„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Šv. Kalėdų žinia

Noriu pasveikinti visą „Šilalės artojo“ redakciją ir visus laikraščio skaitytojus su artėjančiomis grakščiausiomis ir gražiausiomis metų šventėmis – Šv. Kalėdomis. Man asmeniškai nėra gražesnio vakaro, nei Kūčių vakarienė šv. Kalėdų išvakarėse. Nors skaudžiai daugėja tuščių lėkščių, kurias ant stalo dedame į Amžinybę iškeliavusiems šeimos nariams, tačiau tai jauki šventė, kuri, regis, nepavaldi laikui...

Būtent tą vakarą skaniausias spanguolių kisielius, kurį virė mano močiutė, paskui mama, dabar tai daro mano žmona. Tradiciniai virtinukai su grybais, iš kartos į kartą perduodami silkių receptai. Tai – ne tik maistas, bet ir tai, kas sujungia praeitį, dabartį bei ateitį.

Deja, turiu prisipažinti, kad tai yra ir vienintelė metų vakarienė, kurią pradedame kryžiaus ženklu ir padėkos maldomis... Tada dalinamės kalėdaičiais ir laiminame vienas kitą palinkėjimais. 

Džiaugiuosi, jog prie stalo vis dar susirenka keliolika žmonių. Jau net ne trys, bet keturios kartos. Trijų brolių šeimos. Esame labai skirtingi, bet esu laimingas, kai galime būti kartu.

Jau kelinti metai Šv. Kalėdas tenka švęsti pandemijos apsuptyje. Šiemet, kai tolumoje jau lyg ir matytis pandemijos pabaigos prošvaistės, vėl atplaukė „omikrono“ debesys. Tačiau net neabejoju, kad nėra tokios tamsos, kurios neįveiktų šv. Kalėdų dvasia.

Nuo pat ankstyvosios krikščionybės Kalėdos buvo siejamos su šviesos simbolika. Tai akimirka, kai šviesa įveikia tamsą. Įsikūnijimo šviesa prasiveržia pro nuodėmės luobą, ir tirščiausios sutemos negali jos užgožti. Tiek šiandien, tiek daugiau nei prieš du tūkstančius metų, regis, nebuvo jokių prielaidų radikaliems pokyčiams. Išrinktoji tauta kentė okupaciją, buvo išblaškyta ir nusivylusi. Tiesa, buvo audžiamos svajos apie lyderį, kuris stotų tautos priešakyje, atkovotų laisvę ir gerovę. Retsykiais plykstelėdavo maištai, apsireikšdavo gelbėtojai, tačiau viskas baigdavosi visiška nesėkme ir dar didesne neviltimi. Išsigelbėjimo žvalgytasi į rūmus, tviskančius ginklus, bet tikrasis Išgelbėtojas gimė aptriušusiame tvartelyje, skurde, aplinkinių įtariais žvilgsniais varstomoje šeimoje.

Laukėme visagalio rūstaus Dievo, o mus išgelbėjo trapus kūdikis. Žmonijos nuodėmės buvo išpirktos meilės auka. Dievo ir žmonijos likimai visam laikui persipynė. Šis svarbiausias žmonijos istorijos įvykis, brangiausia Dievo dovana savo kūriniams, be kita ko, mums pateikia tris svarbias pamokas: Vil­ties, Tiesos ir Solidarumo.

Viltis. Nėra tokios vidinės tamsos, dvasinių griuvėsių, kurių Viešpats negalėtų atstatyti. Net jei jaučiamės visiškai pasiklydę, prislėgti, sugniuždyti, tai nėra galutinis nuosprendis. Kiekviena akimirka gali būti radikalių permainų pradžia. Jei šiandien nežinome atsakymo, nereiškia, kad jo apskritai nėra. Kai prieš nosį užtrenkiamos

durys, įdėmiai apsižvalgykime, ar neatsidarė kuris nors langas. Kad ir kur nuklystume, prisiminkime, jog Viešpats mūsų nuolat ieško. Dievo Sūnaus gimimas yra šių paieškų kulminacija. Jis gimė ne tam, kad pasmerktų, o tam, jog išgelbėtų kiekvieną iš mūsų, jei tik mes leisimės atrandami.

Tiesa (ir įvaizdis). Kas svarbiau: būti ar atrodyti? Viešpaties gimimo istorija mus moko, kad tik­rasis turtas dažnai nėra išvaizdus. O tai, ką garbina minia, ką sekioja nuo emocijų alpstantys gerbėjai, dažnai tėra menkavertė regimybė. Jėzaus gimimas ir gyvenimas visiškai neatitinka sėkmingo gyvenimo įvaizdžio, kuris vyrauja šių laikų pasaulyje. Ne apie tokius gyvenimus rašomi straipsniai į blizgius žurnalus, kuriamos išpudruotos televizijos laidos...

Marija buvo priversta gimdyti tvartelyje, nes jai neatsirado vietos nakvynės namuose. Vargana šeima su moterimi, kuri netrukus turi gimdyti, nebuvo patogūs svečiai, dėl jų, regis, nevertėjo sukti galvos, atrandant jiems šiltesnį kampą.

Beje, ar mes šiandien panašesni į tuos, kurių namuose neatsirado vietos stokojantiems, ar į piemenis, kurie pasidalino viskuo, ką turi?

Vertingiausi dalykai labai dažnai nebūna madingi ir žėrintys. Vaikydamiesi įvaizdžio kerų, neretai pražiopsome tikrus turtus. Nuolat nerimaujant, ką apie mus pagalvos kiti, kaip pateikti save viešumoje, nebelieka laiko puoselėti tų įgimtų turtų, kuriuos kiekvienas turime. Pernelyg dažnai blizgučiai, kurių vaikomės, mus sumenkina.

Solidarumo pamoka. Negalėdamas mūsų pakelti iki savęs, Viešpats nusilenkia iki mūsų. Dievas įsikūnija ne tam, jog pademonstruotų mums savo visagalybę, tačiau kad solidariai prisiimtų žmogišką mūsų prigimtį. Jėzus buvo žmogus: kentė nepritek­lių, pavargdavo, nusimindavo, reikšdavo emocijas, ginčijosi, susižeisdavo kojas į aštrius akmenis ir erškėčius, patyrė pažeminimų, išdavystę, apleistumą, bu­vo kankinamas. Todėl nė vienas iš mūsų negalime pasakyti: „Viešpatie, Tu nežinai, kaip man sunku“. Ne, jis nenurankioja spyglių nuo mūsų kelio, bet ištiesia ranką, kai tampa itin sunku.

Nėra paprasta per visus išbandymus išlaikyti savyje viltį, tikėjimą ir meilę (solidarumą). Bet tik­rai įmanoma. Neturime būti superherojais. Pa­pras­čiausiai priimkime Išganytoją kūdikį į savo širdies lopšį ir jį puoselėkime. Nebėkime nuo savojo trapumo, pažeidžiamumo, nesigėdykime, kad esame riboti ir ne viską sugebame. Jei norime tobulėti, turime pirmiausia priimti save tokius, kokie esame. Priimti, palaiminti ir augti. Tai ir yra svarbiausia šv. Kalėdų žinia. 

Bandau ją priimti pats, nuoširdžiai linkiu, kad ir jūs atvertumėte jai savo širdis.

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas