Kalėdų šviesa

Po besauliu 

Gruodžio dangum –

Po cementiniu kupolu

Šviečia sniegas.

 

Nei provėžų. Nei pėdų,

Užpustęs visas duris,

Trumpai – vieną atodūsį – 

Šviečia sniegas.

                      Janina DEGUTYTĖ

 

Ypatinga tyla. 

Balta staltiesė, užklota ant senelio seno stalo. 

Žvakės liepsna. 

Tėvų sodo obuoliai. Prisiminimai. 

Širdžių šiluma. 

Tai viskas, ko reikia, kad ratas iš naujo imtų suktis, 

kad pakaktų jėgų, sveikatos ir svajonių naujai pradžiai. 

Ir net jei už lango tik pilkuma 

ir purvini sniego likučiai,

nejučiom savęs klausiame: 

„Kodėl man taip šviesu?“

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Daugiau šioje kategorijoje: « Kuriame kalėdinę nuotaiką Ką daryti? »