Netradicinis gyvenimas ir švietimas
Šie išskirtiniai metai pakeitė daugelį gyvenimo sričių, mes iki šiol tokios patirties neturėjome. Turbūt dažnas pajautė, ką reiškia laisvė, su ja susijusių kelionių, paslaugų, prekybos, mitybos, tikėjimo apribojimai. Buvęs Vilniaus universiteto orientalistikos centro dėstytojas, dabar Liuksemburge dirbantis teisininkas-lingvistas Valdas Mikalauskas socialinėje paskyroje rašo, jog įdomu, kaip pandemija pakeitė religiją: pirmą kartą pasaulio istorijoje daugelyje šalių buvo visiškai nutrauktos masinės religinės apeigos, uždarytos bažnyčios, mečetės, sinagogos. Nei Velykos, nei Ramadanas neatsilaikė prieš virusą...
Nė vienas tikėjimo autoritetas nesakė, kad tikėjimo užtenka, jog virusas neplistų. Racionalumas nugalėjo tikėjimą. Tiesa, pasitaikė pavienių atvejų, kai buvo mėginama tikinti, jog prisilietimas prie ypatingų relikvijų gali išgydyti, tačiau į tokius išsišokimus niekas per daug nekreipė dėmesio, o ir aukštesnė religinė valdžia jų netoleravo. Kita vertus, kai kurie kunigai taip tiesmukai laikėsi gydytojų nurodymų, kad net negalėjo suteikti Paskutinio patepimo sakramento. Nuo tų laikų, kai žmonės buvo deginami ant laužo, siekiant išgelbėti jų sielą, viskas pasikeitė. Bet visgi, kas svarbiau: žmogaus kūnas ar siela? Yra apie ką pamąstyti sociologams, religijotyrininkams ir mums visiems...
Pandemijos apraiškos staigiai pakeitė ir švietimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasė, sukurta industrijos amžiuje, prieš daugiau nei du šimtus metų, mažai kuo pasikeitė. Kartais pasigirsdavo balsų – imkim šluotą ir nušluokime dabartinę edukacinę sistemą. Bet kuomet per porą savaičių reikėjo pasiruošti instrumentus, susirasti platformas, susikurti bendravimo tinklus ir realizuoti „karantininį švietimą“, mokykla, kaip institutas, gerokai krūptelėjo. Tačiau atsilaikė. Matematinis rebusas leido įsijungti naujam kūrybiškumo režimui ir realizuoti iškeltus tikslus. Svarbu, jog mokykla neliko viena – kad ji išsilaikytų, prisidėjo socialiniai partneriai iš privataus, viešojo sektoriaus su naujos realybės instrumentais, todėl reikėtų pasakyti ačiū verslui. Galima pajuokauti: patrankos ir kiti šaunamieji ginklai nužudė viduramžius, o epidemiologinis virusas bei su juo susiję apribojimai – tradicinę pamoką. Tai, kuo mes jau seniai naudojamės (informacija, bendravimas, buitis, gydymas), pagaliau atėjo ir į švietimą. Galima sakyti, jog buvo paspaustas greičio pedalas, ir staiga sugriuvo viskas, kas netinkama, ir atsirado niša naujiems, tobulesniems dalykams.
Baigėsi pirmasis ypatingų mokslo metų mėnuo. Turime naujus švietimo įstaigų veiklos prioritetus mokslo metams. Tai ir pedagogų profesinis augimas, įgyvendinant šiuolaikinį ugdymo/ mokymo turinį, kompetencijų, reikalingų veiksmingai ugdyti skirtingų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, tobulinimas, vadovavimo bei lyderystės ugdymo/mokymo ir administravimo procesui kompetencijų plėtojimas bei kt.
Turbūt dažnas sutiks, kad mokiniams bei mokytojams reikalingi ir formalūs, ir neformalūs įkvėpimų šaltiniai bei pasitikėjimas instituciniu ir asmeniniu gerumu. Kaip žinia, finansiniai institutai žengia priekyje ir atlieka įvairius tyrimus, įvardija potencialus, kaip įgyvendinti efektyvumo siekius ekonomikoje. Štai neseniai Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto ekonomikos fakulteto dekanas Aleksandras Auzanas citavo šaltinį, jog maksimaliai pakėlus pasitikėjimą, bendrasis vidaus produktas Rusijoje kiltų 69 proc., Čekijoje – 40 proc., Prancūzijoje – 9 proc., Vokietijoje – 7 proc. Tiesa, minėto rodiklio iliustracijų edukacijoje nepavyko rasti, tad šiuo atveju galime daryti tik prielaidas. Pasitikėjimas švietime gali reikšti individualias lavinimosi ir lavinimo trajektorijas, stimuliuojančią aplinką, pedagoginę įvairovę, atsisakymą betikslės kontrolės, daugiau vietos paliekant improvizacijoms. Puikiai žinome, jog išsilavinimas reikalingas tam, kad gyvenimas būtų šiuolaikiškas, ryškus, su platesnėmis perspektyvomis. Nors pastaruoju metu pas mus situacija dėl koronoviruso šiek tiek isteriška, norisi pacituoti Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos direktorės Laimos Navickienės mokytojų tarybos posėdyje išsakytus žodžius, kad „nėra sunkumų, kurių negali įveikti pedagogai“...
Arūnas MIKALAUSKAS
Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas
Algimanto AMBROZOS nuotr.