Pagrindinė laikraščio jėga - skaitytojų pasitikėjimas

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiandien, jos išvakarėse, švenčia visi, kam lietuviškas žodis, raštas, knyga, laikraštis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl sveikiname visus laik­raščio bičiulius, bendradarbius, paštininkus ir, žinoma, savo skaitytojus, kurie mus kasdien nuoširdžiausiai palaiko, laukia kiekvieno naujo numerio, nerimauja, kai įprastu laiku į jų kiemą neužsuka paštininkas.

Šis pavasaris „Šilalės artojo“ laikraščiui – jau 65-asis. Tokio amžiaus sulaukę žmonės džiaugiasi užaugintais vaikais, mokslus baigiančiais anūkais ir gyvenimo branda, leidžiančia daugelį dalykų vertinti kitaip nei jaunystėje. Džiaugiamės ir mes, kad su „Šilalės artojo“ laikraščiu, tiesa, kelis kartus keitusiu pavadinimą, užaugo ištisos šilališkių kartos, kad dauge­lis žmonių neįsivaizduoja sa­vo kasdienybės be leidinio, kuriame spausdinamos svarbiausios rajono naujienos.

Branda - ir gero laikraščio požymis. Todėl stengiamės pa­teikti skaitytojams apibend­rintą, aktualią informaciją, su­rinkti naujienas taip, jog net tolimiausių rajono kampelių bend­ruomenės nesijaustų pa­mirštos. Labai vertiname savo skaitytojų pasitikėjimą ir džiaugiamės, kad laikraščio „akys bei ausys“ yra žmonės, kuriems ne tas pats, kur ir kaip gyvename, kurie mato daugiau nei dažnai norėtų rajonui vadovaujantys politikai bei savo interesų niekada nepamirštantys valdininkai.

Geras ar blogas yra rajono laikraštis, gali spręsti tik jį skaitantys. O „Šilalės artojo“ prenumerata auga kone kiek­vieną mėnesį. Ir tai yra geriausias ženklas, kad atspindime skaitytojų lūkesčius, kad mūsų pateikiamos žinios yra įdomios bei reikalingos. Žinoma, per tuos 65-erius me­tus, kai leidžiamas „Šilalės artojas“, buvo visko, keitėsi laikmetis ir žurnalistų kartos, bet visada svarbiausias išliko skaitytojas, jo poreikiai, rūpesčiai bei džiaugsmai.

Kas yra laikraštis? Iššifravus pažodžiui - laiko raštas. Todėl ir praėjus kone 150 metų nuo pirmojo lietuviško leidinio „Aušra“ pasirodymo, spaudos esmė ir paskirtis yra tokia pat - rašyti apie tai, kas vyksta, kitaip sakant, fiksuoti kasdienybę, moralę iškeliant aukščiau visų gyvenimo problemų. Tai – pagrindinė priemonė laikraščiui neprarasti aktualumo, nenukrypti į smulkmenas. Žinoma, pasitaiko, jog, norėdami greičiau pateikti naujienas, reaguodami į besikeičiančią situaciją, padarome ir klaidų. Tačiau visada stengiamės jas pripažinti ir ištaisyti.

Labai daug kalbama apie spaudos laisvę, kasmet skaičiuojami jos indeksai, sprendžiama, kurioje šalyje žurnalistai turi daugiau laisvės dirbti savo darbą. Mūsų šalies valdžia kiekvienais metais svarsto vis naujus informacijos pateikimo apribojimus, sugalvoja draudimų bei apsaugų. Bet uždrausti žurnalistams kalbėti apie tai, kas išties yra svarbu žmonėms, vis dar nepajėgia.

Deja, beveik niekas neanalizuoja, kokiomis sąlygomis žurnalistai dirba nedidelėse bendruomenėse, kur visi vienas kitą pažįsta, net kelis kartus per dieną susitinka. Kai kiekviena kritika priimama kone kaip asmeninis įžeidimas, nors žmogus kritikuojamas ne dėl to, jog apsivilko ne tokį švarką ar, tarkime, „nepadoraus“ ilgio suknelę, o todėl, kad jo priimami sprendimai turi įtakos visai bend­ruomenei.

Iš patirties galime drąsiai sakyti, jog valdininkai kartais vis dar pamėgina „pakišti koją“ teisei gauti informaciją, o bene skausmingiausiai į kritišką žodį reaguoja įvairių savivaldybei priklausančių biudžetinių įstaigų ar bendrovių vadovai. Štai UAB „Gedmina“, apie kurios veiklą pastaruoju metu informavome, direktorius viename paskutinių posėdžių skundėsi rajono vadovams, kad „laikraštis net kelis kartus apie mus rašė, lyg norėdamas parodyti, jog blogai dirbame“. Bet juk nėra viskas gerai, o žmonės turi žinoti, kodėl brangsta įmonės teikiamos paslaugos.

Todėl, be jokios abejonės, daug lengviau būtų pateikti vien gražias žinias, spausdinti „kalbančių galvų“ nuotraukas ir nesunkinti sau ir taip nelengvo gyvenimo. Tačiau ne­senas pavyzdys byloja, kad sugebėjimas prisitaikyti ir iš to kurį laiką gauti nemenkos naudos vieną dieną išsikvepia...

Kas turi mintį, ras ir žodį jai išreikšti. Todėl laikraščio bend­raautoriumi gali būti kiek­vienas, turintis ką pasakyti. Žurnalistika palaiko visuomenės ryšius, tyrinėja žmonių poreikius, stebi, kaip jie keičiasi. Galbūt dėl to spauda ir suburia tokią auditoriją, kokios nesukvies joks mitingas. Bet nemažai daliai politikų atrodo, jog dabar viešąją komunikaciją gali pakeisti bend­ravimas socialiniuose tink­luose. Ten jie pasirodo kas­dien, paskelbia, kur buvo, su kuo susitiko, kam ranką paspaudė.

Tuštybė patenkinama, o kas iš to? Ko verta informacija „čia ir dabar“, jei ji nepadeda nei sužinoti, nei spręsti žmonių problemų? Norisi tikėti, kad tie politikai, jei jiems svarbūs ne tik jie patys, apie tai susimąsto.

Laikraštis yra tik viena gyventojų informavimo infrast­ruktūros dalis, todėl mums labai svarbūs bičiuliai paštininkai. Dažnai girdime sakant, jog tai - nykstanti profesija, nes niekas dabar ranka neberašo laiškų, esą nepopuliarūs tampa spausdinti leidiniai. Didžioji dalis paštininkų dirba puse etato ir už kelis eurus, kurių vadinti atlyginimu nelabai norisi, tebetampo sunkius krepšius. Tik prigrūstus ne laikraščių ir laiškų, o skalbimo miltelių, makaronų, sėklų bei kitokių „komercinių“ dalykų.

Visgi žmonės prenumeruoja laikraščius, laukia jų - ypač kaimuose, kur beveik neliko jokių galimybių jų nusipirkti. Dirbdami puse etato ar net dar mažesniu krūviu, ne visi paštininkai spėja išnešioti laikraščius jų išleidimo dieną, todėl gyventojai skambina į redakciją, klausia, piktinasi, reikalauja „daryti tvarką“ ir ieškoti teisybės.

Telieka konstatuoti, jog tai, ko reikia žmonėms, ypač kaimo, valstybė dažniausiai nemato. Nerimą gyventojams ke­lia vis pasigirstančios kalbos apie kaimo pašto skyrių naikinimą, patalpų privatizavimą. Ir jau niekaip nesuprantama, kodėl, paskambinus į artimiausią pašto skyrių, atsiliepia informaciją suteikiantis operatorius Klaipėdoje, kodėl už kiekvieno prenumeratos kvito užpildymą paštininkė turi paimti 50 centų. Žmonėms tai panašu į plėšikavimą. Į plėšikavimą panaši ir prieš keletą metų Lietuvos pašto nustatyta tvarka, pagal kurią didžioji laikraščio kainos dalis atiduodama už pristatymą. Nors prieš tokį sprendimą sukilo didžiulis būrys leidėjų bei žurnalistų, nepavyko įrodyti, kad valstybė negali apriboti informacijos prieinamumo. Juk laikraštis – ne duonos kepalas, skurstant kaimui, jo atsisakoma pirmiausia.

Neseniai turėjome galimybę pasikalbėti su Lietuvos pašto Klaipėdos filialo direktore Vida Pikčiūniene – pasigirdo nuogąstavimų, jog Pajūralyje, kur gyvena beveik 900 žmonių, artimiausiu metu planuojama uždaryti pašto skyrių.

Šventa tiesa, kad dūmų be kibirkšties nėra.

„Dėl gamybinės būtinybės dviem savaitėms sustabdysime darbą“, - nedetalizavo V.Pik­čiūnienė.

Paklausta apie laikraščių vėlavimą, direktorė pareikalavo pateikti konkrečią informaciją, tačiau sutiko, jog tokių atvejų gali pasitaiky­ti - pavyzdžiui, kai darbuotojai suserga.

„Gyventojai turi galimybę kreiptis į pašto skyriaus viršininką ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių korespondencija vė­luoja“, - tikino valstybės įmo­nės padalinio vadovė, išsamiai neatsakiusi nė į vieną klausimą.

Įdomu, kas Klaipėdoje ar Vilniuje aiškinsis, dėl ko atokaus kaimo žmogus negavo laikraščio?

Pajūralio paštas nedirbs kelias savaites. Tačiau kas ta „gamybinė būtinybė“, taip niekas ir nepaaiškino. Ir ar tikrai ją įveikti užteks dviejų savaičių? Apmaudu, jog valstybinė įmonė šitaip „bend­rauja“ su klientais, kurie ją išlaiko.

Tokių bei panašių kliūčių sutinkame kiekviename žingsnyje, tačiau skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas įpareigoja dirbti ir nesiskųsti. Todėl šventės proga linkime patys sau ir savo skaitytojams įdomių bei naudingų žinių.

Daiva BARTKIENĖ