„Iki premjeros laiko liko nebedaug, tad mano mintyse tik būsimos operos vaizdiniai: matau personažus, atskiras scenas... Eduardo Balsio muziką klausiau daugybę kartų. Kita vertus, manau, kad repeticijose turi išlikti improvizacinis pradas“, – sako Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre operą „Kelionė į Tilžę“ statantis režisierius Gytis Padegimas.

Jo režisūrinį „kraitį“  sudaro net 115 teatre ir televizijoje sukurtų spektaklių, iš jų 40 buvo pastatyti pagal lietuvišką dramaturgiją.  Beje, daugelis G. Padegimo režisuotų spektaklių pasižymi ir komercine sėkme – pavyzdžiui,  Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais” spektakliuose salės vietų užimtumas siekdavo net 120 procentų...

Pats laikas statyti E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“?

Šiemet ne tik kompozitoriaus Eduardo Balsio „laikas“, bet ir metas prisiminti dramaturgą Hermaną Zudermaną (1857–1928), gimusį Macikų kaime netoli Šilutės. Kitais metais švęsime Lietuvos teatro šimtmetį, kuris skaičiuojamas nuo H. Zudermano pjesės „Joninės“ pastatymo. Prieš karą buvo labai populiari H. Zudermano pjesė „Drugeliai“, o jo apysaka „Kelionė į Tilžę“ virto E. Balsio opera ir Arūno Žebriūno filmu.

Simboliška, kad minint E. Balsio 100-ąsias gimimo metines Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ruošiamasi gražiai premjerai. Anso ir Indrės meilės istorija labai šiuolaikiška... Atrodo, gyvena pora, turi vaikus, sodybą, nieko netrūksta, bet į jų tarpusavio santykius įsimeta nuobodulys. Kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, pradeda žmonės viens kitam dulkėti ir be dulkių tampa pilki, svetimi. Tada subręsta didelės išdavystės. Prireikia tos „Kelionės į Tilžę“ kaip kelionės į save, į savo ištakas, kad dramatiškai, netgi  žūties kaina atpažintum tikrąją meilę... Man atrodo, kad H. Zudermanas labai aiškiai kalba apie tai. Ir E. Balsys ne veltui paėmė šį siužetą savo operai. Ta mūsų laimės paukštė čia pat, o mes esančio šalia nematome. Ieškome kažkur kitur... Gerai ten, kur mūsų nėra. Tereikia pajausti. Nuo savęs nubraukti kasdienybės dulkes, nuobodulį, pamatyti pasaulį kone vaiko naiviomis akimis. Suprasti, kad tavo artimi žmonės ir yra tavo tikrasis gyvenimas. Deja, supratimas ateina skaudžia kaina. Ir Ansas, kuris norėjo vardan naujos sukrečiančios meilės atsikratyti ištikimosios žmonos Indrės, praregi vėlokai... Už išdavystės nuodėmę, atliktą tik mintyse, jis sumoka savo gyvybės kaina. Ir tai pamoka mums visiems. Tai tarsi iliustracija garsiajai tezei: nuodėmė, kai nusidedi žodžiais, darbais ar mintimis. Nors Ansas tik ketino atsikratyti Indrės, likimo sąskaita jam buvo atsiųsta iš karto.

Kuo ši meilės trikampio istorija aktuali šiandienos žmogui?

Ir šiandien visuomenėje matome panašias istorijas. Žmonės lengvai atsisako savo artimųjų, šeimos... Pasikeitė tik aplinka, o Anso ir Indrės šeimos išdavystės dramos tebevyksta.

„Kelionė į Tilžę“ ypatingai jautru kurti pamaryje. Juk ši istorija ir įvyko netoli Klaipėdos: pasakojame apie pamarį, Nemuną, jo pakrantes. Jauti tą istorijos ir gamtos susiliejimą. H. Zudermano prozos ir E. Balsio muzikos susiliejimą.

Kuo ypatinga operos muzika? Kuo išskirtinis bus jos pastatymas Klaipėdoje?

E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muzika – galinga, tiršta, įdomi. Manau, ji buvo parašyta per anksti. Pirmoji ir lig šiol vienintelė operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. birželio 29 d. įvyko LNOBT: pastatymą sukūrė dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Rimantas Siparis ir dailininkas Feliksas Navickas. Ano meto publika, ką čia slėpti, nemokėjo jos tinkamai priimti ir suprasti. Ši opera yra sunki: muzika galinga, simfonizuota, sultinga, jos daug... o veikėjų tik keletas. Mūsų, kap statytojų, uždavinys praplėsti kamerinio veiksmo vizualines ribas. Mes tarsi permetame sąsają į „Eglę žalčių karalienę“, kartu su choreografe Edita Stundyte įvedame baletą, bet netiesiogiai... Paprašiau, kad baleto artistai tiesiog šoktų pagal nuostabią E. Balsio muziką. Tiesiog šokama, nieko nevaizduojant.

Scenografė Birutė Ukrinaitė nesistengė tiksliai atkurti etnografinių Mažosios Lietuvos kostiumų detalių: jos bus pastebimos tik akylam stebėtojui. Kostiumai operai „Kelionė į Tilžę“ gimsta eksperimentų būdu, nes naudojama batika. Damos galės pasigrožėti, pasidomėti, iš ko ir kaip jie pagaminti. O scenografija bus susieta su H. Zudermano istorija, su E. Balsio muzika, su marių vėju...  

Beje, operos „Kelionė į Tilžę“ muzikinę medžiagą redagavo E. Balsio mokinys, kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Neseniai per televiziją pamačiau kalbant kompozitoriaus sūnų Audrių Balsį, iš jo išgirdau, kad daina „Žuvėdra, žuvėdra“ iš operos „Kelionė į Tilžę“ buvo labai mylima kūrėjo. Ir aš manau, kad daina apie žuvėdrą yra kone šio kompozitoriaus ženklas. Mums visiems suvirpa širdis išvydus skrendančią žuvėdrą, net kai keltu plaukiame... Žuvėdra palaužtais sparnais – banali metafora, bet ji tarsi pirmapradė. Žuvėdra palaužtu sparnu kiekvienam primena neišsipildžiusias viltis, nepasiektą laimę, gyvenimo pilnatvės stygių.

Jums pačiam dramos ar muzikiniai pastatymai artimesni?

Daug dirbau su E. Balsio mokinio G. Kuprevičiaus kūriniais: 2014 m. pastatytas miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, 2017 m. – tezių opera „Liuterio durys“, skirta Reformacijos 500 metų jubiliejui. Beje, miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ kartu su scenografe B.Ukrinaite kūrėme net tris kartus ir vis skirtingai. Dabar statau G. Kuprevičiaus mokytojo E. Balsio operą. Man didžiulis džiaugsmas ir garbė, kad Muzikinis teatras pakvietė imtis šio kūrinio.

Kaip gimė jūsų meilė operai?

Aš operą myliu nuo vaikystės, nes mamos giminaitė dainavo operoje. Nuo mažens klausiau ir žiūrėjau operas, bandžiau jas suvokti. Mano teatro pažinimas prasidėjo ne nuo dramos. Opera mane patraukė ir sužavėjo visam gyvenimui. Opera – žanras, verčiantis režisierių būti labai tiksliu: partitūra, taktai... Negali išsiplėsti kaip dramoje, kur spektakliai gali tapti begaliniais. Operoje turime į tikslų laiko intervalą sutalpinti ir vaizdą, ir mintį, ir psichologiją. Tai iš kūrėjo reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir disciplinos. Manyčiau, kad operos pastatymas reikalauja didesnio profesionalumo nei dramos. Nes opera diktuoja kūrėjui, o ne atvirkščiai (juokiasi).

Aptarėm operą „Kelionė į Tilžę“ su maestro Stasiu Domarku. Ir jo nuomone 1980 m. pastatytas spektaklis pilnai neatskleidė E. Balsio užmanymo. Prieš keturis dešimtmečius pastatyta opera buvo rodoma neilgai ir repertuare neįsitvirtino. Norisi, kad šis mūsų pastatymas „Kelionę į Tilžę“ padarytų mėgstama bent jau operos mėgėjų, melomanų. Kad žmonėms liktų šios operos įspaudas, kad pastatymas nenugultų į archyvus.

Kaip sekasi sujungti į darnią visumą gausų kūrybinį kolektyvą: solistus, šokėjus, orkestrą? Kokių draminių užduočių esate parengęs operos solistams?

Operos herojų bendravimas labai subtilus, paremtas nuojauta, intuicija. Tai herojai, vienas kitą jaučiantys ir suprantantys iš pusės žodžio arba pauzės. Reikės galvoti, kaip tai išreikšti... Jei tai būtų kinas, panaudotume stambų planą. Ieškosime kokiais ženklais perteikti gyvenimo substratą.

Ši opera – kietas riešutėlis. Jau repetuoja baletas: mačiau pirmus judesius, kurie man pasirodė labai įdomūs. Kadangi Muzikinis teatras rekonstruojamas, spektaklio komanda dirba skirtingose salėse. Visi kaip bitės rinksime savo medų, o paskui sunešime į vieną korį. Manau, kad repeticijose turi išlikti improvizacinis pradas. Režisierius neturi diktuoti artistui, ką daryti. Solistai studijuoja savo partijas, vyko perklausa, tad labai įdomu, kaip jie suprato savo būsimus vaidmenis. Mums būtina surasti bendrą, visus tenkinantį vardiklį.

Pagrindinius vaidmenis operoje „Kelionė į Tilžę“ atliks ne tik klaipėdiečiai, bet ir sostinės solistai. Indrės partiją dainuos Rita Petrauskaitė, Agnė Stančikaitė ir Ieva Juozapaitytė, jos vyro Anso – Mindaugas Zimkus ir Rapolas Baranauskas, Anso meilužės Bušės – Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas ir Artūras Kozlovskis, kaimynės Anės – Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė, o Žuvėdros (yra ir toks personažas) – Dalia Kužmarskytė ir Jadvyga Grikšienė.

Svarbus vaidmuo tenka ir Muzikinio teatro orkestrui su dirigentu statytoju Tomu Ambrozaičiu. Partitūra labai sudėtinga ir daugiasluoksnė: tai ne lengvos melodingos frazės... Ją įveikti prireiks nemažų dirigento ir orkestrantų pastangų. Egzistuoja dvi kontrastingos operos statymo tradicijos: pirmoji teigia, kad opera kaip muziejus – kaip parašyta, taip ir darome nenukrypdami; antroji – kai viskas transformuojama, dirbtinai šiuolaikinama, ir garsieji Richardo Wagnerio operų dievai tampa mechanikais su purvinais garažo kostiumais. Aš manau, būtinas protingas šių tendencijų vidurkis. Opera turi išplaukti iš muzikinės medžiagos ir šiuolaikinių kūrėjų požiūrio. Mene labai svarbus giluminis kodas, kuris ir veikia žmogų, o ne vienadieniai „stulbinimai“ ar aktualijos, kurias gali rasti „paguglinęs“...

Esate sukūręs daugiau nei šimtą spektaklių. Kuo jums opera „Kelionė į Tilžę“ bus ypatinga?

Tai – mano trečiasis pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pirmasis, 2008 m. sukurta dviejų veiksmų opera vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ buvo labai sėkmingas, ilgai rodytas. Po jo mane pakvietė statyti vaikiškos operos „Bruknelė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – ir ją scenoje lydėjo sėkmė. Antrasis mano muzikinis pastatymas Klaipėdoje buvo Claude‘o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“. Deja, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, spektaklis nebuvo baigtas – žiūrovams pristatėme jį tik kaip operos laboratoriją. Tikiuosi, kad trečiasis Muzikiniame teatre sukurtas spektaklis bus laimingesnis.

Tarkim, prieš ateidami į premjerą žiūrovai perskaito H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“. Bet ko jiems tikėtis scenoje?

Žiūrovui-klausytojui nereikia tikėtis gražių vingrių melodijų... Mano kredo – nuoširdumas, tikrumas. Žiūrovų laukiame „karšta širdimi ir atviromis akimis“. Ir ausimis, aišku... Kad žiūrovas norėtų išgirsti, suvokti.

Turime daug lietuvių kompozitorių, tačiau tik E. Balsio gimimo 100-metį minime. Jo kūryba to verta. Reikia jo palikimą branginti ir vertinti – ypač pajūrio ir pamario krašto žmonėms, nes  iš čia kūrybiniu keliu žengė H. Zudermanas ir E. Balsys. Juk pamario gyventojai ir yra „Kelionės į Tilžę“ veikėjų ainiai. H. Zudermano kūrinyje sakoma, kad kai Ansas paskendo, po devynių mėnesių Indrei gimė įpėdinis. Nežinau, kaip tai atspindėsime operoje, bet skaitytojams atskleidžiu šią paslaptį.

O laivas bus?.. Gal atskleisite daugiau scenografijos detalių?

Laivas buvo pirmame pastatyme, tad nemanau, kad jo reikia. Tai nėra realybės šou. Kurėno į sceną tikrai netempsime. Ieškome meninių ženklų, atitikmenų. Gyvenimo, pamatyto per scenos prizmę bei perkošto per muziką.

Operai reikalingas vizualumas, tad jau gaminamas įdomus sceną užpildysiantis maketas. Duok Dieve viską, kas sumanyta, scenoje turėti. Tada tai bus puota ir akims, ne tik ausims.

Žaneta SKERSYTĖ

G. Padegimo asmeninio albumo nuotraukos

Dažnai sakoma, kad jaunas žmogus gali nuversti kalnus vedamas vien jaunatviško entuziazmo. Bet panašu, kad tokia pat energija, naudojama netinkamai, gali nuvesti ne į aukštumas, o į priešingą pusę. Atrodo, būtent šiuo keliu pasuko ir viena dar mokykloje tebesimokanti jauna šilališkė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Kasmet Šilalės rajono savivaldybės tarybos narys Raimundas Vaitiekus ir Visuomeninis judėjimas „Šilališkiai“ skelbia Metų mokytojo rinkimus. Ne išimtis – ir šis ruduo. O pačių mokinių, jų tėvų ir kolegų geriausiais įvardinti pedagogai buvo apdovanoti Mokytojų dienos išvakarėse.

Socialiniame tinklalapy­je nuo rugsėjo pradžios buvo ga­lima balsuoti už kiekvienam patinkantį mokytoją. Šiais metais apklausoje dalyvavo 432 respondentai. Džiu­gu, kad į rinkimus įsitrau­kia ne tik mokiniai, bet ir jų tėve­liai.

Šiemet daugiausiai balsų – net 93 – surinko Laukuvos Nor­berto Vėliaus gimnazi­jos pradinių klasių mokyto­ja Si­gita Lileikienė. Ant­roji vieta atiteko Pajūrio Sta­nis­lovo Bir­žiškio gimnazijos ma­tema­tikos mokytojai Ing­ri­dai Kur­­mytei, kuriai palankumą išreiškė 65 balsavusieji. Jai apdovanojimą įteikė Vi­suo­me­ni­nio judėjimo „Ši­la­liš­kiai“ na­rė, Mary Kay direktorė Ine­sa Kozlovienė. Tre­čio­sios vietos nominantas – 48 balsus surinkęs Šilalės Da­riaus ir Gi­rėno progimnazijos technolo­gijų mo­kytojas Val­­de­ma­ras Vo­ras.

Sveikiname nugalėtojus ir visiems mokytojams bei jų mokiniams linkime sėkmingų mokslo metų. 

Visuomeninio judėjimo „Šilališkiai“ inform.

Tautvilės RAGELYTĖS, 

Inesos KOZLOVIENĖS nuotr.

Obelyno pagrindinėje mokykloje tradiciškai paminėta Europos kalbų diena. Mes mokomės dviejų užsienio kalbų – rusų ir anglų. 

Šventę pradėjo mažiau­sieji mokinukai. Ket­vir­to­kai padainavo anglų kalbos abėcėlę, o ant­rokai pademonstravo, kokių ang­liškų žodžių jau iš­moko per pir­mą naujų moks­lo metų mė­nesį. 

7–10 klasių mokiniai, paruošti moky­to­jos Silvos Vi­liu­šienės, parodė kompoziciją rusų kalba „Me­tų laikai“ ir atliko nuotaikingą dainelę „Juo­das katinas“.              

Tačiau nevalia užmiršti garsaus lietuvių kalbi­nin­ko Jono Jab­lons­­kio žodžių: „Ma­ža garbė svetimom kalbom kal­bėti, didi gėda savos nemokėti!“ Esame žemaičiai ir tarpusavyje, namuose kalbame žemaitiškai. Turime įsisąmoninti, kad kalbėti tarmiškai – nėra prastumo ženk­las. Mūsų mokyklos mokiniai supranta tarmių reikšmę ir šneka žemaitiškai, ne kartą daly­vavo respub­likiniame projek­te „Mūsų lobynai“, atstovavo Žemaitijos kraštui ir pelnė prizines vietas. Ren­ginio metu žemaitiškų eilėraščių padek­lamavo Enrika Ni­ki­tinaitė, Dai­nius Gudjonis ir Domantas Tar­vydas. 

Kalbos mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą, nes jomis bendraujame ir per jas suvokiame pasaulį. Svetimų kalbų mokėjimas išplečia žmo­gaus suvokimo ribas, leidžia geriau suprasti pašnekovus, susipažinti su kitų šalių kultūromis, tačiau visada reikia gerbti ir mylėti savo gimtąją kalbą.

Audronė ŽUKAUSKAITĖ 

Obelyno pagrindinės mokyklos 7 klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Jei mintyse atkursite istorinės Žemaitijos kunigaikštystės ribas – nuo Nevėžio rytuose, iki Minijos vakaruose, nuo Vadaksties upelio, tekančio pasieniu su Kuršu, Latvija, iki Šešupės pietuose, tai tos kunigaikštystės viduryje rasite Kražius, o gal Varnius. Dabar tai nedideli miesteliai, bet istorijos tėkmėje buvę labai svarbūs ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai. Varniai daugiau nei keturis šimtmečius – Žemaitijos vyskupijos sostinė, Kražiai praeityje garsėjo kaip iškilus kultūros ir švietimo centras. Šiuose miesteliuose gyveno, dirbo, mokėsi ištisos kartos žymių šalies asmenybių. Bet, atrodo, visa Žemaitija tokia: atversk istorijos knygos lapus, kiekviename valsčiuje, parapijoje – didžių žmonių tėviškės, ir dabar dar išlikę istoriniai, etnoarchitektūriniai paminklai, raiškios gamtinės vertybės. Tad kviečiu kelionėn į Varnių ir Kražių kaimynystėje esantį Šilalės kraštą!

Čia – visas būrys nedidelių miestelių: Kaltinėnai, Lau­kuva, Požerė, Kvėdarna, Pajū­ralis, Pajūris, Upyna, Girdiškė, mažytis Didkiemis. Krašto sos­tinė – Šilalė. Miesto ir savi­valdybės herbe vaizduojamas simbolinis ąžuolas, skleidžian­tis savo plačią lają ir šian­die­nos pasaulyje, ir praeities gelmėse. Ąžuolas herbe „atstovauja“ ne tik gamtai, bet ir garsiesiems krašto piliakalniams, kurie savo žaliomis kup­romis tikrai kartais primena milžiniškus sengirių medžius. Šilalės krašte net 34 piliakalniai, tarp jų – visų didingiausias visoje Lietuvoje aukščiausias kalnas Medvėgalis. Šalia jo dar keli piliakalniai, kaimynystėje – stati Bilionių viršukalnė, kur jau keli metai archeologai vykdo kasinėjimus, ieško įrodymų, jog, anot istorikų, čia buvę šlovingieji Pilėnai.

Nuo Rietavo, vis versdamasi per akmenynų slenksčius, į Šilalės kraštą atskuba upė Jūra, čia ji suglėbia ir paslaptingąją Aitrą, kilusią Tverų krašte. Susibėgusių upių vaizdingos pakrantės nuo seno traukia baidarininkų virtines. Iš Kražių seniūnijos miškų atrieda Akmenos vardą turinti upė – atrodo, kad kūlių joje kas pavasarį vis daugiau atsiranda, nors legendos mini, jog ir Kaltinėnų kaimynystėje kažkada gyvenęs Skuburlės milžinas čia jų pribarstė. Bet man mieliausia Lokystos upė. Ji išteka iš pelkių netoli Lau­kuvos, o palindusi po tiltais per Žemaičių senąjį plentą ir naująją magistralę, pabuvojusi Šilalėje, įsilieja į Jūrą. Upelis tokiu vardu perša mintį – gal šis kraštas ir yra visos Že­maitijos centras, mat narsus lokys puikuojasi jos herbe?

Ežerų Šilalės krašte nedaug, bet dviejų vardai išskirtiniai – Dievytis ir Paršežeris. Dievy­čio vardas, matyt, ne šiaip atsiradęs: pietiniame ežero krante stūkso dabar eglėmis apžėlęs kalnas Padievytis, padavimai mini čia buvus senovės laikų šventvietę. Šiauriniame krante jau prieš keliolika metų tapiau didingą ąžuolą, kurio šakos sviro į smaragdinį ežero vandenį. Grįžęs į Laukuvą, kolegoms, etnografinės ekspedicijos dalyviams, pasakiau: šiandien pabuvojau sakmių pa­saulyje – tokią nuostabią aurą tąkart skleidė Dievyčio ąžuolas. Gi Paršežeris savo var­dą tikriausiai įgijo nuo jo pakrantėje buvusios tvirtovės – Parš­pilio. Paršas, žemaičių su­pratimu, šernas, nuo seno yra karingų genčių toteminis gy­vūnas.

Šilalės herbo ąžuolas simbo­lizuoja ir tvirtą, atkaklų krašto žmonių būdą, prime­na senovės laikų kovas. Ne­ži­no­me Medvėgalio, Trei­gių, Ru­bi­­navo, Pilės, Vilkų Lau­ko, Bi­lionių piliakalnių karių vardų, bet žinome jų palikuo­nis! Kal­tinėnų apylinkėse gi­mė Lietuvos pre­zidentas Alek­sand­ras Stul­gins­­kis, Šilalės baž­nyčioje krikš­tytas lietu­viš­kų kalen­dorių lei­dėjas Lau­ry­nas Ivins­kis. Vi­sa Lie­tuva žino, jog Vy­togaloje – lakūno Stasio Gi­rė­­no tėviškė, bet, pasirodo, ir Ste­po­no Dariaus gimtinė čia pat, tuoj už „rubežiaus“, dabar Klai­pėdos rajone – kažkada ta vietovė priklausė Šilalės ra­jonui. Istorikas Virginijus Jo­­cys, daug metų tyrinėjantis Ši­­lalės kraštą, man prisakė bū­tinai paminėti pokario par­tizanus, priminė, kad čia gimę ir žymūs kariškiai – generolai Kazys Tallat-Kelpša, Pranas Letukas, prelatas, profesorius Antanas Rubšys, rašytoja, gydytoja, tremtinė Da­lia Grinkevičiūtė, parašiusi Lie­­tuvą 1988-aisiais prikėlusį teks­tą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dar viena mano konsultantė, paminklosaugininkė Jur­gita Viršilienė priminė neuž­miršti teologo, kalbininko Ka­zimiero Jauniaus, etnografo Nor­berto Vėliaus, archeologo Vla­do Statkevičiaus. Bet kiek gi čia telpa į vieną puslapį...

Šilališkiai su atida domisi savo istorija – nuo 1994 m. lei­džiamoje knygų serijoje „Ši­lalės kraštas“ jau net dešimt solidžių tomų. 2017-aisiais pa­­si­rodė puošnus albumas „Ši­­la­lės rajono piliakalniai“. Ak­­ty­­vi Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje leidžia knygų seriją „Žemaičių kultūros savastys“, joje jau du tomai.

Seniausią, tūkstantmetį Ši­la­lės krašto ąžuolą žino visi – tai Dionizo Poškos Baublys. Ąžuo­lo šerdyje rašytojas įkūrė altaną, kur, semdamasis Baub­lio galių, kūrė eiles, rašė knygas ir laiškus, svajojo. Kitame Baublyje D. Poška įsteigė mu­ziejų, kuris laikomas visų Lie­tuvos muziejų pirmtaku. Bi­jo­tuose geriausiai galima pa­jaus­ti Žemaitijos gelmes, pa­bendrau­ti su dabarties žemaičiais.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS, 

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės 

Mokesčių mokėtojams vėl planuojami pokyčiai. Tarp Seime teikiamų siūlymų – didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams vietoje 27 proc. taikyti 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą (GPM). Nusitaikyta ir į mažiausiai uždirbančiuosius – neapmokestinamą­jį pajamų dydį (NPD) siūloma didinti jau tik po 50 eurų kasmet, o ne po 100 Eur. Tai paveiktų daugumą – apie 900 tūkst. šalies dirbančiųjų. Mažiau nei planuota NPD siūloma didinti ir riboto darbingumo asmenims. Kokteilis neblogas. Ir tai dar ne viskas: didesnis GPM tarifas ateityje gali smogti dviguba jėga, nes kalbama ir apie didesnį dividendų apmokestinimą.

Ieva VALEŠKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Šaltos, bet pakankamai saulėtos savaitgalio dienos leido ūkininkams beveik užbaigti paskutinius darbus – nupjauti ir sukrauti į tranšėjas kukurūzus, suarti paskutinius užsilikusius dirvonus. Teliko suginti į tvartus gyvulius, suskaičiuoti metų uždarbį ir sukaupti pinigų mokesčiams. O jie ne taip jau ir maži – praėjusių metų duomenimis, Šilalės rajono ūkininkai valstybei sumokėjo beveik 1 mln. 394 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Verslo auginimui ir jo efektyvumo didinimui spalis yra itin geras laikas, nes šį mėnesį „Tele2“ skelbia ypač patrauklias sąlygas užsisakyti „Power Pack“. Tai – naujas viskas viename paketas, kuris įmonėms suteikia reikalingiausias ryšio, interneto ir telefonijos paslaugas bei geresnius įrangos pasiūlymus už vieną, mažesnę kainą.

„Verslo savininkai neturi laiko ieškoti, kur gauti skirtingas paslaugas ar įrenginius geriausiomis sąlygomis, todėl, siekdami būti jų veiklos augimo partneriais, viskuo pasirūpinome iš anksto. „Power Pack“ – tai neribotų pokalbių, daugiau duomenų, internetą biurui ir geresnių įrangos pasiūlymų suteikiantys planai, su kuriais išmani skambučių valdymo paslauga pridedama nemokamai“, – sakė Mindaugas Ambrasas, „Tele2“ verslo klientų pardavimų vadovas.

Išmanus skambučių valdymas – nemokamai

Į kiekvienam verslo klientui personalizuotą „Power Pack“ paketą nemokamai įtraukiama „Tele2“ išmaniojo skambučių valdymo paslauga užtikrins, kad nebūtų praleistas nė vienas įeinantis skambutis, o tai reiškia – ir potencialus užsakymas.

„Automobilių servisams, kavinėms ar didesniems verslams nebereikės laidinio telefono – jo numeris išliks, tačiau, jį surinkusių klientų skambučiai bus nukreipiami į išmaniuosius. Juose, tiesiog programėlėje, skambučius galima peradresuoti, sujungti arba nustatyti darbo valandų limitą – viską, ką anksčiau atlikti buvo įmanoma tik turint griozdiškas laidines stoteles“, – pasakojo „Tele2“ verslo klientų pardavimų vadovas.

Be to, šis sprendimas leidžia sukurti bei įrašyti unikalų pasisveikinimo pranešimą, nukreipti skambučius kitu numeriu, nepažeidžiant GDPR aktyvuoti pokalbių įrašymą bei išmanųjį autoatsakiklį. O kur dar galimybė susipažinti su praleistų skambučių informacija ar pokalbių statistika – visa tai yra tik dalis išmaniojo skambučių valdymo privalumų, kurie padeda verslui efektyviau bendrauti su klientais bei partneriais ir galbūt daugiau uždirbti.

Naujiems klientams – specialus spalio mėnesio pasiūlymas

Ieškantiems plano, kuris suteiks daugiau vertės jūsų verslui, vertėtų suskubti. „Tele2“ paruošė ypatingą pasiūlymą: nauji verslo klientai, iki lapkričio 1 d. užsisakę  „Power Pack“ planus bei pasirašę 24 mėn. sutartį, visomis plano naudomis net tris mėnesius galės naudotis nemokamai.

Ypač patogu tai, jog pasiūlymu pasinaudoti, užsisakyti paslaugas, įrenginius arba pasikonsultuoti galima Šilalėje, Jono Basanavičiaus g. 11-5 įsikūrusiame operatoriaus salone. Nuo šiol verslo klientus aptarnaujantys vadybininkai dirba ne tik verslo, bet visuose, skirtinguose Lietuvos miestuose esančiuose „Tele2“  salonuose.

Pavyzdžiui, užsakant „Power Pack“ planą su neribotais pokalbiais, SMS ir 16 GB, 100 GB laisvo interneto ir skambučių valdymu kaina (imant 10 SIM), plano kaina – 11,49 Eur/mėn. (už 1 SIM) su 24 mėn. sutartimi, o perkant šias paslaugas atskirai, akcijos metu bendra kaina – 24,97 Eur/mėn. su 24 mėn. sutartimi.

Daugiau informacijos rasite www.tele2.lt/verslui, paskambinę trumpuoju nemokamu numeriu 1885 arba (8-684) 0-00-75 (kaina pagal mokėjimo plano tarifus). Informacija teikiama nuo 7 iki 23 val.

Jovita JARUTIENĖ