Pripildykime Adventą meilės šiluma

Netrukus prasidės Adventas, kaip ženklas, kad artėjame šv. Ka­lėdų link. Nesibaigiančių iššūkių, krizių tamsoje labai reikia vil­ties šviesos. Ne naivaus optimizmo, jog visos holivudinės dramos baigiasi laimingai, bet vidinės jėgos, kuri padeda neprarasti prasmės skonio net tada, kai pandemija, karas, didžiulės kainos pradeda priminti Šventajame Rašte aprašytus Apokalipsės raite­lius, skaudžiai išbandančius žmoniją.

Šiandien mums ypatingai svarbu išgryninti laukimą, atskiriant esmę nuo detalių: kas yra mūsų gyvenimo savastis, be kurios pradedame nykti kaip žmonės, o kas – pernelyg sureikšminti blizgučiai.

Laukti išbandymų tamsoje – tai mokytis pasitikėti, auginti širdyje romumą, kurio nereikėtų painioti su nepilnavertiškumu. Romumas – tai gebėjimas džiaugtis tuo, ką do­vanoja kiekviena diena, o ne grauž­ti save, kad esą galėtų būti ge­rokai geriau.

Yra tokia labai graži ir prasminga krikščioniška malda: „Viešpatie, suteik man kantrybės romiai priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, kas nuo manęs priklauso, ir išminties įvertinti situaciją bei savo galimybes“. Paradoksalu, bet tokia nuostata nereiškia susitaikymo su gyvenimo trupiniais, bet priešingai – padeda neiššvaistyti jėgų, susitelkti į tai, ką svarbu padaryti čia ir dabar. Šventoji Motina Teresė sakydavo: „Suprantu, kad negali pasirūpinti visa žmonija, bet gal gali pamaitinti bent vieną alkstantį. Net jei neturi galimybės kitam padėti materialiai, visada gali padovanoti šypseną ir rūpestį“...

Gyvename pasaulyje, kur daug nežinios, išbandymų, pykčio bei nevilties. Ir nė vienas iš mūsų neturime galimybių pasiekti, kad baigtųsi karas, kad visi sutartų, būtų sotūs bei laimingi. Tačiau neabejoju, jog kiekvienas pažįstame žmonių, kuriems dabar yra ypatingai sunku. Nebūtinai vien materialiai, bet ir psichologiškai, dvasiškai. O dažnai menkutė atjautos, rūpesčio žiežirba gali labai daug pakeisti. Tuo labiau, jog svarbu prisiminti, kad dalindamiesi ne nuskurstame, bet turtėjame. 

Beje, šventasis Pranciškus iš Asy­žiaus, dar vadinamas Dievo Netur­tėliu, labai aiškiai skyrė neturtą ir skurdą. Tačiau noras kuo daugiau turėti gali būti ir skurdo apraiška. Nes jo priešingybė yra ne turtas, o laisvė. Gi didžiausias skurdo blogis yra tai, kad jis atima iš mūsų laisvę oriai gyventi, atsiskleisti talentui. Todėl labai svarbu stabtelti ir sau pačiam atsakyti, kokie yra mūsų tikrieji poreikiai, o kas – įnoriai, blizgučiai, kurie nei nuramina, nei džiugina.

Net neabejoju, jog turtingas yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuris turi ir nori bei gali pasidalinti. Todėl, deja, nestinga pinigingų skurdžių, bet nestinga ir dvasios turtuolių, kurie sugeba pasidalinti paskutiniu duonos kąsniu, arbatos puodeliu arba savo laiku.

Mes garsėjame tuo, kad labai daug dėmesio skiriame mirusiųjų atminčiai, kapų lankymui. Neseniai visos Lietuvos kapinės buvo virtu­sios žvakučių jūromis. Gražu ir pras­minga. Bent tol, kol ne mažiau dėmesio skiriame ir gyviesiems. Nes būtent jiems kur kas labiau nei jau baigusiesiems žemišką kelionę reikia mūsų atjautos, dėmesio, rūpesčio.

Spėju, kad bus skaitytojų, kurie piktai sureaguos į šią mano nuomo­nę, nes esą tegu pirmiau politi­kai visais pasirūpina bei pateikia dalijimosi pavyzdį. Patikėkite, stengiuosi dalintis, nors įsitikinau, jog tai nėra taip jau paprasta. Kita vertus, labai svarbu įveikti savyje puikybę dalijimąsi paversti reklama, „dosnumo“ demonstravimu. Nes tik­ras savęs dovanojimas vyksta tyliai, iš širdies į širdį. Ne dėl reitingų. Nes pastarieji ir yra tie blizgučiai, kurie visada apgauna.

Sudėtingiau, kai kalbame apie pi­nigų „dalijimą“ Seime. Ten daugu­ma ypatingai lengvai pasiduoda „dos­numo“ regimybei, nes dalija ne savo pinigus. Todėl labai svarbu atpažinti, kas svarbiau, kur būtinai reikia pagalbos „iš viršaus“. Tačiau net ir ekonomikos klestėjimo laikais neįmanoma patenkinti kiek­vie­no poreikio, reaguoti į visas unikalias situacijas. Todėl ir būtinas solidarumas šeimoje, parapijoje, vie­tos bendruomenėje.

Valdžia gali labai nepatikti, bet tai nereiškia, jog teisėtas ar nelabai piktinimasis ja „atšaukia“ kiekvieno iš mūsų atsakomybę šalia esantiems žmonėms.

Mano įsitikinimu, krikščionybė ra­gina mus būti ne teoretikais, bet praktikais. Tiesa, yra labai nemažai „dvasingų“ žmonių, kurių nesi­nori susitikti. Tačiau aplink mus tik­rai daugiau tokių, kurie netaria ir nekartoja Viešpaties vardo dažnai, bet iš jų nuolat sklinda meilės šiluma. Ir tai yra svarbiausia. Todėl save ir visus raginu – pripildykime šį Adventą meilės šiluma.

Andrius NAVICKAS

Filosofas, rašytojas, politikas