Tėtis mano vaikystėje. Ir amžinai

Anapus stiklo – yra vaikystė.

Nenustygstanti.

Almanti.

Dantų pasta kvepianti. Pinanti

savo galvytę laimingą...

                               R. Stankevičius

Ten pat – ąsotėlis šaltos klevo sulos saulėtą pavasario rytą. Pusė stiklinės 

pirmųjų, pačių saldžiausių žemuogių. Vasaros karštyje į šulinį 

atsargiai nuleidžiamas bidonėlis pieno. Daugiau niekur neragauti skaniausi 

virtinukai su bulvių įdaru. Piešinys – ant kalniuko bėga lapė, 

įsikandusi gaidelį, kuris gailiai verkia: „Lapė snapė mane neša...“

(piešinį nunešiau mokytojai kaip savo, nes visai nemokėjau piešti). 

O kiek dar dalykų, kurių nepačiupinėsi, neparagausi, 

kiek gerų akių žvilgsnių, iškalbingo tylėjimo kartu. 

Tai mano Tėčio ir mano vaikystės mozaika. 

Tėčio, kuris visai nesistengė būti tobulas. Jo nebylias pamokas – 

taikiai gyventi ir viskame ramiai siekti harmonijos – 

išmokau visam gyvenimui.

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.