Ačiū, Mokytojau!
Su krintančiais margaspalviais lapais ir gervių klyksmu, su lietumi ir tamsėjančiais vakarais,
su ryto rūku ir rudeniška nostalgija ateina Mokytojo diena.
Laikas prisiminti, padėkoti, nusilenkti Mokytojui. Pirmiausia už tai, kad jis vis dar tebemoko vaikus. Vaikus, kurie per pertraukas nepakelia galvų nuo telefono,
nes žaidimai visiems kartu kieme yra „nesuvokiama senovė“...
O „minecraft‘as“ per pamoką – suprantama realybė.
Nusilenkti Mokytojui, kuris kartais sugeba nusispjauti
į, atrodo, be pabaigos atnaujinamas programas ir tebenori susėsti su vaikais ratu
ir bandyti pasikalbėti apie gyvenimą. Nors ne visada pavyksta.
Bet jis nepraranda vilties bandyti dar ir dar kartą.
Padėkoti Mokytojui, kuris tebetiki jaunu žmogumi.
Rudeniškai vėsų rytą norisi atnešti tokiam Mokytojui rasotą gėlės žiedą ir pasakyti:
„Dėk mamą prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus.
O gal kas nors pridės
Teisybę prie žmogaus?“ (Justinas Marcinkevičius)
Rima PETRAITIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.