„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Laiškas skaitytojams: apie gyvenimą ir mirtį

Kreipiuosi į Jus lapkričio iš­­­vakarėse, kai tradiciškai akys nukrypsta į tuos, kurie mus jau paliko. Neretai bū­­na, jog tuo, kad žmo­gus mums brangus, įsitikina­me, kai jis jau Ana­pus... To­dėl skubėkime sakyti meilės ir pagarbos žodžius ar­­ti­mie­siems, draugams, kol dar ga­­­lime.

Kita vertus, sąmoningai pa­­sirinkau rašyti ne apie mir­tį, o apie gyvenimą. Na­tū­­ralu, jog tai, kad esa­me mirtingi, skatina su­simąs­ty­­ti, kas yra sėk­mingas gy­ve­nimas, kur skubame ir ką renkamės.

Kaip mes patys sau įvardijame, kas yra gyvenimas? Psichologai ir kitų sričių ekspertai atkreipia dėmesį, jog nuo XX amžiaus iki dabar ypatingai paveikūs iš sporto perimti vaizdiniai – pavyzdžiui, kad gy­ve­ni­mas yra varžybos ar lenktynės. Galima nesunkiai nu­­s­pėti, jog tokie vaizdiniai skirti mobilizuoti jėgas, rodyti daugiau energijos. Tačiau jie turi savo „kai­ną“.

Jei gyvenimą įsivaizduojame kaip varžybas, tai visi kiti ar bent jau dalis aplinkinių mums tampa varžovais, kuriuos privalome įveikti, aplenkti. Tokia nuostata paprastai susijusi su stresu, pervargimu bei pasiti­kėjimo kitais stoka. Dar viena bėda – praktiškai visi, kurie dalyvauja lenktynėse, galiausiai pasmerkti pralaimėti. Net jei dabar pavyksta pralenkti kitus, visada gali atsirasti tas, kuriam seksis geriau.

Ar tikrai prasminga gyvenimą lyginti su lenktynėmis? Tokio palyginimo yda yra ir tai, kad, jei jį priimame, dažniausiai mums tenka dalyvau­ti kitų sumanytose lenktynėse, o mes patys nerandame laiko sustoti ir pamąstyti, ar iš tiesų per gyvenimą reikia lėkti tokiu tempu.

Teko būti mokytoju, dėstytoju. Man neatrodo normalu, kad mo­kiniai raginami nuolat skubėti, veržtis sėkmės link, „išgręžti“ gyvenimą taip, jog neprarastų nė vienos galimybės. Perfrazuojant Evangeliją, verta paklausti: kas iš to, kad laimė­si visą pasaulį, bet prara­si save? Kiekvienas žmogus yra unikalus, turi savo talentus bei po­linkius. Kad atpažintumei, ką iš tiesų sugebi ir ko trokšta širdis, neretai reikia tempą gero­kai sulėtinti, o ne lėkti, lyg akis išdegus, pirmyn. Sėkminga karjera nėra vien patekimas į „žiurkių lenktynių“ takelį, kuriame „riebiausias sūris“, bet vei­kiau žinojimas, jog esi savo vietoje, tavo veikla prasminga ir gali nuolat tobulėti.

Noriu pasidalinti sena rytie­čių pasakėčia. Kartą penki žmo­nės ėjo mišku ir pasijuto paklydę. Jie atsidūrė kryžkelėje miško gūdumoje ir nebežino­jo, kur eiti. Vienas iš jų pareiškė, jog intuicija jam liepia eiti į kairę, antrasis paprieštaravo, kad vadovaujasi taisyk­le, jog, kai nežino, kuri kryptis tik­ra, stengiasi sukti dešinėn. Tre­­čiasis buvo pasiryžęs grįžti ten, iš kur atėjo, o ne galutinai pasiklysti. Ketvirtasis nutarė eiti į priekį, nes miš­kas kada nors baigsis. Penktasis išklausė bendrakelei­vių ir pasisiūlė įlipti į aukščiausią medį bei ištyrinėti vietovę. Įlipęs iš viršaus įvertino, kaip greičiausiai pereiti mišką. Bet nulipęs žemyn, bendrakeleivių jau neberado. Kiekvienas jų buvo nuėjęs savo keliu. Žmogus, kuris turėjo išminties į problemos sprendimą pažvelgti iš viršaus, sėk­mingai perėjo mišką. Pas jį ateidavo žmonės, kuriems jis galėjo patarti, koks kelias per mišką yra trumpiausias.

Kas nutiko tiems keturiems? Tas, kuris pasuko į kairę, pateko į didžiausią tankmę. Jam teko sunkiai verstis miške, ta­čiau jis išmoko geriau pažinti aplinką, rado uogų, kuriomis maitinosi. Paskui įsikūrė miške, nes tik čia pajuto tą ramybę, kurios ieškojo visą gyvenimą. Jis tapo atsiskyrėliu ir išminčiumi.

Žmogus, nuėjęs dešinėn, susidūrė su plėšikais ir buvo priverstas prie jų prisijungti. Bet kadangi jis buvo geras, jaut­rus žmogus, bendraudami su juo, ir plėšikai pradėjo keistis, atrado savyje atjautą. Jie įkūrė bendruomenę, atgai­la­vo už padarytus nusikaltimus, stengėsi padėti kitiems.

Tas, kuris grįžo atgal, eidamas pramynė kelią, kuriuo ir ki­ti nebijodami paklysti galė­jo nueiti iki kryžkelės miške. Takas per mišką buvo pa­va­dintas jo vardu, jis buvo labai gerbiamas žmogus, pasiūlė daug išradimų, kurie palengvino žmonių gyvenimą.

Ketvirtasis patraukė į prie­kį. Jo kelias buvo sudėtin­gas, bet jis buvo labai drąsus, iš­tver­mingas ir per­ėjo miš­ką. Eidamas nežinomu keliu, jis jautė ne baimę, o smalsumą ir atradimo džiaugsmą. Todėl ir vėliau jis nusprendė ieškoti naujų kelių ir tapo žy­miu atradėju.

Ar vienas iš jų buvo teisus, o visi kiti klydo? Veikiau kiekvienas iš jų turėjo savo kelią ir kova su išbandymais padėjo jį atrasti. Kuris kelias geriausias? Tas, kuris skirtas tau, kuriame jautiesi prasmingai ir jaukiai, o tai, ką veiki, neverčia jaustis tarsi ridenant akmenį į kalną, bet veikiau primena plaukimą sraunia upe, džiuginantį vis naujais atradimais.

Beje, nors gyvenimas nėra lenk­tynės, bet iš sporto pasau­lio galima daug ko pasimo­ky­ti. Pavyzdžiui, sugebėjimo būti ko­mandos dalimi, ryžto siekti užsibrėžto tikslo. Taip pat sup­ra­timo, jog, nepripažinus sa­vo pralaimėjimų ir iš jų nesi­mo­kant, nebus ir pergalių. Dar viena labai svarbi sporto pamo­­ka – taisyklės nėra laisvės priešas, bet leidžia veikti kartu ir gali suteikti daugiau jė­gos. Sporte būtinai atsisijoja kilnios, sąžiningos ir au­to­ri­tetingos asmenybės nuo tų, kuriems gali pavykti „sužibė­ti“ gudraujant. Bet tokios pergalės tėra meteoras, kurio šviesa labai greitai už­gęsta.

Deja, dažniausiai gyvenime mes džiaugiamės ne tuo, ką pavyko pasiekti savo tobulėjimu, bet graužiamės, jog yra žmonių, kurie sugeba padaryti ką nors geriau nei mes, kuriems, mūsų požiūriu, geriau sekasi, nuo kurių „atsiliekame“ gyvenimo „varžybose“.

Visa tai rašau, nes visiems linkiu gyventi intensyviau, neprarasti gyvenimo skonio ir šio intensyvumo nesuvesti į skubėjimą bei varžymąsi su kitais. Prisiminkime mums brangius žmones, kurie jau baigė žemišką kelionę. Kiekvienas buvo savitas ir savaip brangus. Mums nereikia jų kopijuoti, bet galime iš kiekvieno pasimokyti to, kas mums atrodo juose vertinga.

Per Vėlines ant kapų uždegamos žvakelės yra unikali lietuvių, lenkų, ukrainiečių, gudų tradicija. Man ji labai graži. Tačiau dar gražiau ir nuostabiau, jei mūsų visų gyvenimai taptų tokiomis žvakelėmis kitiems – teikiančiomis vilties bei stip­rybės.

Atleiskite, jei šis tekstas kam nors pasirodė pernelyg sentimentalus. Nebijokime pasidalinti tuo, kaip jaučiamės, nebijokime būti netobulais žmonėmis, nes, kaip sakoma, tobulų vieta muziejus arba kapinės. O man kur kas maloniau jus įsivaizduoti kartu su šeima ar bičiuliais vakare gurkšnojant ar­batą ir dalinantis tarpusavyje net ir mažiausiais gyvenimo džiaugsmo grūdeliais.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

 

Atnaujinta Penktadienis, 05 lapkričio 2021 10:28