Saulė ir vijoklis
Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną – aukštą, sunkų akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena jiems darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai.
Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne vijoklis, prasikalęs iš po sunkių akmeninių pamatų...
Rytmečio saulė, apšvietusi sieną, pastebėjo besikalantį mažą vijoklio daigelį. Jis buvo gležnas ir išblyškęs. Saulė šiltai prisilietė prie augalėlio ir nusišypsojusi tarė: „Vijoklėli, lįsk drąsiau iš po tamsių, šaltų pamatų, pažvelk į mane ir aš tave sušildysiu. Aš noriu, kad tu greičiau augtum ir padėtumei man aprengti šią negražią sieną žalia lapija“.
Vijoklis atsiliepė į saulės prašymą ir, pajutęs jos skleidžiamą šilumą, ėmė kopti vis aukštyn ir aukštyn, savo gležnais ūseliais bei liaunais stiebeliais apraizgydamas akmeninę sieną. Vasaros dienos vijokliui augti buvo palankios, saulėtos, šiltu lietučiu palaistytos.
Atėjo ruduo, atnešdamas trumpas, šaltas ir tamsias dienas, bet saulės bei vijoklio bendras triūsas, buvo akivaizdus – siena apsirengusi žalia lapija. Nuo šiol ji puošė miestelio architektūrą. Žmonės džiaugėsi ir dėkojo saulei bei vijokliui už jų bendrą darbą, negailėdami abiem gražių žodžių.
Juozas STASINAS
Algimanto AMBROZOS nuotr.