Pavasarėjanti Lietuva

Pavasarėja. Viršum didelio kelio geltonai oranžine 

dangaus juosta plaukia maži baltų debesėlių pulkeliai. 

Plikos dar juodo miško šakos tarsi košia besileidžiančias sutemas,

todėl temsta labai pamažu. 

Užburiantis ankstyvo pavasario pavakarys. 

Jau vien nuo tokio vakaro labai gera: atrodo, viskas čia tavo – 

ir tas dangus, ir tie medžiai, ir tas vakaras, 

ir ta besileidžianti saulė, kuri tuoj patekės kitiems, 

o po to vėl sugrįš čia.

Daugiau nei prieš dešimtį metų filosofė Leonarda Jekentaitė 

yra rašiusi: „Siūlyčiau šūkį „Aš esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi!” 

turėti visur – ant automobilių, marškinėlių, rankinių“. 

Nelabai kur tą šūkį yra tekę pastebėti, 

bet vis dažniau gali sutikti lietuvių, kurie įvairiais būdais 

išreiškia pasididžiavimą Lietuva ir lietuvybe. 

Jie sąžiningai dirba savo darbą, daug keliauja, daug skaito, 

turi puikų humoro jausmą, yra įdomūs pašnekovai. 

Nemažai tokių dar net mokyklos suolą tebezulinančių. 

Kai su jais susitinki, patiri nenusakomą džiaugsmą ir supratimą – 

gyvuosi, Lietuva, nes mums tebėra brangi Tavo žemė, 

istorija, kalba, kultūra…

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.