Vilties „Aleliuja“

Šalia mūsų – nuostabus pavasaris, todėl nebijokime juodo kalno, stovinčio už mūsų pečių, džiaukimės paukščių ir žiedų laisve, nes visa tai yra ant mūsų kiemo.

Pradaužk, vaikeli, margą lukštą,

kad kiemas neskaudėtų,

kad širdyje nebūtų tuščia

prie uždarytų vietų.

Ridenki šviesų spindulėlį;

zuikelis pievoj ganos –

apsikabinsime, kaip tąsyk, vėlei

atrodys, kad iš pradžios.

Mažam gyvybės altorėly

sparnai išskristi veržias,

Kūrėjas akmenį prikėlė –

akmuo žolynui meldžias.

Pradaužk, vaikeli, margą lukštą,

atvožk užgniaužtą giesmę –

žolyno stiebas žemėj pluša,

pirštukai saulę liečia.

x x x x x

Nematomas dalgis

šienauja senatvę,

karūną skandina

į mūsų plaučius –

žiūrėsiu pro langą

į žydinčią gatvę –

pavasario žirgas 

paleido karčius,

Vilties „Aleliuja“

širdim palypėjo,

lyg lukštą atskėliau

pykčius ir žodžius:

žydėjimą Viešpats

ant Žemės padėjo –

žiūrėsiu į žiedą,

kol bėdos išdžius. 

Baltieji kariai

sudėvėtais chalatais

be ginklų žydėdami

gatvėm nueis;

gyventi kitaip

aš buvau tik įpratęs,

skubėjimą laikui

tikėjęs įkeist.

Vilties „Aleliuja“

širdim palypėjo,

lyg lukštą atskėliau

dalelę būties...

Dalia PETKEVIČIENĖ