Su šviesiu ilgesiu

Tu sulėtini žingsnį, tad gali tave pasivyti

kitas laikas, kuris kažkada atsitiko...

                                                                 Julius Keleras

Tyliai ir lėtai, šviesaus liūdesio kupini, 

ano laiko išsiilgę, lankome išėjusiųjų kapus, 

kur „rado prieglobstį balti, pavargę paukščiai, 

nes skrido audroje ir vėjo genami“ (V. Mačernis). 

Tas ramus rudeniškas keliukas į kapines 

tarsi keliukas į viltį: vėl susitikti, išgirsti, įsiklausyti, 

suprasti, paprašyti atleidimo. 

Už tai, kad tada, aname laike, nebuvo kada, 

pritrūko supratimo, o kartais – gal ir meilės. 

Anas laikas ir anas pasaulis nors trumpam sušildys mūsų, 

dar čia esančių, nuo rudens darganos sužvarbusias sielas. 

Į savo, į esamąjį, laiką grįšime tauresni ir šviesesni.

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.