Tau, Mokytojau

Vėl pačiomis įstabiausiomis spalvomis sužydėjo ruduo, ir mokantys džiaugtis aikčioja sužavėti medžių lapijos ar žvaigždėto spalio dangaus.

Vėl Mokytojų diena. Vėl proga prisiminti, pagerbti ir padėkoti savo geriausiam Mokytojui, nes turbūt bent po vieną tikrai gerą visi turėjome.

Tokį Mokytoją, mokiusį mano vaikus, sutikau amatų mugėje, iki alkūnių molinomis rankomis žiedžiantį molinį puoduką.

Puikų fiziką, savo dalyko ekspertą, besidžiaugiantį paties padarytu šiek tiek kreivoku puodeliu.

Tai Mokytojas, kuris turi savybę iš pirmo karto įsiminti visų savo mokinių vardus, nebijantis prisipažinti, kad suklydo, pritaikydamas formulę, ir meile fizikai sugebantis apkrėsti mažiausiai du trečdalius mokyklos berniukų.

Išdirbęs mokykloje kelis dešimtmečius, jis trykšta tokia energija, kurios dažnam nesuteikia nė penki kavos puodeliai.

Tai Mokytojas, kuris kažkokiu mistiniu būdu neįtikinėdamas įtikina savo mokinius - jūs galite.

Tu ne mano akis matai

Tu matai horizontą -

ribą tarp žemės

ir tarp dangaus.

Tu ne mano žodžius girdi -

tu savo minčių klausai,

kurios visada tau

į mano balsą panašios.

(M. Martinaitis)

Tegul visi mylintys ir mylimi Mokytojai šiandien gaus dovanų po rasotą rudens žiedą...

Rima PETRAITIENĖ