„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Pripažinti klaidas – drąsa, o ne pralaimėjimas

Popiežius Pranciškus Ka­nadoje atsiprašė vietos gen­čių už skriaudas, kurias patyrė nuo krikščionimis sa­ve išdidžiai vadinusių eu­ropiečių. Šis simbolinis ges­tas labai svarbus, gydant Ka­talikų bažnyčios pra­ei­ties žaizdas. Bet kad toks gy­dy­mas prasidėtų, būtina pri­pa­žinti, jog žaizda yra...

Mąslus ir sąžiningas žingsnis į praeities klaidas leidžia geriau įvertinti ir dabarties katalikų įsitikinimą, kad Bažnyčios mokymas yra labiau panašus į akmens luitą, nuo kurio svarbu nuolat nuvalyti kerpes, o ne kelias, kuriame gali būti kluptelėjimų. Šiandien mums sunku patikėti, kad Naujojo pasaulio atradimas XVI a. iškėlė aist­ringą teologinę problemą – ar visų rasių žmonės vienodai artimi Dievui? Ar Amerikos indėnai, Afrikos juodaodžiai ga­li būti traktuojami kaip visaverčiai žmonės? 

Ypatingai svarbus vaid­muo, aktualizuojant krikščionišką vi­sų žmonių orumo sampratą, te­ko Dominikonų ordino ats­to­vams ir daug kritikos turė­ju­siam įveikti Bartolomėjui de las Kasasui. Į naujai atrastą Nau­jąjį pasaulį jis pateko aštuoniolikos, viename iš konkistadorų laivų. Tikintis jaunuolis degė noru naujai atrastų teritorijų gyventojams skelbti liudijimą apie Dievą, tačiau jam su šiuo tikslu nesiderino tai, kaip ispanai elgėsi su indėnais. Jis apkeliavo nemažai pasaulio ir visur matė žudynes, indėnų pažeminimus, todėl skubėjo grįžti į Ispaniją ir susitikti su karaliumi, galvodamas, jog monarchas privalo žinoti apie tai, kad indėnai yra pavergiami, o ne evangelizuojami. Jaunojo vienuolio niekas nenorėjo rimtai klausyti. Vyravo įsitikinimas, kurį palaikė ir dauguma Bažnyčios hierarchų, jog nėra galimybės evangelizuoti indėnų, nes jiems trūksta baltosios rasės atstovams būdingo racionalaus sielos prado. Todėl esą vienintelis būdas yra pirmiausia „perauklėti“ indėnus, kad jie moraliai „subręstų“. Tam buvo kuriama speciali sistema Pietų Amerikoje, specifinis Naujajam pasauliui socialinių santykių modelis, kai šeimininkui (enkomiendero) buvo priskiriama grupė indėnų ir jo pareiga buvo pasirūpinti jų saugumu bei religiniu lavinimu. Už tai indėnai turėjo mokėti duoklę arba atidirbti šeimininkui, bet pristatoma tai buvo kaip rūpesčio savimi esą nesugebančiais pasirūpinti indėnais sistema. Nors iš tikrųjų reiškė žiaurų išnaudojimą ir vergystę.

B. de las Kasasas parašė veikalą „Trumpas indėnų naikinimo aprašymas“. Dabar tai galima būtų pavadinti raportu apie žmogaus teisių pažeidimus. Ta­da šis traktatas buvo ilgo lobis­tinio veikimo pradžia, kuris bai­gėsi 1542 m. Barselonoje paskelbtais „naujaisiais įstatymais indėnų atžvilgiu”. Tai bu­vo tik­ra Kasasos karjeros kul­­minacija, o šie įstatymai teoriškai pasmerkė prievartos bei smurto naudojimą prieš indėnus. Tie­sa, jų dar ilgai buvo.

1543 m. Kasasas tapo Čiapos vyskupu ir prasidėjo naujas eta­pas, kurį lydėjo įtampa ir gin­čai su iš Europos atvykstančiais katalikais, įsitikinusiais, jog indėnams reikia rimbo, o ne Ge­rosios naujienos. Po ket­verių metų Kasasas pasitraukė iš vyskupo pareigų, tačiau kovos už indėnų teises neapleido – vėl keliavo į Ispaniją, dalyvavo 1550 m. dispute su vienu įtakingiausių indėnų išnaudojimo ideologų Chuanu Chinesu de Se­pulveda, kuris buvo parašęs poleminį veikalą „Tei­singo karo prieš indėnus pag­rindimas“.

Sepulveda buvo įtakingas ir gerą reputaciją turintis mąstytojas. Jis ne tik išvertė Aris­totelio darbus į ispanų kalbą, tačiau buvo vienas iš žymaus teologo Kajetano padėjėjų, ren­giant ispanišką Naujojo testa­mento vertimą. Jis neabejojo, kad laikosi krikščioniškos pozicijos, ir buvo įsitikinęs, jog emocijos bei sentimentai neleidžia dominikonams, tokiems, kaip Kasasas, racionaliai įvertinti situacijos. Sepulvedos pozicija rėmėsi Aristotelio darbų interpretacija, kad egzistuoja dvi žmonių grupės: tie, kurie gimę valdyti ir būti laisvi, ir tie, kurie gimę, jog būtų valdomi, nes patys nesugeba laisvai veikti. Indėnams beviltiška skelbti Dievo žodį, nes esą jų prigimtis trukdo jiems jį priimti. Todėl pirmiausia jie turi būti užkariauti, išmokyti europietiškos disciplinos ir tik tada bus galima kalbėti apie sielų gelbėjimą. Dėl to enkomiendos sistema yra ne kliūtis, bet vienintelis kelias jų išganymui.

Sepulveda šlovino ispaniškos civilizacijos dorybes. Pasak jo, deja, kartais tenka aukštesnius idealus primesti per karinius veiksmus, nes kitaip jie negalėtų būti įdiegti. Tačiau Kasasas su tuo ne­sutiko. Jis pripažino, kad Aristotelis yra didis filosofas, bet turime remtis ne juo, o Šventuoju raštu, kuriame pasakyta, jog visi žmonės turi tą patį moralinį kodeksą ir vertę. Teigti, kad vieni iš prigimties vertingesni nei kiti, – nusižengti Evan­gelijos tiesai. Jis perspėjo, jog žiaurus elgesys ne tik sukelia indėnų kančias, bet ir užtrauks Ispanijai Dievo rūstybę. 

Nėra žinoma, koks buvo disputo vertintojų sprendimas. Verdiktą turėjo paskelbti Indėnų reikalų taryba, veikusi Ispanijoje, tačiau ginčai, kuri pozicija yra teisinga, tęsėsi. Ispanijos karalius stengėsi laviruoti ir neužimti vienareikšmiškos pozicijos.  

Enkomiendos sistema nebuvo išnaikinta, kita vertus, Katalikų bažnyčia vis aiškiau pripažino, kad visi žmonės gyvena pagal prigimtinį įstatymą, o jis būdingas ne tik krikščioniškiems kraštams, bet ir laukinių bendruomenėms. Buvo atmestas ir Aristotelio tvirtinimas, jog dalis žmonių neturi racionalios sielos ir nesugeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.

B. de las Kasasas 1566 m. mirė Mad­ride. Paskutiniais gyvenimo metais ir ilgą laiką po mirties jo idėjos tapo tabu Ispanijoje, apie jį buvo kalbama kaip apie eretiką ekstremistą, vyravo požiūris, kad jo idėjos kenkia karalystės prestižui, menkina krikščioniškos civilizacijos pasiekimus. Tvirtinta, jog Kasaso liudijimai apie konkistadorų žiaurumus tėra ligotos fantazijos pramanai ar noras atkreipti dėmesį. Ispanijos istoriografijoje ilgą laiką vyravo pasakojimai apie tai, kad imperija buvusi labai humaniška, o valdovai rūpinosi indėnų gerove. Tokie vertinimai pasikeitė tik XX a. ant­roje pusėje. Pradėta ieškoti kompromisinio pasakojimo, jog B. de las Kasasas nebuvo nei šventasis, nei beprotis, tik labai atkaklus veikėjas, kuris pasitelkdavo ir politines priemones. Kita vertus, Pietų Amerikoje jis yra laikomas herojumi ir net šventuoju. Meksikos Čiapasaso provincijos sostinė dar XIX a. pasivadi­no jo vardu. Šiandien jau pripažįstama, kad Kasasa prisidėjo prie žmogaus tei­sių teorijos raidos ir įtvirtinimo, tad Do­mi­ni­konų ordinas 1976 m. padavė prašymą pradėti jo kanonizacijos bylą, o 2002 m. Bažnyčia pradėjo beatifikacijos procesą.

Kasasas daug padarė, kad indėnai bū­tų pripažinti visaverčiais Dievo vaikais. Tačiau dar laukė Bažnyčios požiūrio kaita į juodaodžius vergus, dar reikėjo permąstyti moters ir vyro lygiateisiškumą, keitėsi santykis į mirties bausmę. Todėl, išvedant paralelę, galima teigti, jog ištikimybė savo misijai reikalauja drąsos keistis, nes, kaip skelbia Geroji naujiena, Jėzus sugebėjo paralyžiuotus žmones įgalinti judėti ir niekada nebandė gyvų žmonių paversti statulomis, kurių vieta ne Dievo Karalystėje, bet muziejuje.

Andrius NAVICKAS

Filosofas, rašytojas

Daugiau šioje kategorijoje: « Apie kvailių pavojų