„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Netradicinis gyvenimas ir švietimas

Šie išskirtiniai metai pakeitė daugelį gyvenimo sričių, mes iki šiol tokios patirties neturėjome. Turbūt dažnas pajautė, ką reiškia laisvė, su ja susijusių kelionių, paslaugų, prekybos, mitybos, tikėjimo apribojimai. Buvęs Vilniaus universiteto orientalistikos centro dėstytojas, dabar Liuk­semburge dirbantis teisininkas-lingvistas Valdas Mikalauskas so­cia­linėje paskyroje rašo, jog įdomu, kaip pandemija pakeitė religiją: pir­mą kartą pasaulio istorijoje daugelyje šalių buvo visiškai nutrauktos masinės religinės apeigos, uždarytos bažnyčios, mečetės, sinagogos. Nei Velykos, nei Ramadanas neatsilaikė prieš virusą...

Nė vienas tikėjimo autoritetas nesakė, kad tikėjimo užtenka, jog virusas neplistų. Racionalumas nugalėjo tikėjimą. Tiesa, pasitaikė pavienių atvejų, kai buvo mėginama tikinti, jog prisilietimas prie ypatingų relikvijų gali išgydyti, tačiau į tokius išsišokimus niekas per daug nekreipė dėmesio, o ir aukštesnė religinė valdžia jų netoleravo. Kita vertus, kai kurie kunigai taip tiesmukai laikėsi gydytojų nurodymų, kad net negalėjo suteikti Paskutinio patepimo sakramento. Nuo tų laikų, kai žmonės buvo deginami ant laužo, siekiant išgelbėti jų sielą, viskas pasikeitė. Bet visgi, kas svarbiau: žmogaus kūnas ar siela? Yra apie ką pamąstyti sociologams, religijotyrininkams ir mums visiems...

Pandemijos apraiškos staigiai pakeitė ir švietimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasė, sukurta industrijos amžiuje, prieš daugiau nei du šimtus metų, mažai kuo pasikeitė. Kartais pasigirsdavo balsų – imkim šluotą ir nušluokime dabartinę edukacinę sistemą. Bet kuomet per porą savaičių reikėjo pasiruošti instrumentus, susirasti platformas, susikurti bendravimo tink­lus ir realizuoti „karantininį švietimą“, mokykla, kaip institutas, gerokai krūptelėjo. Tačiau atsilaikė. Matematinis rebusas leido įsijungti naujam kūrybiškumo režimui ir realizuoti iškeltus tikslus. Svarbu, jog mokykla neliko viena – kad ji išsilaikytų, prisidėjo socialiniai partneriai iš privataus, viešojo sektoriaus su naujos realybės inst­rumentais, todėl reikėtų pasakyti ačiū verslui. Galima pajuokauti: patrankos ir kiti šaunamieji ginklai nužudė viduramžius, o epidemiologinis virusas bei su juo susiję apribojimai – tradicinę pamoką. Tai, kuo mes jau seniai naudojamės (informacija, bendravimas, buitis, gydymas), pagaliau atėjo ir į švietimą. Galima sakyti, jog buvo paspaustas greičio pedalas, ir staiga sugriuvo viskas, kas netinkama, ir atsirado niša naujiems, tobulesniems dalykams. 

Baigėsi pirmasis ypatingų mokslo me­tų mėnuo. Turime naujus švietimo įstaigų veiklos prioritetus mokslo metams. Tai ir pedagogų profesinis augi­mas, įgyvendinant šiuolaikinį ugdymo/ mokymo turinį, kompetencijų, reikalin­gų veiksmingai ugdyti skirtingų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, tobulinimas, vadovavimo bei lyderystės ugdymo/mokymo ir administravimo pro­cesui kompetencijų plėtojimas bei kt. 

Turbūt dažnas sutiks, kad mokiniams bei mokytojams reikalingi ir formalūs, ir neformalūs įkvėpimų šaltiniai bei pasitikėjimas instituciniu ir asmeniniu gerumu. Kaip žinia, finansiniai institutai žengia priekyje ir atlieka įvairius tyrimus, įvardija potencialus, kaip įgyvendinti efektyvumo siekius ekonomikoje. Štai neseniai Mask­vos Lomonosovo valstybinio universi­teto ekonomikos fakulteto dekanas Alek­sandras Auzanas citavo šaltinį, jog maksimaliai pakėlus pasitikėjimą, bendrasis vidaus produktas Rusijoje kiltų 69 proc., Čekijoje – 40 proc., Prancūzijoje – 9 proc., Vokietijoje – 7 proc.  Tiesa, minėto rodiklio iliustracijų edukacijoje nepavyko rasti, tad šiuo atveju galime daryti tik prielaidas. Pasitikėjimas švietime gali reikšti individualias lavinimosi ir lavinimo trajektorijas, stimuliuojančią aplinką, pedagoginę įvairovę, atsisakymą betikslės kont­rolės, daugiau vietos paliekant imp­rovizacijoms. Puikiai žinome, jog išsilavinimas reikalingas tam, kad gyvenimas būtų šiuolaikiškas, ryškus, su platesnėmis perspektyvomis. Nors pastaruoju metu pas mus situacija dėl koronoviruso šiek tiek isteriška, norisi pacituoti Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos direktorės Laimos Navickienės mokytojų tarybos posėdyje išsakytus žodžius, kad „nėra sunkumų, kurių negali įveikti pedagogai“...

Arūnas MIKALAUSKAS 

Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Daugiau šioje kategorijoje: « Mokytojas: mokyti ir ne tik