Negyjančios karo žaizdos

Gegužė man ne tik sodų žydėjimo metas, bet ir antro­jo pasaulinio karo pabaiga. Iki šių dienų dar yra išlikę skaudžių žaizdų, jos, nuolat draskomos praeities pri­si­minimų, sunkiai gyja.  

Kartą tėvas, anksti atsikėlęs, išėjo gyvulių liuobti, bet greitai grįžo sunerimęs.

„Tvarto durys praviros ir karvės nebėra, bėgu ieškoti vagių“, – pasakė jis mamai ir išskubėjo. 

Sugrįžtančio tėvo ilgai laukti nereikėjo. Vos tik pravėrė namo duris, visų klausiami žvilgsniai nukrypo į jį: rado kar­vę, patį brangiausią šeimos tur­tą, ar ne? O jis atsipūtė, nubraukė nuo kaktos prakaitą, nu­leido galvą ir, susmukęs ant suolo, ištarė: „Žalmargės nebeturime, gretimoje sodyboje radau tik garuojančią odą“...

Ir, kiek patylėjęs, pridūrė: „Rusų kareiviai mūsų vargšei karvutei odą nudyrė, gerai, kad kareivių neužtikau – ir manęs nebūtų pagailėję“...

Kaltinti ar pateisinti tokį kareivių elgesį? Šis klausimas manęs neapleidžia nuolatos. Galvoju: juk jie buvo alkani, o alkanas žmogus, kaip ir gyvūnas, sužvėrėja, praranda moralines vertybes ir nesilaiko elementarių gyvenimo taisyklių, juolab karo ar kitų visuomenės suiručių metu... 

Likome tuomet be savo žalmargės, pagrindinės šeimos maitintojos, tik guodėmės mintimi ir dėkojome Dievui, jog tėvas gyvas, jis su mumis, o karvę vėl užsiauginsime.

Panašiai nutiko ir pirmosiomis karo dienomis, kai birželio 22 d. Vermachto kariai, atsiraitoję rankoves, veržėsi į rytus dulkėtais Žemaitijos keliais per Žemaičių Naumiestį, Tenenius, Radviečio kaimą, iš visų pusių apsuptą žaliuojančiais miškais ir jau duona kvepiančiais laukais...

Aušo gražus saulėtas birže­lio rytas. Tėvas, kaip ir kasdien, išvedė gerai įmitusį jautuką prie Kesės upelio pašlemšti rasotos rytmečio žolės. Mama, pamelžusi karvę, triūsė virtuvėje, ruošė pašarą tvarte laikomiems gyvuliams ir gamino pusryčius gausiai šeimynai. Mes pavieniui ropštėmės iš lovų ir, vienas kitam padėdami, rengėmės. Laukė kasdieniniai darbai, kuriuos tėvai buvo paskirstę pagal amžių ir jėgas.

Tėvas, palikęs jautuką ganiavoje, grįžo namo ir jau ruošėsi vesti pamelžtą žalmargę į ganyklą, kai, žvilgterėjęs upelio pusėn, išvydo du ginkluotus vokiečių kareivius, tiesiu taikymu einančius prie jautuko. 

„Jautuko nebeturime“, – nerimastingu balsu sušuko tėvas.

Išgirdę kieme tėvo šauksmą, mes su mama, kaip šampano butelio kamštis, šaute iššovėme į lauką ir atsidūrėme šalia. Tėvas stovėjo kiemo viduryje sustingęs kaip stulpas ir žiūrėjo į Kesės pusę, kur ganėsi jautukas. Mes apsupome tėvą, žvelgėme į ginkluotus vokiečių kareivius ir išsigandę laukėme artėjančios nelaimės.

Kareiviai, prisiartinę prie gyvulio, stvėrė jį už apynasrio ir nusitempė ten, iš kur buvo atėję. Vokiečių kareiviai su mūsų gyvuliu vis tolo ir tolo, kol pagaliau dingo iš akiračio. Dar ilgai stovėjome praradę žadą, žiūrėjome į tolį, kur tekėjo Kesės upelis, bet nebematėme tėvų užauginto ir numylėto gyvulėlio. Supratome, jog mūsų daugiaburnę šeimą ištiko skaudi nelaimė. Akys prisipildė ašarų, kurių sulaikyti neįstengė nei mama, nei mes, vaikai. Tik tėvas jų neišspaudė, nors išblyškęs jo veidas rodė didelį bejėgiškumą ir nevilties skausmą. 

Šiandien galvoju apie tėvus, kuriems tą dieną buvo be galo pikta ir apmaudu dėl prarasto geresnio kąsnio šeimynai. Tačiau jie nieko negalėjo padaryti. Tėvas, pirmojo pasaulinio karo dalyvis, iš patirties gerai žinojo, kad karo metu prieštarauti ginkluotai jėgai – nepatartina, nes gali prarasti ne tik jautuką, bet ir gyvybę. O be maitintojo likusi gausi šeima bus pasmerkta badmiriavimui. 

Panašių ir dar skaudesnių epi­zodų karo metais bei pokariu patyrė daugelis Lietuvos žmonių. Mano ir tėvų kartą lydėjo ne tik akiplėšiškos vagystės, prievartavimai, žudymai, tremtys, bet ir išdavystės, prisitaikėliškas gyvenimo būdas, norint išlikti gyvam ne tik pačiam, bet ir siekiant pasirūpinti Tėvynės likimu. 

Juozas STASINAS