Logo
Spausdinti šį puslapį

Nukritę medžių lapai – svarbi dovana ar bevertė šiukšlė?

Renatos KAMINSKAITĖS nuotr. Renatos KAMINSKAITĖS nuotr.

Nukritusius medžių lapus biologai siūlo neskubėti grėbti – natūrali trąša yra neatskiriama vietinių ekosistemų dalis, turinti milžinišką svarbą tiek žmonėms, tiek mažųjų miesto organizmų gerbūviui.

Kiekvienais metais laukiamas rudens spalvų spektaklis ilgai netrunka, o lapkričio mėnesį lapai it susitarę masiškai krenta žemėn ir iš džiaugsmą kėlusio fenomeno tampa galvos skausmu tiek gyventojams, tiek savivaldybėms. Krūvos šlapių, pūvančių lapų ne tik praranda ką tik turėtą estetinį akcentą, bet ir prašosi kuo skubiau būti surenkamos.

O surenkama jų daug – kiekvieną rudenį iš Lietuvos miestų kelių, kiemų ir parkų sugrėbiama tūkstančiai tonų lapijos, iš kurios po to gaminamas kompostas. Vėliau tuos pačius lapus, tik jau komposto pavidalu, savivaldybės perka ir veža miesto augalams želdinti. Iš dalies toks intuityvus sprendimas yra pateisinamas: negrėbiami lapai užkimštų kanalizacijas, ilgiau augtų jų uždengta žolė, o keliai taptų slidesni bei pavojingesni tiek pėstiesiems, tiek transporto priemonėms.

Vis dėlto tam tikrose vietose lapų grėbti nebūtina. Pasak „Sengirės fondo” bendraįkūrėjo ir biologo Ainio Pivoro, nukritę medžių lapai yra neatskiriama vietinių ekosistemų dalis, turinti milžinišką svarbą tiek žmonių, tiek ir mažųjų organizmų gerbūviui. Todėl parkuose, kiemuose ir kitose vietose, kur nevyksta eismas ir nėra rizikos paslysti bei susižeisti, lapus net naudinga palikti kaip natūralią trąšą, kuri ne tik padeda išvengti papildomų išlaidų, bet ir užtikrina platesnę bioįvairovę.

„Jei tam tikrose vietose lapus paliktume, vietinė ekosistema – miesto augalai, grybai ir vabzdžiai – plotų katučių it didžiulį tortą gavę, – sako biologas. – Visas miestas būtų praturtintas vertingomis maisto medžiagomis. Skaidomi lapai pamažu užpildytų mažiau trypiamas ar važinėjamas erdves, gamtoje natūraliai neegzistuojančius aštrius kampus. Ten jau kitais metais suklestėtų skaidytojų populiacijos, galėtų įsikurti vertingi vabzdžiai, augalai, grybai. Didėjanti bioįvairovė ir žalumos plotai ne tik didina miesto ekosistemos stabilumą, bet tuo pačiu švelnina transporto taršą, palaiko pastovesnę temperatūrą ir drėgmės lygį”.

Tačiau dažniau pasitaikanti realybė ta, jog lapai miestuose grėbiami remiantis tik estetiniais sumetimais, neatsižvelgiant į jų naudą aplinkai. Maža to, kalnai lapų atrandami ir buitiniuose konteineriuose arba yra sudeginami, o tai pridaro dar daugiau problemų – nemalonus kvapas, perpildyti konteineriai, į atmosferą paleidžiamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos bei orą teršiančios kietosios dalelės.

„Kai supranti, kad stuobrys miške yra vertybė, jis pasidaro gražus, jį vertini, saugai, – sako A. Pivoras. – Taip pat ir su lapais. Kai supranti, jog tai gyvybiškai svarbi dovana tūkstančiams organizmų ir reikšminga medžiagų ciklo dalis – nebegalvoji, kaip jų atsikratyti. Tuomet jei ir grėbi, tai sodyboje bent pasirenki, kam tas dovanas atiduoti, kuriuos augalus apmulčiuoti. Priduodamas lapus žaliųjų atliekų supirkėjams žinai, kad jie kompostuojami, ir jau kitąmet galėsi nusipirkti jų komposto savo vazoninei gėlei ar kitiems augalams. Metant lapus į konteinerius ar juos deginant niekas jokios naudos negauna”.

Geriausiai lapų nauda pastebima miškuose. A. Pivoras aiškina, jog kiekviename kvadratiniame miško paklotės metre šimtai tūkstančių dažnai mums net nematomų organizmų rudenį laukia lapų nuokritų, kurios padeda išlaikyti harmoniją visoje ekosistemoje.

„Miške, nors lapų niekas nerenka, jie vis tik nesikaupia, – sako biologas. – Čia su džiaugsmu juos tvarko tūkstančiai organizmų. Dalį lapų grybai, bakterijos pradeda skaidyti jiems dar net nenukritus. Ant jų paviršiaus matyti juodi, rudi taškeliai, miltelių pavidalo apnašos - tai grybų veiklos pėdsakai. Pavyzdžiui, klevo lapų juodulius sukeliantis grybas klevinis žvynokas gali būti naudojamas ir kaip oro taršos indikatorius – kuo dėmių daugiau, tuo oras švaresnis. Lapams nugulus ant žemės, juos greitai apraizgo kitų grybų hifai, taip pat prie puotos prisijungia bestuburiai – sliekai, vabzdžiai, jų lervos ir įvairūs vienaląsčiai organizmai. Lapus apraizgiusi grybiena jau kitais metais dalį suskaidytų medžiagų mikorizės būdu grąžina atgal aplinkiniams augalams”.

Galiausiai, nukritusi medžių lapija yra namai ir gyvybės šaltinis kitiems gyviams.

„Jei negrėbtais lapais mistų pūkuotos, gražios, juokingos pandos, tai, manau, lapų negrėbiančiųjų būtų daugiau, – sako A. Pivoras. – Nes šimtakojis juk ne toks mielas... Bet galbūt ir jiems turėtume suteikti galimybę gyventi? Galbūt bent tam tikrose vietose?”

APIE SENGIRĖS FONDĄ

„Sengirės fondas” įsteigtas po filmo „Sengirė” premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario” festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkst. žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis”, rodomas 30 valstybių ir virš 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui” – išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų bei augalų rūšims.

Gabrielė VAINEIKYTĖ

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos