Laikas, kai medžiai augo vieniši 

Nebėra nieko svetimo, 

Medis, kurio nepažinau, išaugo,

Išsišakojo mano akyse –

Jo dilginančių lapų audinys,

Plonomis linijomis išsiraizgęs,

Kvėpuoja mano delnuose.

Nebėra nieko svetimo –

Ir niekad dar nebuvo manyje

Tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

                                                    (Liūnė Sutema)

Tremties diena. Iš savo namų, iš savo gyvenimų išrauti žmonės – tėvai, vaikai, seneliai. 

Paskutinis gurkšnis vandens iš savo šulinio, paskutinis žvilgsnis į dar nediduką, 

senelio pasodintą klevą, paskutinis atsidūsėjimas, užveriant kiemo vartelius... 

Ir ilgi metai, o gal dešimtmečiai svetur, toli, atskirtiems. 

Kasdien, visus tuos vargo metus, iškvepiant liūdesį, neviltį, skausmą. 

Kasdien, visus tuos vargo metus, įkvepiant tikėjimą, viltį ir meilę...

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.