Logo
Spausdinti šį puslapį

Laikas, kai medžiai augo vieniši 

Nebėra nieko svetimo, 

Medis, kurio nepažinau, išaugo,

Išsišakojo mano akyse –

Jo dilginančių lapų audinys,

Plonomis linijomis išsiraizgęs,

Kvėpuoja mano delnuose.

 

Nebėra nieko svetimo –

Ir niekad dar nebuvo manyje

Tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

                                                    (Liūnė Sutema)

Tremties diena. Iš savo namų, iš savo gyvenimų išrauti žmonės – tėvai, vaikai, seneliai. 

Paskutinis gurkšnis vandens iš savo šulinio, paskutinis žvilgsnis į dar nediduką, 

senelio pasodintą klevą, paskutinis atsidūsėjimas, užveriant kiemo vartelius... 

Ir ilgi metai, o gal dešimtmečiai svetur, toli, atskirtiems. 

Kasdien, visus tuos vargo metus, iškvepiant liūdesį, neviltį, skausmą. 

Kasdien, visus tuos vargo metus, įkvepiant tikėjimą, viltį ir meilę...

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 15 birželio 2021 08:12
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos