Kalėdų šviesa
Po besauliu
Gruodžio dangum –
Po cementiniu kupolu
Šviečia sniegas.
Nei provėžų. Nei pėdų,
Užpustęs visas duris,
Trumpai – vieną atodūsį –
Šviečia sniegas.
Janina DEGUTYTĖ
Ypatinga tyla.
Balta staltiesė, užklota ant senelio seno stalo.
Žvakės liepsna.
Tėvų sodo obuoliai. Prisiminimai.
Širdžių šiluma.
Tai viskas, ko reikia, kad ratas iš naujo imtų suktis,
kad pakaktų jėgų, sveikatos ir svajonių naujai pradžiai.
Ir net jei už lango tik pilkuma
ir purvini sniego likučiai,
nejučiom savęs klausiame:
„Kodėl man taip šviesu?“
Rima PETRAITIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.