„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Visa ko prasmė – meilė

Iš kairės: kun. V. Būta ir R. Lin­ge­vičius Iš kairės: kun. V. Būta ir R. Lin­ge­vičius

„Esu tik menkas Viešpaties ir jūsų tarnas. Nieko ypatingo nedarau“, – prieš keletą metų yra sakęs kunigas Rimas Lingevičius. Tokios pat nuos­tatos jis laikosi ir dabar – Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras kiekvieną pasitinka su meile ir šypsena.

Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus paskyrimu, kun. R. Lingevičius į Ši­­lalę atvyko 2020 m. vasarą iš Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapijos ir jau beveik pusantrų metų bendrauja su šilališkiais. Kalbamės su dvasininku apie tai, koks buvo jo kelias į kunigystę, kas paskatino jį rinktis ir kaip naują bažnyčios tarną priėmė Šilalės žmonės.

Paprašytas pa­pasakoti pla­čiau apie sa­ve, apie šeimą, kurioje užau­go, kun. R. Lin­­­ge­vičius sa­ko, kad ji buvo tikinti.

„Gyvenome Gargžduose. Ma­ma buvo bažnyčios varpininkė, pročkelė, tėvelis, mūrininkas, dirbo statybose, bet visa­da rasdavo laiko padėti parapijos klebonui, kai tik prireikdavo. Buvau pirmagimis, be manęs, šeimoje užaugo dešimt metų jau­nesnis brolis“, – sako kun. R. Lin­ge­vičius.

Dvasininkas prisimena, jog bū­­damas septintokas, pradėjo patarnauti šv. Mi­šioms, nors soviet­mečiu, kuomet jis au­go, tai ir nebūdavo leidžiama.

„Baigęs Gargž­dų vidurinę mokyklą, bu­vau paimtas į sovietinę armiją. Po jos reikėjo apsi­spręsti, kokį kelią rinktis. Tuo metu Gargž­duose dar nebuvo bažnyčios – 1941 m. birželio 22 d. jai sudegus, žmo­nės melsdavosi laikiname pastate. Tuo­mečio parapijos klebono kun. Jono Pau­lausko rūpesčiu, 1989-aisiais senosios vietoje buvo pradėta statyti nauja bažnyčia, kuri pašventinta per 1992-ųjų Šv. Kalėdas. 

Pasirinkti kunigystę mane paskatino ne tik šeimos tikėjimas, bet ir parapijos klebonas paprastu klausimu: „Gal į seminariją važiuosi?“ Sakau, gerai, ir sėkmingai išvažiavau. Kunigu buvau įšventintas 1989 m. gegužės 28 d.“, – prisimena jau daugiau nei 30 metų šiuo keliu einantis dvasininkas.  

Tiesa, jis prisipažįsta, jog mama iš pradžių tokiam jo apsisprendimui šiek tiek prieštaravo, tik tėtis džiaugėsi ir sutiko išleisti į kunigų seminariją.

Pirmasis paskyrimas, ją baigus, buvo į Kaišiadorių vys­ku­piją, Žiežmarius, paskui, pasak dvasi­nin­ko, teko tarnauti Vievyje, Pu­nio­je, o tada grįžti į Telšių vyskupiją: Ne­va­rė­­nuose klebonauta devynerius metus, End­riejave – šešerius, Akmenėje – net dešimt. 

Paprašytas atskleisti, kokiomis vertybėmis vadovaujasi ir kokios yra pačios reikšmingiausios, jis teigia, jog bene svarbiausia yra meilė.

„Neseniai skaičiau rusų rašytojo Le­vo Tolstojaus knygą, ir mane įkvėpė min­tis, jog „galima gyventi be meilės, bet be meilės nėra prasmės‘‘. Tad, ma­no nuomone, pagrindinė vertybė ir yra meilė. Meilė bažnyčiai, Tėvynei, šeimai. Bet, žinoma, tai yra kiekvieno iš mūsų pasirinkimas“, – įsitikinęs kun. R. Lin­ge­vi­čius.  

Ir pajuokauja, jog net sriubą ar košę reikia virti su meile. Tada ir visa kita bus gerai. 

Antrus metus mūsų krašte gyvenantis dvasininkas sako dar nespėjęs aplankyti visų garsesnių rajono vietų, apžiūrėti visų piliakalnių bei pan., tačiau tikina pastebintis, kad Šilalė tvarkosi, puošiasi. Ir tai džiugina.

Kaip ir šiltas žmonių priėmimas.

„Parapijos bendruomenė priėmė labai šiltai, su gėlių puokšte. Mane labai įkvepia žmonių bendrystė – žinau, kad yra grupelė, kuri meldžiasi už kunigus, tad ir mes, kunigai, meldžiamės už savo parapijiečius. Tai yra graži iniciatyva. Ir nors laikas, kurį praleidau Šilalėje, dar gana neilgas, su žmonėmis labiau susipažįstu kalėdodamas, dauguma pasitinka šiltai, pasikalbame. 

Šilališkiai yra puikūs, nuostabūs, bend­raujantys, pamaldūs žmonės, mielai lan­kosi bažnyčioje“, – teigia dvasininkas.

Tačiau jis pripažįsta, jog vyskupo paskyrimas jam buvo šiokia tokia staig­mena, mat tikėjosi, kad reikės vykti į Rie­tavo bažnyčią. 

Beje, Šilalės parapijos klebonas kun. Saulius Katkus ir kun. R. Lingevičius yra buvę kurso draugai, o kun. Virginijus Būta yra dirbęs Gargždų parapijoje, todėl paskyrimas nė kiek nenuvylė.

Kunigas mielai atskleidžia ir savo buitį. Tarkime, mėgiamiausias jo patiekalas, pasirodo, yra šašlykai.

„Esu girdėjęs pasakymą, kad „ką valgei, būdamas dvidešimties, to nebevalgysi, sulaukęs keturiasdešimt‘‘. Tai ir stengiuosi ta taisykle vadovautis. Aišku, ne visada išeina. Nesu nei vegetaras, nei veganas, valgau viską, tačiau reikia turėti ir saiko, o svarbiausia – nepersivalgyti“, – juokiasi kun. Rimas.

Jis atskleidžia, jog labai mėgsta keliauti. Taip paminėjo ir savo kunigystės 30-metį.

„Ta proga su kurso draugu keliavome po Europą. Turėjau tikslą aplankyti Gruziją, bet, deja, kol kas jo nepavyko įgyvendinti. Yra tekę būti Albanijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Len­ki­­jo­je. Žinoma, tos kelionės negali būti ilgos, nes ant pečių gula ir buities darbai, ir kunigiškos pareigos“, – sako dvasininkas.

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 11 klasės mokinė

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.