Saulė ir vijoklis

Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną – aukštą, sunkų akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena jiems darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai. 

Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne vijoklis, prasikalęs iš po sunkių akmeninių pamatų...   

Rytmečio saulė, apšvietusi sieną, pastebėjo besikalantį ma­žą vijoklio daigelį. Jis buvo glež­nas ir išblyškęs. Saulė šiltai prisilietė prie augalėlio ir nusišypsojusi tarė: „Vijoklėli, lįsk drąsiau iš po tamsių, šaltų pamatų, pa­žvelk į mane ir aš tave sušildysiu. Aš noriu, kad tu greičiau augtum ir padėtumei man ap­rengti šią negražią sieną žalia lapija“.    

Vijoklis atsiliepė į saulės pra­šymą ir, pajutęs jos skleidžiamą šilumą, ėmė kopti vis aukštyn ir aukštyn, savo gležnais ūseliais bei liaunais stiebeliais apraizgydamas akmeninę sieną. Vasaros dienos vijokliui augti buvo palankios, saulėtos, šiltu lietučiu palaistytos.

Atėjo ruduo, atnešdamas trumpas, šaltas ir tamsias dienas, bet saulės bei vijoklio bendras triūsas, buvo akivaizdus – siena apsirengusi žalia lapija. Nuo šiol ji puošė miestelio architektūrą. Žmonės džiaugėsi ir dėko­jo saulei bei vijokliui už jų bend­rą darbą, negailėdami abiem  gražių žodžių.

Juozas STASINAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.