Į naujuosius, arba Kaip neprarasti vilties

„Tebūna tavo gyvenimas gražus kaip eilėraštis”, – taip prieš metus 

šalia savo autografo brūkštelėjo poetas Rimvydas Stankevičius. 

Ką galima gražiau pasakyti! Ypač tai jaučiame dabar, kai gerų naujienų 

kaip ir nėra, kai reikėjo išmokti ir dirbti, ir pirkti, ir ilsėtis, ir gydytis,

 ir švęsti, ir melstis nuotoliniu būdu. 

„Atsikelk prieš saulei tekant, nusiprausk, apsivilk baltus marškinius 

ir sėsk rašyti eilėraštį”, – taip jaunus poetus mokė 

latvių klasikas Imantas Zieduonis. 

Ir tas eilėraštis gali būti net neužrašytas – tik mintys, tik pasakyti 

arba ištylėti žodžiai, tik poelgiai. Svarbu, kad švarūs, balti, nesuvaidinti, 

nesivaikant pigaus dėmesio, populiarumo ar pripažinimo. 

Visa tai ateis savaime, be jokių pastangų, jeigu mintys ir žodžiai 

bus švarūs. Puikus laikas dabar, būnant namie, išmėžti visus 

minčių ir žodžių užkaborius. Gal tam ir duotas šitas laikas. 

Ir tada – švarūs ir viltingi į naujuosius, tikrai kitokius, tikrai – geresnius. 

Tai ir švęsk šitą dieną

kasdien, tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas

per metus

kurk ją, gyvenk ja,

su ja... (A. Marčėnas)

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.