Visai neseniai „Šilalės artojuje“ rašėme apie mūsų kraš­tą darkančius apleistus statinius („Pavojingi griu­vė­­siai rajonui daro gėdą“). Iš viso rajone yra virš pus­šim­čio kolūkius menančių buvusių fermų pastolių, san­dė­lių, kuro bazių, administracinių patalpų, ne tik ter­šian­čių aplinką, gadinančių vaizdą, bet ir keliančių pa­vojų žmonėms.

Vakar savival­dybėje įvyko jungtinis Kai­mo reikalų ir Ap­lin­ko­sau­gos bei komuna­linio ūkio reikalų komiteto posėdis, skirtas būtent šiai prob­lemai. Me­ro patarėjas Kęstutis Ačas tikino su dar­bo grupe apvažiavęs visas rajono se­­niūnijas ir susipažinęs su pa­dėtimi. Pasak K. Ačo, nustatytiems tokių pas­tatų šeimininkams bus įteikti įspėjimai juos susitvarkyti arba nugriauti. Deja, didžioji dauguma apgriuvusių statinių nėra įregistruoti VĮ „Registrų cent­ras“. Mero patarėjo teigimu, priežasčių tam yra įvairių: per maža likutinė vertė, daug savininkų (kai kuriuos pastatus yra privatizavę dešimtys fizinių asmenų), kurių dalis jau mirę, o jų paveldėtojai šio turto neperima, ir pan.

Kaip teigė savivaldybės ad­ministracijos direktorius Rai­mundas Vaitiekus, dalies apleistų statinių savininkai turi išsiėmę leidimus juos remontuoti. Tad kol leidimai galios, savininkų bausti negalima, nors realiai jie pastatų netvarko ištisus metus.

Mero Jono Gudausko įsitiki­nimu, tokių statinių likimu tu­ri rūpintis seniūnai – žino­miems savininkams rašyti įspėjimus, o apie nežinomus ieškoti informacijos ar­chyvuose.

Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis teigė jau ėmęsis šios problemos sprendimo: kreipėsi į archyvą, apie dalį savininkų žinių gavo ir jau rengiasi su jais tartis. Tačiau seniūnijai kelių pastatų savininkų paieška kainavo apie 200 eurų, todėl seniūnas ma­no, jog šitą sąskaitą apmokėti privalėtų ne seniūnija, o rajono savivaldybė. Meras atsakė, kad apie tai, kokios naudos iš archyvinių duomenų gaus rajono biudžetas, bus galima kalbėti metų gale.

Visgi nuspręsta teikti rajono savivaldybės tarybai siūlymą apmokestinti maksima­liu 3 proc. dydžio nuo vi­dutinės rinkos kainos tari­fu penkių statinių savininkus. Pakratyti kišenę reikės buvusių Did­kie­­mio kolūkio mechaninių dirbtu­vių valdytojams (gyvena Tau­ragės rajone), buvusio Pa­jūralio tarybinio ūkio laisvalaikio salės antro aukšto savininkui Vir­ginijui Dvyliui, Laukuvos kultūros namų dalies patalpų valdytojui Stasiui Kraftui, buvusio Jomantų administ­racinio pastato savininkams (vienas jų – tarybos narys Algirdas Taroza) bei Trak­sė­dyje esančios katilinės ir kamino bendrasavininkiams.

Jei Šilalės savivaldybės taryba pritars tokiam siūlymui, biudžetas turėtų papilnėti keliais šimtais eurų. Kita vertus, sunku nuspėti, ar piniginės sankcijos privers apleistų pastatų savininkus juos sutvarkyti arba nugriauti. Tuo labiau, kad kai kurie iš jų į šią problemą žiūri gana atsainiai ir netgi pašaipiai. Štai tarybos nariui Tadui Bartkui pasiteiravus kolegos A. Tarozos, ką jis ketina daryti su savo turtu, šis pareiškė atsakysiąs jam asmeniškai. Ir ironiškai pridūrė, jog „galbūt rengs senelių namus, kurių paklausa neabejoja“...

Komiteto posėdyje svarstytas ir dar vienas apleistų statinių likvidavimo va­­riantas: jeigu rasti jų savininkų nepavyktų, griuvenų likimu galėtų pasirūpinti savivaldybė, kuri perimtų juos savo žinion ir imtųsi griauti. Galbūt tuomet atsilieptų tikrieji savininkai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo kovo vidurio Šilalės policijos komisariatui vadovauja iki šiol Šilutėje dir­bęs Audrius Lukošius. Užvakar 40-ąjį gimtadienį atšventęs pareigūnas per 21-erius

tarnybos metus yra skatintas 19 kartų, jam įteikta ne viena padėka už bend­ra­darbiavimą su kitomis institucijomis. Daugiau nei 20 metų policijai atidavęs pareigūnas savo veiklą Šilalėje pradėjo nuo įvykių analizės: iš kurio Šilalės rajono kampelio sulaukiama daugiausiai iškvietimų ir kur reikėtų nukreipti didesnes pa­jė­gas.

O kalbėdamasis su „Šilalės artojo“ laikraščiu, pareigūnas atskleidė, kad šeima jo norui važinėti į tolimesnę darbovietę neprieštaravo. Tik jaunėlis sūnus susirūpino, kur nuo šiol tėtis pietaus.

Atrankoje Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pareigoms užimti dalyvavo du kandidatai. Konkursą laimėjęs A. Lukošius parei­gū­no uniformą kasdien darbe vilki daugiau nei 20 me­tų. Savo karjerą jis pradėjo 1996-aisiais. Pareigūno darbo specifiką A. Lu­košius išbandė ir Vie­šo­joje policijo­je, ir Budėtojų skyriuje. Nuo 2006 m. buvo paskirtas Vie­šosios policijos skyriaus Ope­ratyvaus valdymo skyriaus vir­šininku, o nuo 2013 m. – Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininku. Pastaruoju metu dabartinis Šilalės policijos komisariato vadovas atliko vy­riau­sio­jo tyrėjo pareigas Re­a­ga­­vimo skyriuje.

A. Lukošius „Šilalės artojui“ sakė, jog iškart po mokyklos išvyko studijuoti į Policijos akademiją, o po metų jau dirbo policijos sistemoje.

„Dirbdamas įstojau tolesnėms studijoms į Mykolo Ro­me­rio universitetą. Taip jau sutapo, kad netrukus mane perkėlė į Šilutę, nors esu kilęs iš Žygaičių kaimo, Tauragės rajono. Šilutėje ir darbavausi pastaruosius 20 metų. Kadangi teko save išmėginti įvairiuose komisariato skyriuose, žinau visą pareigūnų darbo „virtuvę“. Manau, mano dabartinėse pareigose tai labai pravers“, – tikisi A. Lu­košius.

Komisariato viršininkas užaugo pedagogų šeimoje: jo tėvas dirbo Žygaičių mokyklos direktoriumi, mama buvo fizikos ir matematikos mokytoja. Tauragės rajone gyvena ir A. Lukošiaus sesuo, kuri pasuko medicinos kryptimi.

„Su žmona Inga, kuri taip pat yra policijos pareigūnė, auginame dukrą ir sūnų. Bū­tent mūsų aštuonmečiui buvo daugiausiai susirūpinimo, sužinojus, jog nuo šiol važinėsiu į darbą toliau nuo namų. Jis pirmiausia manęs pasiteiravo, kaip spėsiu grįžti pietų, mat iki tol pietaudavau namie. Žmona mano pasiryžimui kandidatuoti į komisaria­to vir­šininkus pritarė. Šiaip ar taip, mūsų darbas niekada nebuvo nuo 8 iki 17 va­landos, per tiek metų pripratome dirbti kitokiu grafiku nei visi kiti“, – džiaugiasi šeimos palaikymu viršininkas.

Po konkurso tapęs Šilalės ra­jono policijos komisariato viršininku, A. Lukošius sako pirmiausia susipažinęs su kolektyvu. Kita vertus, tai nebuvo labai sudėtingas procesas, nes su šilališkiais pareigūnais bei kitais policijos darbuotojais jau yra tekę susidurti - Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ži­nioje yra ir Šilalės, ir Šilutės komisariatai.

„Jau susipažinau ir su komisariato skyrių, ir su rajono savivaldybės vadovais, ap­tarėme pagrindines prob­lemas. Su pareigūnais kalbėjome apie reagavimą, nes kviečiantysis pagalbos laukia jos kuo greičiau, ir laikas jam labai prailgsta. Taip pat esu įsitikinęs, jog kiekvienas pareigūnas privalo žinoti, kad žmonėms labai svarbi bend­ravimo kultūra. Nuo to priklauso ir pasitikėjimas policija. Pirmosios darbo dienos parodė, jog kolektyvas, su kuriuo nuo šiol dirbsiu, yra visiškai sukomplektuotas ir profesionalus“, – apie sklan­džią darbo pradžią pasako­ja Ši­la­­lės po­licijos komisa­riato vir­ši­nin­kas.

O kokiu vadovu ketina būti A. Lu­košius?

„Aš save laikau žodžio žmogu­mi. Noriu, kad ir ma­no vadovauja­mi darbuotojai būtų to­kie pat. Be to, stengiuosi nedaryti skubotų sprendimų. Jei kas nors nepavyko, reikia aiškintis, kodėl taip nutiko, kas turėjo tam įtakos, ir ša­linti priežas­tis. Daug metų dirbu policijoje ir ėjau pa­­reigas visose tarnybose, todėl žinau, kaip turi būti ir ko galiu reikalauti iš pareigūnų. Mano kabineto durys visada atviros ir pareigūnams, ir visiems rajono žmonėms. Priimsiu, patarsiu, stengsiuosi spręsti iškilusias problemas. Juk mes čia tam ir esame - „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Tad tą ir darysime“, – užtikrina naujasis Šilalės rajono policijos komisariato vadovas.

Vertinant kriminogeninę situaciją, pasak A. Lukošiaus, Šilalės rajone nėra labai blogai – atlikta analizė jokių ypatingai neramių taškų nerodo.

„Kad sužinotume, kur galbūt būtų tikslinga prevenciškai nukreipti didesnes pareigūnų pajėgas, išanalizavome įvykių pranešimus. Per tris pirmuosius šių metų mėnesius daugiausiai iškvietimų sulaukėme iš Šilalės miesto seniūnijos. Bet turbūt tai natūralu, nes čia yra didžiausia gyventojų koncentracija. To­liau sąraše rikiuojasi Lauku­vos ir Ši­lalės kaimiškoji seniūnijos. To­dėl nusprendė­me, kad jose patruliuos dau­giau pareigūnų. Pajūrio seniūni­ja, kur veikia tarp jaunimo gana populiarus  ba­ras, iškvietimų skaičiu­mi ne­iš­si­skiria. Manau, todėl, jog sa­vaitgaliais miestely­je budi di­­desnės pareigūnų pa­jėgos. Esu įsitikinęs, kad kartą policininko pakalbintas potencia­lus prasižengėlis tą vakarą vengs pažeisti viešąją tvarką, baimindamasis vėl pakliūti akiratin“, – apie nusikaltimų prevenciją aiškina pareigūnas.

Šilalės policijos komisaria­to viršininko duomenimis, daugiausiai pranešimų sulau­kiama dėl viešosios tvarkos pažeidimų. Kaip taisyklė, dažniausiai pagalbos prireikia seniūnijų centruose.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žemės mokestis - vienas iš nedaugelio, kurio dydį nu­stato savivaldybės politikai. Nors jų pasirinkimo laisvę riboja įstatyme nurodyti dydžiai, akivaizdu, kad daž­niau­siai rajono valdžiai labiau nei gyventojų gerovė rūpi biudžeto pajamos.

Nuomos mokesčio nekeitė

Kasmet savivaldybių tarybos priima tris sprendimus: nustato dabartinio laikotarpio valstybinės žemės mokesčio tarifą, ateinančių metų žemės mokesčio tarifą ir lengvatas žemės mokestį mokantiems gyventojams.

Valstybinės žemės mokestis, išskyrus sklypams, išnuo­motiems aukciono būdu, ne­­si-

keičia jau daug metų. Vy­riau­sybės nutarimu yra nusta­tyta, jog valstybinės žemės mokestis negali būti mažesnis nei 0,1 proc. ir didesnis nei 4 proc. mokestinės žemės vertės.

Taigi, kaip ir pernai, nuomojantieji valstybinę žemę už geros agrarinės būklės žemės ūkio paskirties žemę mokės 1,6 proc. jos vertės mokestį, už namų valdų, kolektyvinių sodų bei garažų bendrijų že­mę - 0,9 proc. žemės vertės mokestį, visai kitai žemei nustatytas 2 proc. tarifas.

Maksimaliu 4 proc. tarifu rajono savivaldybės taryba nusprendė apmokestinti apleistus valstybinės žemės sklypus.

Gyventojams mokestį apskaičiuos ir pranešimus iki lapkričio 1 d. išsiųs Šilalės sa­vivaldybės administracija, o mokestį reikės sumokėti iki šių metų lapkričio 15 d. Pra­nešimų negaus tik tie gyventojai, kuriems bus apskaičiuotas ne didesnis kaip 2 eurų valstybinės žemės nuomos mokestis - taryba nusprendė nuo šitokios sumos žmones atleisti.

Šių metų rajono biudžete suplanuota surinkti 50 tūkst. Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio. Pernai iš Na­cio­nalinės žemės tar­nybos prie Žemės ūkio ministerijos Ši­lalės skyriaus bei Re­gistrų cent­ro savivaldybė gavo pranešimą, kad 1678 fizi­niai asmenys nuomoja 3411 valstybinių žemės sklypų, bu­vo apmokestinti 3509,11 ha.

Praėjusiais metais savivaldybė planavo į biudžetą gauti 58 tūkst. Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, tačiau realybė pranoko lūkesčius: gyventojams bei įmonėms pernai

priskaičiuota beveik 63 tūkst. Eur valstybinės žemės mo­kesčio, o surinkta ko­ne 77,9 tūkst. Eur.

Realybė nuo planų gerokai skyrėsi ir 2015 m.: savivaldybės specialistai tuomet buvo priskaičiavę 62,3 tūkst. Eur, tačiau biudžetas pasipildė beveik 73 tūkst. Eur.

Dovana - tik stambiesiems ūkiams?

Visgi daugiausiai mokesčių į rajono biudžetą savivaldybė surenka iš žemės savininkų.

Šių metų žemės mokestį savivaldybės politikai nustatė prieš metus. Tarybos narys Vy­tautas Jucius tuomet siūlė sumažinti žemės mokestį iki 0,6 proc. mokestinės žemės vertės. Prieš šį pasiūlymą nedrįso balsuoti net kai kurie konservatoriai, todėl šiemet že­mės mokestis gyventojams bus gerokai mažesnis.

Savivaldybės tarybos posė­dyje Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėja Rei­mun­da Kibelienė atkreipė dė­­mesį, jog dėl to rajono biudžetas negaus apie 170 tūkst. Eur. Bet tai reiškia, kad tiek pinigų liks rajono žmonių kišenėse.

Šilalės meras Jonas Gudaus­kas mano, jog lengvata apčiuopiamai pasitarnaus tik stambiesiems rajono ūkininkams.

„Mažam ūkininkui, kuris sumoka 100 Eur žemės mokesčio, liks 10 Eur, o tam, kuris moka tūkstančius - didelės sumos. Jie turėtų mums sakyti ačiū, nors įplaukų į rajono biudžetą gausime mažiau“, - aiškino J. Gudauskas.

Pasak mero, remti stambiųjų ūkių nereikia, nes jie jau ir taip superka mažus ūkelius, už 1 ha žemės siūlydami sumokėti net 10 tūkst. Eur.  J. Gu­dausko duomenimis, žemės jau seniai už 3 tūkst. Eur nenusipirksi - nebent kokią pelkę ar krūmyną.

„Seniūnijose žmonės kalba, jog dabar vidutinė žemės kaina yra 7 tūkst. Eur už hekta­rą“, - teigė meras.

Jo nuomone, negerai, kai žemės mokesčio tarifai kasmet keičiasi: buvo 0,5 proc., paskui - 1,5 proc., pernai - tik 0,6 proc. Todėl reikėtų grįžti prie 1,6 proc. tarifo, kad žmonėms būtų viskas aišku.

Mokesčių sulyginti nesutiko

Diskusija apie žemės mokes­tį suformavo politikams nuomonę, jog kaimo žmonėms pagalbos tarsi ir nereikia. Todėl administracijos pasiūlymas grą­žinti žemės ūkio paskirties žemei 2016 m. galiojusį 1,6 proc. mokestinės žemės vertės tarifą prieštaravimų praktiškai nesulaukė.

Tarybos nariai net neatkrei­pė dėmesio, kad ateinančiais metais didesnius žemės mokesčius mokės ne tik valdantieji žemės ūkio paskirties že­mę, bet ir turintieji kolektyvinius sodus bei vandens telkinius. Mėgėjų sodų žemei administracija pasiūlė padidinti mokesčio tarifą nuo 0,9 iki 1,2 proc., o vandens ūkio paskirties žemei - nuo 0,5 iki 1,5 proc.

Vieninteliam V. Juciui nebuvo aišku, kaip nustatomas mokesčio tarifas, todėl jis klausė, ar yra kokia metodika. Su­pratęs, kad tai tik „valdžios išmislas“, tarybos narys siūlė visų paskirčių žemę, išskyrus apleistą, apmokestinti vienodu 0,9 proc. tarifu, koks, pavyzdžiui, yra Tauragės rajone.

„Nesuprantu, kodėl reikia nustatyti skirtingus tarifus, jei iš kai kurios paskirties žemės savininkai net negauna pajamų?“- stebėjosi V. Jucius.

Nors pasiūlymas atrodė logiškas ir praktiškai palengvinantis savivaldybės administ­racijos specialistų darbą, jam pritarė tik penki kolegos.

Tokio pat likimo sulaukė ir „tvarkiečių“ frakcijos vadovo pasiūlymas kaime žemės mokesčiu neapmokestinti mažesnių nei 3 ha sklypų, nes juose dažniausiai ūkininkauja pensininkai.

Lengvatos atsieina brangiai

Žemės mokesčio įstatyme numatyta, kad savivaldybės turi teisę savo biudžetų sąskaita sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti. Šilalės savivaldybės taryba jau daug metų nekeičia leng­vatas suteikiančio sprendimo: šeimoms, kuriose nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingu­mo lygis arba kurie yra sulau­kę senatvės pen­sijos amžiaus, taip pat nepilnamečiams kaimo vietovėse nereikia mokėti mokesčio už 1 ha, mieste - už 15 arų žemės sklypą.

Tokia lengva­ta galios ir šiemet, tačiau R. Ki­be­lienė atkreipė dė­mesį, jog visos lengvatos turi savo kainą. Tur­to valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėja suskaičiavo, kad dėl lengvatų rajono biudžetas negaus 12 proc. žemės mokesčio. Vedėjos duomenimis, 2016 m. dėl lengva­tų savivaldybės biudžetas neteko 34,3 tūkst. Eur. Pernai į rajono biudžetą buvo surinkta 235,5 tūkst. Eur.

Šiemet, kai galioja 0,6 proc. žemės nuomos mokesčio tarifas, planuojama gauti tik 75 tūkst. Eur žemės mokesčio. Akivaizdu, jog padidinusi 2018 m. žemės mokesčio tarifus, savivaldybė ateinančiais metais ketina susižerti gerokai didesnę mokesčių sumą.

Skubėjo be reikalo

Praėję metai buvo paskutinieji, kai dar taikyta 20 proc. žemės vertės padidėjimo leng­vata. Apskaičiuojant šių metų žemės mokestį, vertės mažinimo koeficientai nebebus taikomi, todėl žemės mokestis bus skaičiuojamas nuo visos sklypui nustatytos mokestinės vertės.

Šiemet paskutinį kartą bus taikoma ir kita pereinamojo laikotarpio nuostata, garantuojanti, jog už žemės ūkio pa­skirties žemę (išskyrus apleistas žemės ūkio naudmenas ir mėgėjų sodų bei sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemę) mokesčio suma visais atvejais neturi viršyti 0,29 Eur už vieną arą.

Atlikus naują masinį žemės vertinimą, 2018 m. žemės mokestis bus apskaičiuojamas pagal nustatytas naujas žemės mokestines vertes. Gali būti, jog, didėjant žemės kainai, kils ir jos mokestinė vertė. O tai reiškia, kad smarkiai išaugs ir žemės mokesčiai.

Kad žemės mokestis neperaugtų sveiko proto ribų, tais atvejais, kai žemės mokestinė vertė nustatoma atsižvelgiant į naujai atliktus masinio žemės vertinimo rezultatus, įstatymas leidžia savivaldybių taryboms kito mokestinio lai­kotarpio tarifą nustatyti iki gruodžio 1 d.

Tokį pranešimą šią savaitę ir išplatino Valstybinė mokesčių inspekcija. Deja, Šilalės savivaldybės taryba pasiskubino ir 2018 m. žemės mokesčio tarifus nustatė „iš akies“.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kurtuvėnuose vyko šalies mokinių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė-2017“ finalas. Jame dalyvavo ir 9 šilališkių poros, kurios buvo atrinktos per folklorinių šokių šventę-varžytuves „Šok, žemaiti, šonke“.

Varžytuvių dalyviai buvo pasipuošę savo etnografinio regiono tautiniais kostiumais. Kaip ir kasmet, varžytuvių šokėjus vertino tarptautinė komisija.

Diplomus už šauniausiai sušoktą šokį „Lazdinka“ gavo Elžbieta Šematulskytė ir Kristupas Grigalavičius iš Šilalės kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Gers smuoks“ (vadovės Ilona Raudonienė ir Jolanta Kažukauskienė).  Už šokį „Dirižablis“ diplomai atiteko Akvilei Beinoriūtei ir Lukui Šemetui iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (vad. Olga Jogminienė). „Ulaną“ gražiausiai sušoko Gabrielė Bukauskytė ir Andrius Urbonas iš Šilalės kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Smuokiuka“ (vad. Irmina Kėblienė ir Jolanta Kažukauskienė). Šauniausia pradedančiųjų šokėjų pora išrinkta Kamilė Mikalauskaitė ir Ruslanas Mikalauskas iš Ukmergės rajono Pabaisko pagrindinės mokyklos (vad. Ramunė Radzevičienė).

Pažengusiųjų grupėje diplomus už šokį „Melnykas“ gavo Guoda Rupšytė ir Netas Klimavičius  („Gers smuoks“, vad. I. Kėblienė ir J. Kažukauskienė), už Šilalės krašto šokį „Šok, mergeli“ - Diana Pudžiamytė ir Orestas Jurčys iš Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos (vad. I. Kėblienė) bei Aistė Kulikauskaitė ir Jonas Gudauskas iš „Gers smuoks“.

Šauniausia pažengusiųjų šokėjų pora pripažinta Samanta Gestautaitė ir Rokas Toleikis iš Kaišiadorių kultūros centro jaunimo folkloro ansamblio „Žilvita“ (vadovė Laima Morkūnienė).

Varžytuvėse taip pat šauniai šoko ir ne kartą į pusfinalius pakliuvo Morta Girčytė bei Ervinas Šeputis (Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, vad. Irmina Kėblienė), Berta Lapinskaitė ir Eimantas Betingis (Šilalės VšĮ „Etnoklubas“ nariai, vad. I. Kėblienė ir Guoda Juškaitė), Eva Kolbergytė ir Donatas Vaitkus (Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija, vad. Gražina Pameditienė).

Varžytuvių metu buvo surengtos šokio „Šok, mergeli“ konkursas tik žemaičiams. Nugalėtojais išrinkti D. Pudžiamytė ir O. Jurčys. Jiems atiteko riešinės. O komisijos pirmininko Ernests Spičs dukra atsivežtą gardų pyragą įteikė šilališkiam E. Šematulskytei ir K. Grigalavičiui.

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ

Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio vadovė

Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijoje dvi dienas šurmuliavo 23-ioji Lietuvos mokinių dailės olimpiada „Piliakalniai: praeities retrospektyva, dabarties realijos, ateities vizijos“. Joje dalyvavo 68 jaunieji šalies dailininkai. 

Po atidarymo pa­čių pasirinktomis priemonėmis vaikai ėmėsi kūrybos tema „Piliakalniai – senovės valdovų galybės atminimo saugoto­jai“. Tuo tarpu mokytojai keliavo po Naciona­linį parką, aplankė aukštaičių vadinamąją Veneciją – Ladakalnį ir Ginučių piliakalnį.

Kitą dieną olimpiados dalyviai pristatė vertinimui savo konkursinius kūrinius. Komisija išskyrė pirmąjį jaunųjų dailininkų dešimtuką pagal šiuos kriterijus: kūrybinių idėjų ieškojimų originalumas, kūrybingas meninės ir techninės raiškos priemonių valdymas, individualus, pagrįstas bei argumentuotas požiūris į piliakalnius, gebėjimas glaustai pristatyti savo kūrybinius ieškojimus bei atradimus.

Olimpiados laimėtojus apdovanojo LR Seimo narys Žygimatas Pavilionis bei Švietimo ir mokslo ministerijos pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyresnioji specialistė Laima Rutkauskienė. Šiais metais sėkmė nusišypsojo ir Šilalės meno mokyklos mokinei Simonai Grabauskaitei (mokytoja Ilona Venckienė). Simonai įteiktas III laipsnio diplomas ir bronzos medalis. Tai didelis paskatinimas žengti tolyn, tobulėti.

Ilona VENCKIENĖ

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja metodininkė

Nuotr. iš autorės albumo

Pati gamta tarsi pagerbė mamas – šilta buvo ne tik sieloje nuo gražių žodžių, bet ir dangus pasiuntė išskirtinai malonią pa­vasarišką dieną. Dar penktadienį bend­ravimo šiluma dalijosi Vingininkų bei ap­linkinių kaimų gyventojai, susirinkę į jau antrus metus seniūnaitės Alvydos Urbo­nienės iniciatyva rengiamą koncertą „Tau, mamyte“, skirtą Motinos dienai.

Pasveikinusi visas jausmingomis eilėmis, Alvyda pakvietė pagerbti tylos minute Anapilin išėjusias mamas, močiutes, seseris, dukras. Gražių žodžių susirinkusioms negailėjo ir renginio vedėja Viktorija bei seniūnas Stasys Lidžius. Graudino ir jautrino moterų vokalinio ansamblio „Sidabro gija“ atliekamos dainos apie bran­giausio žmo­gaus motulės besąly­gišką meilę, gy­ve­nimo išmintį. Abejingų nepaliko sesučių Ugnės ir Emos pasirodymas. Apie 40 mamų rankose pražydo gėlių žiedai.

Po koncerto niekas neskubėjo namo. Prie suneštinių vaišių stalo netrūko šurmulio – šventės vedėja Viktorija visus įjungė į žaidimus, ratelius, minė mįsles.

A. Urbonienė džiaugiasi, kad į vakaronę kasmet susirenka vis daugiau žmonių, kad moterys darosi aktyvesnės – jos nori sueiti draugėn, pasikalbėti, pasidalinti ne tik rūpesčiais, bet ir patirti džiaugsmo akimirkų.

Alvyda dėkinga Šilalės kaimiškajai seniūnijai bei visoms moterims, vienaip ar kitaip padėjusioms rengiant šventę.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš A. URBONIENĖS albumo

Dabar „Medicina practica“ laboratorijo­je gerokai pigiau galite atlikti kraujo tyrimus, padedančius įvertinti šir­dies ir kraujagyslių būklę. Tokia sveikatos profilaktikos akcija vyksta iki birželio pabaigos.

Nelaukite, kol suskaus krūtinę – tuomet širdies liga paprastai jau būna pažengusi. Dar labiau uždelsus, gali tekti saujomis gerti vaistus ar net gultis ant operacinio stalo. Todėl labai svarbu net ir jauniems žmonėms savo širdimi rūpintis reguliariai.

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių susirgimų priežastis – aterosklerozė. Daugiausiai gyventojų miršta nuo jos komplikacijų: infarkto, insulto, širdies nepakankamumo ir kt. Ši klastinga liga gali daug metų tyliai progresuoti. Todėl labai svarbu aterosk­lerozę anksti diagnozuoti bei kontroliuoti. Čia padeda pažangūs kraujo tyrimai. Tačiau akivaizdu, jog išsitirti tik cholesterolį nebeužtenka.

Specialistai tvirtina, kad ate­rosklerozės pag­rindas – lėtinis kraujagyslių uždegimas. Jį leidžia diagnozuoti didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo (hs-CRB) tyrimas. Jis padeda įspėti apie infarkto ar insulto pavojų net ir tiems pacientams, kurių cholesterolis dar atitinka normą. Svarbu, jog tyrimo metu žmogus nesirgtų infekcine ar kita uždegimine liga.

Aktuali išlieka ir lipidogra­ma, kuri parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ choles­te­rolio ir trigliceridų kiekį. Atero­sklerozei progresuojant, „blogieji“ kraujo riebalai skverbiasi į uždegimo pažeistas kraujagyslių sieneles.

Po aterosklerozės komplikacijų seka ūmus arba lėtinis širdies nepakankamumas. Šią mirtinai pavojingą ligą galima iškart nustatyti, atlikus NT-pro BNP tyrimą. Jis taip pat padeda įvertinti, ar širdies nepakankamumas tinkamai gydomas.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jaut­ru­mo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Pas mus - aukščiausi kokybės standartai. Akcija vyksta iki birželio pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

„Vilniškiai giriasi suradę vieną vokiečio karininko ka­pą, o aš žinau, kur yra palaidoti trys“, - užėjęs į „Šilalės artojo“ redakciją, pranešė laukuviškis Romualdas Kraf­tas.

R. Kraftas užaugo Vabalų kaime, šalia Laukuvos, o gre­timame Gulbių kaime buvęs palaidotų vokiečių kareivių kapas. Vėliau jis sulygintas su žeme, bet Romualdas tikino galįs parodyti, kur ta vieta.

Kalvoti laukai šalia Laukuvos - Varnių kelio. Ten, kur buvęs kažkoks upelis, dabar yra melioracijos griovys. R. Kraftas prisimena, kad čia dar ėjo keliukas į Račkauskų sodybą. Kaip tik prie to keliuko ir buvęs kareivių kapas, prie jo augę keturi beržai. Dabar nei keliuko, nei kapo, nei tų beržų nebėra, bet R. Kraftas tvirtina žinąs tą vietą.

„Štai čia. Kai grįžau iš kariuomenės 1973 metais, čia dar augo keturi beržai. Žmonės juos buvo pasodinę specialiai prie kapo - keturiuose kampuose po medį. Kapas buvo prižiūrimas, ant jo augdavo gėlės. Netoli gyveno Bartkai - man atrodo, jie ir pasirūpindavo. Beržus, jau didelius, nukirto vėliau, atseit dėl melioracijos. Niekas nenorėjo imtis tokio darbo, tai darbų vykdytojas surado vieną tokį, kuris su draugais už litrą degtinės medžius nupjovė. Darbavosi naktį, bet vis tiek kažkas iš kaimynų matė. Taigi beržai buvo nurėžti, kelmai tikriausiai išrauti, o kapas sulygintas su žeme. Tačiau, labai norint, jį būtų galima rasti. Juk vietą žinau“, - teigia R. Kraftas.

Tie vokiečiai čia ir žuvo, kur palaidoti? Pasirodo, ne!

„Jie žuvo toliau, kur stovi kryžius. Kiek žinau, ten kryžius stovėjęs nuo senesnių laikų, dar iki vokiečių tankistų žuvimo. O karui baigiantis, kai vokiečiai traukėsi, vieną rytą kaimo žmonės prie kryžiaus rado pamuštą vokiečių tanką, prie jo - du apdegusius tankistus. Dar vienas kariškio lavonas gulėjo prie griovio. Kaimo vyrai žuvusiuosius palaidojo, pasodino berželius, o mergaitės sodindavo gėlių. Iš tų žuvusiųjų vienas tikriausiai buvo lietuvis, nes žmonės rado lietuvių kalba rašytų laiškų, jie buvo adresuoti kažkokiam Čiužai. Kiti laiškai rašyti vokiškai“, - sako R. Kraftas.

R. Kraftas yra gimęs gerokai po karo! Iš kur jis viską žino taip tiksliai?

„Apie tai žmonės šnekėdavo. Be to, man viską labai tiksliai papasakojo viena iš to Bartkaus dukterų. Kaip sakiau, Bartkai gyveno netoli nuo čia. Vieną sykį aš jiems taisiau elektrinį piemenį, o tada pas juos atvažiavo duk­ra iš Mažeikių. Dabar jos pavardė Ona Butkienė. Ji man ir papasakojo, o paskui dar ir smulkiai ant sąsiuvinio lapo užrašė visą istoriją. Sako, tu pagal pavardę esi vokietis, tai tau priklauso rūpintis ir saugoti atminimą. Na, mano senelis tikrai buvo vokietis. Aš ir dabar kažkur tarp dokumentų laikau O. Butkienės užrašus“, - tikina R. Kraftas.

Paieškojęs spintoje, jis tarp kitų dokumentų rado ranka prirašytą sąsiuvinio lapą. Tiesa, tas lapas be jokio parašo, bet savininkas liudija, kad tai ir esantys O. Butkienės prisiminimai. Juose rašoma:

„Į Laukuvos seniūnijos Gulbių kaimą tarybinė armija grįžo 1944 m. spalio 4 d. Rytą prie kryžiaus stovėjo sveiki du vokiečių dideli tankai. Jonas Bartkus pirmasis atėjo prie tankų. Viename tanke buvo apdegę (gerokai) du vokiečių kariškiai. Po (kelių?) dienų tuos 2 kariškius, dar vieną, rastą prie griovio, palaidojo ant skardžio prie kelio, ėjusio į Stepono Gerybos ir Juozo Račkausko sodybą. Palaidojo kariškius Aleksas Šetkus, Jonas Bartkus ir Stasys Straukas.

Prie kapo tie patys vyrai pasodino 4 berželius, kaimo mergaitės kapą puošdavo. Buvo pastatytas medinis kryželis“.

Kartu su žuvusiaisiais esą buvo rasta laiškų. Jie neišliko, tačiau O. Butkienė prisimena, kokiomis kalbomis jie rašyti:

„Apie tankus mėtėsi laiškai, keli buvo parašyti lietuviškai, adresuoti Juozui Čiužai. Kiti rašyti vokiškai, gal dar ir kitom kalbom“, - rašoma O. Butkienės prisiminimuose.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Iš Gulbių kilusios mažeikiškės O. Bartkutės - Butkienės rašytų prisiminimų faksimilė

Kelios nuomonės vienu delikačiu klausimu.

„Praėjo dar vieni mano, kaip mero, kadencijos metai. Nuveikta daug darbų, priimta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė projektų ir iniciatyvų, sudalyvauta sporto ir kultūros renginiuose. Ačiū už idėjas ir pasiūlymus, pasitikėjimą ir pagalbą, partnerystę ir bendradarbiavimą, ir už tai, kad esate kartu! Ir toliau ištikimai dirbsiu Šilalės kraštui!“

Jonas GUDAUSKAS,

pareiškimas paskelbtas „Facebook“ paskyroje

* * *

Kreipiuosi į „Aukštuomenės kroniką“, nes nesuprantu, kas atsitiko su mūsų mokykla. Anksčiau mokykla buvo kaip mokykla, ir vaikas į ją nenorėjo eiti, nes jis labai tingi daryti namų darbus. Tai vis kombinuodavo susirgti arba pramiegoti pamokas. O dabar kas rytą noriai atsikelia, nusiprausia, ap­sirengia, užkanda, čiumpa striukę ir lekia pro duris. Tiesa, kuprinę dažniausiai pamiršta. Sy­kį pašaukiau, kad pasiimtų, tai numojo ranka: ai, sa­ko, nereikia, pamokų šiandien nebus.

Kitą rytą - tas pats. Nebus, matai, pamokų, nes atvažiuoja meras. Trečią dieną pamokos irgi nevyks, nes jie patys važiuoja pas merą. Paskui pamokų nebus, nes jie su meru žais futbolą, o vieną pirmadienį pareiškė, jog pamokos nevyks visai mokyklai.

- Kodėl visai? - nustebau.

- Todėl, kad nebus visam rajonui. Eisim šokti!

Ar gali taip būti, jog eilinį pirmadienį nevyktų pamokos, o jie su meru ir kitais valdininkais bei politikais vis šoktų, žaistų ir fotografuotųsi? Ne sykį parodė nuotraukų, kur vaikai tikrai nusifotografavę su meru, bet vis tiek negaliu patikėti. Žiūriu televizorių, šiek tiek susigaudau politikoje, žinau, kad Švietimo ir mokslo ministerija nori ilginti mokslo metus. Tačiau dabar galvoju, kam juos ilginti, jeigu laisvų pamokų ir taip per akis, o vaikai užsiima niekais?

Neramu ir dėl kito dalyko. Anksčiau mūsų vaikas planavo stoti į kunigus, sakyti griežtus pamokslus ir mokyklos direktoriui neatleisti jokių nuodėmių. Dabar jau aiš­kina, jog užaugęs bus gerbiamas meras, namuose šneka visokius vėjus, lyg būtų tik­ras politikas. Sykį paklausiau, ką jie darė per pamokas, tai jis išpoškino, kad nuveikta daug darbų, priimta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė projektų ir iniciatyvų.

- Kokių  darbų? - paklausiau nustebusi. - Kokių iniciatyvų?

- Sudalyvauta sporto ir kultūros renginiuose, - atsakė jis man.

Iš kur tokia vaiko kalba? Kas jį išmokė? Ar tik nebus pasidaręs melagis, ir visos jo kalbos apie nuveiktus darbus, sprendimus bei projektus mokslo metu - tik akių dūmimas kokio politiko pavyzdžiu?

Būkit geri, išsiaiškinkit.

Dėdė meras didesnis už pirmokus. Kai jis pakelia ranką su futbolo kamuoliu, pirmokai niekaip nepasiekia. Jiems iki mero toli

Alė ŠAKIENĖ

* * *

Valio! Pamokų šiandien nebus. Šiandien eisime pas dėdę merą į jo kabinetą pasidaryti nuot­raukos, rytoj su juo per pamokas šoksime stadione. O paskui, žiūrėk, jau ir atostogos.

Mano mama kažko ne­pa­ten­kinta. Girdi, per pa­mo­kas reikia mokytis. Ne žaisti su dėde me­ru, ne šokti su juo ir ne fotkintis.

Man labiausiai patiko viena diena, kai pamokų nebuvo ne tik mūsų klasei, ne tik mūsų mokyklai, bet ir visoms kitoms mokykloms rajone, nes šoko visa Šilalė. O prieš tai mus mokyk­loje dar šokdino kelias dienas, nes reikėjo išmokti gražiai šokti.

Kai užaugsiu, aš irgi būsiu dėdė meras, nes man labai patinka šokti, linksmintis, žaisti futbolą ir fotografuotis.

Alius ŠAKIUKAS

„Čia vaikai su dėde meru ir dėde iš Seimo praleidžia pamokas Šilalės stadione. Jeigu išmoksiu šokti, aš irgi galėsiu būti Seimo nariu arba meru“, - sako Aliukas.

* * *

„Aukštuomenės kronika“ vie­na nesiima spręsti, reikia ar nereikia ilginti mokslo metus. Sakysime, kad reikia - supyks mokytojai ir mokiniai. Sakysime, jog nereikia - kuo per ilgas vaikų atostogas užsiims gerbiamas meras? Su kuo visą vasarą, kai vaikai atostogaus, jis spardys kamuolį? Ir kaip atrodys, kai mažiausiai porą mėnesių neatsinaujins mero nuotraukos su pradinukais? O ir iš viso: kas nuims įtampą iš tokios įtemptos mero darbotvarkės, jei mokiniams bus nutarta sutrumpinti mokslo metus. Gryna bėda tas mokslo metų klausimas: ir gerbiamo mero užimtumą didinti reikia, ir pedagogų bei mokinių negalima erzinti.

Paklauskime žmonių, ką jie mano.

Išėjome į gatvę ir pirmam sutiktam žmogui tarėme tokius žodžius:

- Gerbiamasis Šilalės krašto žmogau! Praėjo dar vieni mero kadencijos metai. Jis sako, kad nuveikta daug darbų, priimta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė projektų bei iniciatyvų, sudalyvauta sporto ir kultūros renginiuose. Ką galėtumėte apie tai pasakyti? Ilginti merui mokslo metus ar neilginti?

Pirmas sutiktas Šilalės krašto žmogus patraukė pečiais.

- Kas nuveikta? - paklausė dar sykį. - Kokių darbų?

- Nuveikta daug darbų, pri­imta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė pro­-

jek­­tų ir iniciatyvų, sudaly­vau­ta sporto ir kultūros ren­giniuose. Ką apie tai pasakytumėt?

- Keiktis galima?

- Ne, jokiu būdu!

- Tada neturiu ką pasakyti.

- Ačiū, geros dienos!..

Alius ŠAKINIS

Jau daugiau kaip dešimtmetį Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lie­tuvos agrarinių ir miškų mokslų cent­ro Agrocheminių tyrimų la­boratorijos specialistai atlieka mineralinio azoto tyrimus. Ši informacija ypač svarbi žemdirbiams, norint teisingai parinkti azoto trąšų normas. Naujausi tyrimai rodo, kad šį pavasarį mine­ralinio azoto dirvožemyje yra mažai, todėl būtina augalus tręšti papildomai.

Pasak centro direktoriaus, prof. habil. dr. Gedimino Stau­gaičio, siekiant nustatyti mineralinio azoto kiekius, mėginiai buvo imti iš 0-30, 30-60 ir 60-90 cm dirvožemio sluoksnių daugiau kaip 200 žemės ūkio naudmenų aikštelių. Tyrimai parodė, jog šį pavasarį visoje Lietuvoje mineralinio azoto dir­vožemyje yra mažai ir labai mažai. Di­džiausias jo kiekis 0-60 cm sluoksnyje svyravo nuo 25 iki 50 kg/ha, o Pietryčių Lietuvoje daug kur net nesiekė 30 kg/ha. Tiek mažai mineralinio azoto dirvožemyje nustatyta pirmą kartą per visą šių tyrimų laikotarpį nuo 2005 m. Kiek daugiau (50-60 kg/ha) užfiksuota Jurbarko rajo­no dirvožemiuose, o iki 65 kg/ha – Kėdainių, dalyje Kauno, Radviliškio, Šiaulių bei Akmenės rajonų dirvožemių.

Vertinant mineralinio azoto kiekį pagal auginamus augalus, daugiamečių žolių plotuose 0-60 cm sluoksnyje vidutiniškai jo buvo 27,4 kg/ha, po prieš tai auginto vasarojaus – 37,9 kg/ha, po žiemkenčių – 57,3 kg/ha, po kaupiamųjų augalų – 54,9 kg/ha, esamuose žiemkenčių bei rapsų plotuose – 57,3 kg/ha. Vertinant visas tirtas aikšteles pagal gylius, 0-30 cm dirvožemio sluoksnyje mineralinio azoto vidutiniškai buvo 28,7 kg/ha, 30-60 cm – 14,7 kg/ha, 60-90 cm – 14,3 kg/ha.

„Didelis kritulių kiekis praėjusių metų liepą bei rugpjūtį lėmė azoto stygių rudenį. Pavasarį jo dar labiau sumažėjo dėl lietingos bei šiltos žiemos – didžioji dalis nitratų buvo išplauta į gruntinius vandenis“, – situaciją apibūdino prof. G. Staugaitis.

Kokia šiais metais turėtų būti žemės ūkio augalų tręšimo azotu strategija? Mokslininkai konstatavo, kad derlinguose dirvožemiuose, kur intensyviai ūkininkaujama, mineralinio azoto šį pavasarį yra apie 25-35 kg/ha mažiau nei kitais metais, o lengvuose dirvožemiuose – 15-25 kg/ha mažiau. Tai reiškia, jog šitokį kiekį tuose plotuose reikės papildyti azoto trąšomis, pridedant prie visai vegetacijai skirtos azoto normos.

Kai kuriose šalies vietovėse žiemkenčiai ir žieminiai rapsai jau patręšti azoto trąšomis, tačiau tai padaryti reikės dar papildomai.

„Šie augalai peržiemojo gerai. Jei gamtos sąlygos bus palankios, prog­nozuojame di­desnį  derlių, o jam susiformuoti reikia daugiau azoto“, – sakė profesorius.

Nors šiemet mineralinės sie­ros dirvožemyje tyrimai nebuvo atlikti, tačiau įvertinant šio elemento svarbą, augalams įsisavinant azotą, mokslininkai rekomenduoja rapsus siera patręšti 20-40 kg/ha, o javus – 10-20 kg/ha normomis. Dirvožemyje sulfatai taip pat lengvai išplaunami kaip ir nit­ratai, todėl jų turėtų būti likę nedaug.

Žemės ūkio ministerijos inform.