tarmė ir ne etnografija. Ir net ne istorija, o daugiau nei Lietuvos dalis. Būtent antra dalis greta Aukštaitijos arba Lietuvos. Ir čia nėra ir negali būti lygiavertės trečios dalies“, – grindė savo įsitikinimą profesorius.
Šias savo mintis A. Bumblauskas parėmė ir istoriniu šaltiniu – Vytauto laišku Romos imperatoriui Zigmantui 1420 m.
kovo 11 d. (tais metais Zigmantas Liuksemburgietis priteisė Žemaitiją Vokiečių ordinui – aut. past.): „Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių ir senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba ir tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme“, – citavo Vytauto laišką profesorius.
A. Bumblauskas paaiškino, kodėl Vytautas Didysis Žemaitiją, lyginant su Aukštaitija, įvardijo žemesne žeme. Juk mes turime Žemaitijos aukštumas, net aukščiausia dabartinės magistralės vieta yra Žemaitijoje, Šilalės rajone. Istorikas įsitikinęs, jog anais laikais, kai dar nebuvo įvairių matuoklių ir modernių prietaisų, aukštesnės ar žemesnės žemės buvo įvardijamos, atsižvelgiant į upių tėkmę. Toks regionų suskirstymas esąs ne tik pas mus, bet ir kitose Europos valstybėse.
Šilalės vaidmuo neginčijamas
Grįžęs prie mūsų miesto istorinių duomenų, prof. A. Bumblauskas akcentavo, jog dėl Šilalės krašto vaidmens Lietuvos istorijoje jokių abejonių niekam nekyla. Tačiau sulietuvintą vietovės pavadinimą jis būtų linkęs pakeisti.
„Atvykdamas mačiau miestelį pavadinimu Šilai. Tad ir Šilalė turėtų būti kildinama nuo žodžio „šilas, šilelis“. Beje, apie tai yra rašęs ir jūsų kraštietis, Lenkijos maršalas Juzefas Klemensas Pilsudskis. Lietuviškai jūsų miesto vardas siejamas su šileliais, o žemaitiškai – su „šilaleees“. Tad siūlyčiau koreguoti kirtį ir sakyti ne Šilalė, o Šilaleee“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Profesoriaus įvardintas J. K. Pilsudskis buvo kilęs iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jo genealoginiame medyje susipynė trys giminės – Bilevičiai, Pilsudskiai, Butleriai. Visi keturi Lenkijos maršalo seneliai tarpusavyje buvo giminės ir buvo tikri žemaičiai. Gineičių (Giniočių) ir Pilsudskių giminės šaknys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Baltramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upytės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro pavadinimą Pilsūdai, esantį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). J. K. Pilsudskis gimė daugiavaikėje Juzefo Vincento Pilsudskio ir Marijos Bilevičiūtės šeimoje netoli Švenčionių esančiame Zalavo dvare. Juzefas buvo pakrikštytas iki šiol išlikusioje Pavoverės bažnytėlėje.
Dar vaikas būdamas, su šeima persikėlė į Vilnių, 1876 m. įstojo į Vilniaus gimnaziją. Čia susiformavo jo antiimperinės, anticarinės nuostatos. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, studijavo mediciną, bet buvo pašalintas. Įsivėlė į pasikėsinimą prieš Rusijos carą, todėl buvo penkeriems metams ištremtas į Sibirą. 1892 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno šeimos dvare Teneniuose. Dalyvavo kuriant Lenkijos socialistų partiją, redagavo jos leidinį „Robotnik“. Už pogrindinę veiklą kalėjo. 1918 m. lapkritį grįžo į Varšuvą, perėmė valdžią ir tapo Lenkijos vadovu –Valstybės viršininku ir Vyriausiuoju vadu. Jam vadovaujant, Lenkija stabilizavosi, pelnė tarptautinį pripažinimą. 1919–1921 m. J. K. Pilsudskio kariuomenė apgynė Lenkiją ir Vakarų Europą nuo bolševikų. J. K. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Tačiau lietuviams jo anachroniški planai buvo nepriimtini. Mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje. Po mirties J. K. Pilsudskio kūnas buvo palaidotas Krokuvoje, o širdis – kartu su perlaidotu jo motinos kūnu – Vilniuje, Rasų kapinėse (panaudota vilnijosvartai.lt informacija).
A. Bumblauskas, lankęsis Šilalėje savo 63-iojo gimtadienio išvakarėse, atskleidė ir dar vieną naujieną – netrukus turėtume išvysti televizijos laidą, kurioje bus diskutuojama ir svarstoma, jog valstybės herbe greta balto žirgo (Vyčio) turėtų atsirasti ir Žemaitijos simbolis – meška. Profesorius tikino, kad ši idėja vis labiau darosi priimtina, ir vylėsi, jog kada nors taps realybe.
* * *
„Žemaitija yra ne tik Lietuvos dalis, bet ir jos konversijos dalis – be Žemaitijos christianizacijos neįmanoma kalbėti apie visos Lietuvos christianizacijos procesą ir jos lūžius. Žemaičių klausimas – lietuvių nacijos apsileidimas. Žemaičiai – žymiai svarbesnė istorinė problema, negu etnografinis, negu tarminis regionas, o Žemaitijos ribos yra aiškios, aiškūs yra ir žemėlapiai. Visi zanavykai, Šakių rajonas, Kudirkos Naumiestis, Virbalis, Kybartai – taip pat Žemaitija ir nieko nepadarysi. Tai yra istorija. Suvalkiečiai klaikiai persigąsta, kad Žemaitijos riba eina Višakio upeliu, bet tokia yra istorija ir nieko čia nepadarysi“.
* * *
„Kalbant apie Žemaitiją, nereikia vadovautis tarme, nes Žemaitijos esmė yra tai, ką paliko Vytautas. Tikrieji žemaičiai, pagal Vytautą, atsiranda žemai, beveik ten, kur Neries žemupys, ten, kur Kaunas, Jonava, Kėdainiai, ten yra Žemaitijos genezė.Tikras žemaitis dar XVI amžiuje buvo Mikalojus Daukša, jis kalbėjo tų laikų žemaičių kalba“.
* * *
„Dūnininkai kažkada yra buvę kuršiai: Kuršėnai, Kelmė, Šilalė, Raseiniai, Tauragė – iš kuršių atkovotos žemės. Motiejaus Valančiaus laikais Žemaitija sutapo su Kauno gubernija“.
„Žemaitijos krikštas: christianizacijos procesas XV-XVII amžiuje“
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
AUTORĖS nuotr.
- Skiltis: Mūsų dienų istorija
