Stiprybė gyventi

Kasdien einu 4 kilometrus miško keliuku iki kryžiaus. 

Nežinau, kas ir kada jį pastatė, bet jis prižiūrimas ir dabar: 

aptvertas, nubaltintas, Trispalve apjuostas, 

kartas nuo karto žvakelė dega. Vidury miško. Mane, einančią tuo keliu, 

įstabiu žvilgsniu visada nulydi vienintelė visuose laukuose 

rupšnojanti karvė. Aukštai čirena vyturys, abiejose keliuko pusėse 

mėlynuoja rugiagėlės. Vasaros idilė! Tokia ji dabar, 

tokia, manau, buvo ir 1941-ųjų birželio rytą.

– Kareivi, kur mus veži?

Jokio atsako, jokio paaiškinimo. 

Sudie, mano keliuk, mano vytury, mano vasara! 

Sudie, mano svajone, mano meile, galbūt – ir gyvenime...

Bet mes esame, kad liudytume istoriją, nes jų, tremtinių, 

kasmet lieka vis mažiau. 

Esame, kad prie kryžiaus uždegtume žvakelę už stiprybę gyventi.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.