Logo
Spausdinti šį puslapį

Apie kvailių pavojų

Šią vasarą pasaulyje labai neramu. Tačiau vis tiek norisi trumpam nusukti žvilgsnį nuo skaudžių ak­tualijų ir pa­siūlyti kiek ne­tikėtą temą – kvailių pavojus. Labai mėgs­tu įtakingo bei itin originalaus mąs­ty­tojo Nassimo Talebo įžval­­­gas. Labiausiai jis iš­gar­sė­jo, pasiūlydamas „juo­­do­sios gulbės“, kuri „at­skren­da“ ne­tikėtai ir radi­kaliai pa­keičia istoriją, sąvoką. Dar kūry­binio kelio pradžioje Ta­lebas yra parašęs smagų esė „Pamatiniai žmogaus kvai­lumo dėsniai“. Pabandysiu per­teikti svarbiausias įžvalgas, jas aktualizuoda­mas ir adaptuodamas mū­sų kontekstui.

Talebas įsitikinęs, kad geriau suvoksime daugumą istorijos katastrofų ir tai, kodėl, net ir apsiginklavusios pažangiomis technologijomis, sukau­pu­sios daug patirties, šiuolaikinės visuomenės nuolat murkdosi problemose, jei pripažinsime, jog viena svarbiausių priežas­čių – gausūs legionai kvailių. Praktiškai nėra srities, kur kvailiai nesugebėtų visko sujaukti. Ir jų yra kur kas daugiau, nei manome, o jų įtaką dažniausiai nuvertiname. Beje, tai viena iš nesuprantamo pakantumo kvailystei priežasčių, o toks pakantumas labai prisideda prie to, jog kvailiai sparčiai juda karjeros laiptais praktiškai visose sferose. Kvailumas, pasak Talebo, yra įgimtas dalykas ir jokios ugdy­mo įstaigos nepadeda „pataisyti situacijos“. Priešingai – dauguma šiuolaikinių institucijų, kaip ir pati atstovaujamosios demok­ratijos sistema, užtikrina, kad kvailių tik daugėtų.

Visus žmones, pasak Talebo, galima suskirstyti į aukas, niek­šus, protingus ir kvailius.

Auka visi naudojasi ir juo manipuliuoja, o šio tipo žmogus nesugeba pasirūpinti savo poreikiais ar interesais. Jis tėra statistas kitų planuose ir nuolat jaučiasi nelaimingas, užguitas, tačiau nieko nesugeba padaryti, jog tai pakeistų. Niekšas dar gali būti vadinamas egoistu, kuris visais atvejais siekia sau naudos, kažką pagrobdamas iš kitų. Jis sugeba praturtėti tik nuskurdindamas, apgaudamas kitus. Protingas žmo­gus yra tas, kuris sugeba siekti naudos tokiu būdu, kuris nau­dingas ir kitiems. Jis moka megz­ti bei plėtoti santykius, naudingus visiems, ir tai yra kur kas išmintingiau, nei elgtis niekšiškai. Na, o kvailys yra tas, kuris sujaukia, komplikuoja kitų gyvenimą, darbą, kurį atlieka, dėl to negaudamas jokios naudos ar net nukentėdamas ir pats. Jis gali pateikti įvairiausių savo elgesio bei nesėkmių paaiškinimų, tačiau tikrasis paaiškinimas – jis yra kvailys.

Turime nepamiršti, jog dauguma žmonių nėra nuoseklūs: kartais jie pasielgia protingai, o kartais – niekšiškai. Tuo pačiu gali būti ir visiški nevykėliai, ir aukos santykyje su artimiausiais žmonėmis. Kvailiai ir šiuo atveju išsiskiria. Talebo tvirtinimu, jie turi tendenci būti kur kas nuoseklesni, nei kiti. Keista, bet žmo­gus, pradėjęs elgtis kvailai, labai retai sugeba pasimokyti iš savo klaidų ir dažniausiai tampa nuosek­liu kvailiu, nes nesugeba adekvačiai įvertinti savo elgesio.

Nors Talebas pabrėžia, jog daug žmonių iš prigimties yra kvailiai, jis pripažįsta, kad yra tam tikros sąlygos, motyvuo­jančios kvai­lumo pradui išsi­skleis­ti dar labiau. Tai dažniausiai susiję su galios turėjimu kitiems. Nepainiokime su lyderyste, nes tikru lyderiu gali būti tik protingas žmogus, sugebantis įkvėp­ti kitus ir parodyti, kuo jo lyderystė naudinga visiems. Kvailys gi nėra lyderis, bet labai dažnai aukštai užko­pia karjeros laiptais. Ir kuo aukščiau kopia, tuo sąlygos kvai­lė­ti gerėja.

Kodėl taip yra? Nes gyvename visuomenėje, kur elgesio tikrieji padariniai vis labiau tolsta nuo mūsų, ir pradedame žavėtis dalykais, kurie gali gerokai klaidinti. Nė vienas kvailys nemano, jog kam nors kenkia. Dažniausiai jis yra entuziastas „gelbėtojas“, pasiryžęs kištis į viską ir įsitikinęs, kad viską supranta, jaučiasi gyvenimo ekspertu, nors apie gyvenimą tėra tik kažką skaitęs, o iš tiesų gyventi „neturi laiko“. Dažniausiai dėl jo sprendimų kenčia kiti, o pats kvailys yra įsitikinęs, jog viskas komp­likuojasi ne dėl to, kad jis priima kvailus sprendimus, bet todėl, jog neva kiti per menkai stengiasi ar nesugeba jo suprasti.

Kodėl kvailiai yra pavojingi? Nes mes kur kas labiau kreipiame dėmesį ir kovojame su niekšais, tačiau nežinome, kaip reaguoti į kvailius, kaip nuo jų apsiginti. Kaip rašo Talebas, niekšų elge­sys yra racionalus ir galima nuspėti, ką jis ketina daryti toliau. O kalbant apie kvailius, racionalumo nėra. Kai su jais susiduriame, suvokiame, jog veltis į ginčą yra beviltiška, ir vadovaujamės principu „duok kvailiui kelią“. Galiausiai kelyje tų kvailių tik daugėja. Tiesą sakant, užtenka vieno ar kelių ir bet kurios prob­lemos sprendimas pradeda strigti. Su niekšu dar galima kaip nors susitarti, auką – paskatinti imtis veiksmų, o prieš kvailius esame bejėgiai. Net jei jie mano kovojantys už mus, paprastai viską komplikuoja ir tenka nuo jų kažkaip gelbėtis.

Kvailių labai daug televizijos ekranuose. Net nuostabu, kaip jie traukia žurnalistus, nes būtinai į kiekvieną diskusijų laidą bus pakviestas kvailys ir diskusijoje neliks racionalumo, bus pamestas tikslas, visi diskutuos apie detales. Kvailys nebūtinai liks tuo patenkintas, tačiau jis jausis atlikęs tai, ką privalo. Ant kvailių net sunku ilgai pykti, nes jie dažnai nuoširdžiai stengiasi, bet iš tiesų padaro daugiau žalos, nei didžiausi niekšai.

Pasak Talebo, kvailumo paradai yra visuotiniai rinkimai ar referendumai. Galime stebėtis, kodėl į politinius postus patenka kvailiai, kodėl referendumuose priimami kvaili pasiūlymai, tačiau pažvelkime, kaip vyksta rinkimų kampanijos ar politinės diskusi­jos. Tikra kvailumo puota, kurioje apsauga nuo racionalumo tarnauja galimy­bė kalbėti be jokios atsakomybės. Rin­kimai kvailina, nes jų metu niekas rea­liai neatsako už savo žodžius. Na, o kvailumas turi keistą ypatybę – jis sugeba apkerėti. Vėliau žmonės nustebę tvirtina, jog suklydo per rinkimus, pasielgė neatsakingai, per mažai domėjosi ir kt., tačiau po kiek laiko, per kitus rinkimus, istorija kartojasi.

Talebo tvirtinimu, jei norime bent šiek tiek pakeisti situaciją, turime didinti nepakantumą kvailumui, pripažinti, jog kvailiai yra labai pavojingi ir nevalia jiems duoti kelio ir tuo pačiu save pasmerkti apkvailinimui.

Tačiau bene didžiausia bėda, kad netgi protingi žmonės neįvertina kvailumo pavojaus, lieka nuošalyje ir leidžia kvailiams reikštis. Ką turime daryti? Talebas nepateikia recepto, tik diagnozę. Bet ir ji verta dėmesio. Pirmiausia derėtų pradėti nuo savęs – gal dar įmanoma kvailumo triumfą sustabdyti?

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, filosofas, rašytojas

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos