Apie brangymetį ir mūsų atsakomybę

Be karo Ukrainoje, tema numeris vienas yra brangymetis, kuris taip pat yra to karo pasekmė. Pabrango ir vis dar brangsta elektra, dujos, degalai, o su jais ir visos pre­kės – kainų pasiutpolkei galo dar nematyti. Dėl to kaltiname valdžią ir politikus. Bet ar mes patys dėl to nė kiek ne­same kalti?

Daugiau nei dešimtmetį šalies gyventojai buvo raginami keisti senų asbestinių stogų dangas, kokių kaimo vietovėse yra didžioji dauguma. Pasinaudodami teikiama parama, galėjome ne tik seną kenksmingą asbestą pakeisti naujomis, šiuolaikinėmis dangomis, bet tuo pačiu ir apšiltinti pastoges bei šitaip sutaupyti nemažai šilumos. Iš pradžių reikalavimai buvo griežti, vėliau, atsižvelgiant į žmonių vangumą, sąlygos kelis kartus lengvintos. Tačiau kiek yra tuo pasinaudojusiųjų?

Milijonai skiriami ir senų daugiabučių modernizavimui, kurį įgyvendinus, sumažinti šiluminės energijos suvartoji­mo sąnaudas galima net 40 proc. Milijonai paramos, leng­vatos pensininkams, bet štai vis tiek atsiranda daugiabučių gyventojų, kurie prieš renovaciją kone „su šakėmis“ stoja. O juk pakeitus stogą, apšiltinus sienas, modernizavus šildymo sistemą bei pan., šiluma būtų pigesnė. Tačiau virkaujančių yra daugiau, nei pasinaudojan­čiųjų tuo, kas siūloma. Beje, milijonai buvo numatyti ir geo­terminio šildymo sistemai įsirengti.

Pastaruoju metu kalbama, rašoma ir raginama rengtis saulės elekt­rines. Skelbiama, jog parama gali siekti nuo 30 iki 50 proc. elektrinės įsirengimo vertės. Bet kiek šia parama yra susidomėjusių? 

Taigi, kodėl nepasinaudojame tuo, kas mums kone per prievartą brukama? Kodėl iki užkimimo keikiame brangy­metį, tačiau nė trupučio atsakomybės neprisiimame sau?

„Nežinojome, nesupratome, niekas nepaaiškino, kur kreiptis, išsigandome rūpesčių, be to, esame paprasti kaimiečiai, o ir kiek mums čia beliko“, – toks ar panašus būna pasiaiškinimas. Bet ar tikrai taip? Beveik kiekvienas mūsų, tegul ir visai senukai, turime vaikus, kurie dažniausiai yra mokslus baigę, šiandienos technologijose susigaudo, naršo po kompiuterius. Kodėl jie nepataria savo tėvams, kas tik­rai yra naudinga? Žinoma, yra dalis vienišų, kurie neturi vaikų, artimųjų ar kitų, kas juos paprotintų. Tačiau ir jie negyvena kaip atsiskyrėliai, be bend­ravimo. Ir svarbiausia – juk tam yra seniūnijos, socialiniai darbuotojai, įvairios socia­linės paskirties įstaigos, kurių pa­reiga pasirūpinti nesuprantančiais ar nežinančiais.

Be jokios abejonės, keikti valdžią ir politikus, ieškoti kal­tų gal ir nesunku, tik vargu, ar dėl to pasidarys šilčiau bei pigiau. Ir jau tikrai nei valdininkai, nei politikai dėl mūsų gerbūvio nesuka galvos – jiems svarbiausia jų pačių gerovė bei galimybė netrukdomiems veikti pasiskirstytose įtakos zonose. Todėl jei norime gyventi bent kiek patogiau ir geriau, turime stengtis patys – kiekvienas padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso, susitelkime ir įveiksime visas negandas. Jeigu jau ukrainiečiai apkasuose, tarp griuvėsių, nepraranda vilties išgyventi, tai mes tikrai neprapulsime. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Daugiau šioje kategorijoje: « Ačiū, Mokytojau! Su šviesiu ilgesiu »