Pareiga – kurti Tėvynę
Ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė
seną gniūžtantį pasaulį
Prasmengant į nakties gelmes,
Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui
sugrįžtant...
Taip XX amžiaus pirmoje pusėje „Vizijose“ rašė
poetas Vytautas Mačernis, ir tai taip primena
1990-ųjų kovo 11-osios nuotaiką:
džiaugsmą, naujas viltis, grįžtančius idealus.
Nuo to laiko pasikeitėme neatpažįstamai:
tapome modernios šalies piliečiais,
suprantančiais, kad Tėvynė – tai mūsų visų bendras namas,
todėl turime nepavargti jį gražinti, juo rūpintis ir mylėti.
„Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto,
savo tautos ir jos istorijos vaikas“ (V. Foerster).
Kiekvienas žmogus – išgirstas, suprastas ir svarbus,
sugrįžusiam gyvenimui kurti.
Rima PETRAITIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.