Vėlyvo rudens užrašai
Ruduo šiemet gana šiltas, su vis dar žaliomis vejomis, vėjuotas ir be sniego. Bet tokios orų išdaigos vis tiek nieko neapgauna: žiema ant nosies. Išėjus į mišką, stebina tyla, tik vėjas ūžauja medžių viršūnėse. Paukščiai, kurie turėjo ir norėjo išskristi, jau išskrido, kurie nusprendė pasilikti – pasiliko, bet jų dabar ne taip lengva pamatyti, ypač miške, nes, skirtingai nei pavasarį, dabar jie yra tylūs...
Keliauju prie taip vadinamų Tauragės keramikos gamyklos tvenkinių – įdomi vieta paukščių stebėjimui, ypač – pavasarį ir rudenį, migracijos metu. Tvenkiniai traukia vandens paukščius, be to, jie tankiai apaugę šaltalankiais, gudobelėmis, Zyboldo obelimis, kurių vaisių derlius nelieka nepastebėtas ne tik augalėdžių, bet ir vabzdžialesių paukščių. Taip ir yra: krūmuose šokinėja didžiosios ir mėlynosios zylės.
Vasarą pagrindinis maistas yra vabzdžiai ir kiti smulkūs bestuburiai, bet dabar zylės neatsisako pasmaguriauti likusių vaisių minkštimu.
Kasmet mūsų krašte lieka žiemoti smilginių strazdų. Šaltomis žiemomis jų būna mažiau, šiltomis – daugiau. Jeigu šiltuoju metų laikotarpiu jų pagrindinis maistas yra vabzdžiai, sliekai, smulkūs moliuskai, tai žiemą strazdai minta vaisiais, uogomis, todėl jų būrelius galima pamatyti soduose, gyvenvietėse, kur auga šermukšniai ir, žinoma, vandens telkinių pakrančių želdynuose. Gausūs smilginių strazdų būreliai šmirinėja šaltalankių sąžalynuose, tupi medžių viršūnėse ir ant elektros laidų.
Pro tankius krūmynus matosi tvenkinys. Ir jis nėra tuščias. Krūmai trukdo fotografuoti, bet vietomis žvejai pramynė takelius iki vandens, tad džiaugiuosi tokį susiradęs. Tolumoje, prie kranto, tarp pageltusių rudeninių nendrynų matosi keli laukiai. Iš tolo jie atrodo kaip juodi taškai, slapstosi tarp nendrių ir visai nenori fotografuotis. Yra ir didžiųjų ančių, bet tai nestebina – jos yra gausiausia žiemojančių vandens paukščių rūšis Lietuvoje. Dėmesį patraukia kelios gulbių nebylių šeimos. Jauni paukščiai savo dydžiu jau susilygino su tėvais ir atskirti juos galima tik iš spalvos. Savo tėvų baltumą jie pasieks tik sulaukę 2– 3 metų, o kol kas pilkos jų plunksnos iš tolo išduoda jų jaunystę.
Tvenkiniuose aptikau apie 20 gulbių: vieną porą be vaikų, dvi – su jaunikliais. Pastaraisiais metais gulbės nebylės retai pasilieka žiemoti Tauragėje. Galbūt, spustelėjus šalčiui, ir šitos iškeliaus Nemuno ties Kaunu link, kur žiemą jų susirenka šimtai. Palinkėkime joms sėkmingai peržiemoti, sugrįžti pas mus ir toliau džiuginti savo grakštumu bei grožiu...
Aleksandras NARYŠKIN
AUTORIAUS nuotr.
Tauragės krašto muziejus „Santaka“
