Slaugytojo profesijos jėga: jos pradininkės pamokos

Vakar minėta Tarptautinė slaugytojo diena. Ši data pasi­rinkta todėl, jog tądien yra moderniosios slaugos pra­di­ninkės Florencijos Naitingeil gimtadienis. Būtent anglų ledi, neįprastu Florencijos vardu, įvykdė tikrą perversmą, pakeitusį sveikatos apsaugos sis­temą, už kurį jai iki šiol turėtume būti dėkingi.

Sudėtingas kelias pašaukimo link 

Spėju, kad daugumai mūsų yra tekę ką nors slaugyti. Kai žmogus suserga, jo savijauta labai priklauso nuo to, kokios ir kiek artimųjų pagalbos jis sulaukia. Iki XX a., kai sveikatos apsaugos sistemą radikaliai pakeitė „ispaniškasis gripas“, buvo įprasta kviesti gydytoją į namus, o ligoninės buvo įstaigos, skirtos prastuomenei arba neturtingiems, mat dažniausiai tiek gydymas, tiek priežiūra čia nebuvo labai kokybiški. Nors namų aplinka ligoniui paprastai būdavo kur kas geresnė, nei skurdžios ligoninės, tačiau artimieji ne visada sugebėdavo deramai juo pasirūpinti.

Modernios slaugos pradinin­kė gimė Italijos mieste Flo­ren­cijoje, turtingų anglų šeimoje, ir buvo pavadinta gimtojo miesto garbei. Augo kartu su vyresne sese, o jų ugdymu rūpinosi tėvas. Tai buvo svarbu, nes tuo metu merginos dažniausiai buvo ruošiamos būti namų šeimininkėmis, o Viljamas Nai­tingeilas dukras mokė lotynų ir graikų kalbos, istorijos bei literatūros. Vyresnioji sesė linko į menus, o Florencijai labiau patiko tikslieji mokslai.

Ką reiškia rūpintis ligoniais, Florencija pirmą kartą patyrė, kai jai buvo septyniolika ir ki­lo gripo epidemija. Mergina tuomet globojo ne tik namiškius, bet ir kaimynus. Netrukus ji patyrė mistinę pranašystę – esą išgirdo Viešpaties ragi­ni­mą pasišvęsti tarnystei kitiems. Bijojo apie tai kam nors pra­sitarti, bet šis raginimas giliai įkrito jai į širdį.

Kai sukako 24-eri, mergina šeimai pranešė, jog ketina rinktis slaugytojos kelią. Jau bu­vo suplanavusi vykti į netoli esančią ligoninę, tačiau namiškių reakcija buvo radikaliai priešiška, nes pasiturinti šeima nelinkėjo savo nariui prastą prestižą turinčios slaugytojo profesijos, kuri tada asocijavosi su piktnaudžiavimu alkoholiu ir net prostitucija. 

Gavusi šeimos atkirtį, Flo­ren­cija paniro į depresiją. Bet vis tiek slapta studijavo medicinos literatūrą, ligoninių ataskaitas. Tai tęsėsi dvejus metus, ir namiškiai, nusprendę, kad jai būtina prasiblaškyti, prita­rė jos kelionei į Romą. Čia Flo­ren­cija susipažino su žmonėmis, kurie dar labiau sutvirtino jos ryžtą dirbti ligoninėje. Tačiau kova su šeima tęsėsi. Tuo labiau, jog atsirado „gera partija“ santuokai – jai pasipiršo perspektyvus, protingas ir išvaizdus jaunuolis, kuriam ir pati Florencija nebuvo abejinga. Santuoka bū­tų reiškusi namų židinio saugo­tojos vaidmenį, todėl, nors ir sunkia širdimi, jos atsisakė. Tai dar labiau pablogino santykius su šeima, kuri pradėjo galvoti, kad Florencija turi rimtų sutrikimų. Galiausiai, kai jai suėjo 30, tėvai numojo ranka ir sutiko, jog tris mėnesius dukra praleistų vienoje iš Vokietijos ligoninių su kiek geresne, nei kitos, reputacija.

Svajonės išsipildymas

Darbas Vokietijoje sustipri­no Flo­rencijos ryžtą kovoti už savo pašaukimą. Grįžusi į Ang­li­ją, ji tęsė darbą Londone, kur buvo įsteigta privati ligoni­nė ser­gan­čioms pagyvenusioms ledi. Ap­linka čia labai skyrėsi nuo ligoninių neturtingiems, todėl na­miš­kiams buvo leng­viau. Ne­tru­­kus Londone ki­­lo chole­ros epidemija, kurios metu Flo­ren­ci­jos įgūdžiai labai pravertė, o dar po pusme­čio prasidėjo jos karjerą labiau­siai pakeitęs Krymo karas. Tai buvo pirmas tarptautinis karinis konfliktas po to, kai išrastas telegrafas – juo apie karo veiksmus buvo gaunama daugiau ir operatyvesnės informacijos, nei iš laiškų ir laikraščių. 

Šeimos draugas karo sekreto­rius Sidnis Herbertas kreipėsi į Florencijos tėvus (jie negalėjo atsakyti aukštas pareigas užimančiam pareigūnui) ir paprašė, kad Florencija surinktų merginų grupę, kurios vyktų padė­ti sužeistiems britų kariams į Krymą. Susibūrė 40 slaugyto­jų, beje, skirtingų konfesijų. Kry­me jos atrado šokiruojančias są­lygas: perpildytuose purvinuose pastatuose, paverstuose li­go­ninė­mis, trūko vėdinimo, šmirinėjo žiurkės. Dideliu iš­ban­dymu Flo­rencijai tapo ir ko­va su vy­riausiuoju gydytoju Džo­nu Ho­lu, kuris į moteris žvel­gė iš aukšto ir priešinosi bet ko­kioms permainoms.

Tačiau po vieno didelio mūšio, per ku­rį buvo sužeista 2000 bri­tų karių, Flo­ren­cija pagaliau gavo palaikymą iš Lon­dono ir ėmėsi iniciatyvos. Buvo įreng­ta speciali skalbykla, išreikalauta geres­nio maitinimo kareiviams, griežtai rūpinamasi patalpų švara bei vėdinimu. Mer­gi­na ypatingai akcentavo sanitarines nor­mas, tad buvo pavadinta „le­di su lem­pa“, apie ją rašė britų laik­raščiai, o jos namiškiai netgi sulaukė karalienės Viktorijos dėmesio ir galutinai pripažino, jog Florencija buvo teisi.

Modernios slaugos kūrimas

Kryme Florencija susirgo karš­tine ir bu­vo priversta grįžti į Angliją. Pasveikusi ėmėsi permainų šalies ligoninėse. Ji ne tik jas įgyvendino, bet ir teoriškai pagrindė. 1857 m. F. Nai­tin­geil parengė įspūdingo dydžio – net 800 puslapių – ataskaitą, kurioje pateikė tiek savo pastebėjimus apie sveika­tos apsaugą, tiek daugybę statistikos. Savo idėjas grindė grafikais, lentelėmis, kas tuo laiku buvo visiška naujovė. 

Dar po poros metų pasirodė jos knyga „Pastabos apie ligonines“, kur daug dėmesio skirta ligoninės tvarkos ir ligonių sveikatos ryšiui. Ji ypatingai akcentavo švarą ir gerą patalpų vėdinimą. O bene žymiausia Florencijos knyga – „Pastabos apie slaugą“, kuri skirta plačiai auditorijai ir joje pagrindžiama slaugos svarba.

F. Naitingeil tapo oficialia Britanijos valdžios eksperte ligoninių įrengimo klausimais, su delegacija lankėsi Indi­joje, kur teikė patarimus, kaip pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą.

Dar svarbiau, kad ji paskelbė, jog slaugytojos turi būti ne tik atsidavusios ir darbščios, bet ir įgyti specialų išsilavinimą, todėl įkūrė pirmąją slaugytojų rengimo įstaigą, į kurią kandidates atrinkdavo labai kruopščiai. Merginos gauda­vo nakvynę, maistą bei dienpinigius, ta­čiau buvo pildomas ir griežtas protoko­las, kuriame fiksuoti pasiekimai, progresas, būdo bruožai. Jei paaiškėdavo, jog slaugė nederamai bendravo su pacientu, ji nedelsiant buvo šalinama.

1907 m. Florencija tapo pirmąja moterimi Britanijoje, kuri iš karaliaus Jur­gio V rankų gavo ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Sulaukusi 90-ies, ji vieną popietę atsigulė pokaičio ir ramiai baigė žemišką kelionę. Tūkstančiai žmonių dalyvavo atsisveikinimo ceremonijoje Londone. Florencija palaidota kapinaitėse šalia savo tėvų.

Slaugytojo profesijos perspektyvos 

F. Naitingeil rašė: „Kiekviena moteris iš prigimties slaugė“ – tuo įsitikinę dauguma žmonių. Tačiau net dauguma profesionalių slaugių šiandien neišmano ligonio slaugos abėcėlės. O kalbant apie močiutes, tetules ir mamas, net ir labai išsilavinusiose šeimose jos krečia daugybę dalykų, kurie labiau kenkia, nei padeda. Labai dažnai daro visai ką kita, nei derėtų”.

Taigi slauga yra kur kas daugiau, nei paprastai suvokiama priežiūra: daž­niau­siai manoma, kad pakanka paprasčiausiai paduoti vaistus, pataisyti pagalvę, uždėti kompresą ir t.t. Bet iš tiesų slauga – tai visų sveikatos puoselėjimo sąlygų lai­kymasis, kurios ne mažiau svar­bios sveikstant, nei saugantis nesusirgti.

Noriu pacituoti metaforą, kad slaugos sistema yra tas neišsiskleidęs pumpuras, kuris galėtų iš esmės pakeisti visą sveikatos apsaugą. Kita vertus, F. Nai­tin­geil pavyzdys rodo, jog pokyčiai yra sudėtingas dalykas, reikalaujantis labai daug atkaklumo ir drąsos. Tačiau jei norime jų slaugos sistemoje, turime pradėti nuo jos svarbos ir galimybių supratimo. F. Naitingeil gali būti įkvėpimu, bet šiandien reikalingi nauji lyderiai: būti slaugytoju nereiškia jos pamėgdžioti ar imituoti – tai reiškia perkelti jos jėgą į naujas sąlygas. To labiausiai ir linkiu šiandienos slaugytojams.

Andrius NAVICKAS

Filosofijos mokslų daktaras, rašytojas, Seimo narys