Viena diena be elektros

Tarpušvenčiu visai darbo dienai dingo elektra. Ta­da nebeliko ir vandens. Ir gy­venimas sustojo. O tuo­met atėjo mintis, jog ukrai­nie­čiai jau kone metus gy­vena ir be elektros, ir be van­dens, ir be šilumos, nuo­lat gau­džiant oro pavojaus sistemoms, griūvant pa­sta­tams...

Apie elektros atjungimą pas mus gyventojai paprastai perspėjami iš anksto, tad bent morališkai su tuo spėjame susitai­kyti. Tačiau visi optimistiniai nusiteikimai – pamanyk, pusdienis be elektros – bemat dūžta, vos ėmus įgyvendinti mažiausią norą. Tarkime, iš pradžių lyg ir nieko tokio, kad neveikia viryklė, juk galima suvalgyti sumuštinį, išsivirti ar­batos, kavos. Bet, o koks „netikėtumas“ – be elektros virdulys irgi nekaista. Be to, nėra vandens. Tiesa, jo galima parsinešti iš parduotuvės. Tačiau užvirinti – nebent laužą užkūrus. 

Pasirodo, diena be vandens – irgi didelis iššūkis. Na gerai, nesiprausęs per dieną pabūsi, bet nuo vandens priklauso ir tualetas. Būdelės su širdele sklypo gale nėra. 

Antroje dienos pusėje namuose ėmė darytis vėsoka, o be veikiančio varikliuko krosnies kurti negalima, nes ji perkaistų...

Atsitrenkus į bet kurį negalimą įgyvendinti dalyką, prisi­meni Ukrainą. Kaip ten ne dieną, o ilgus mėnesius žmonės išgyvena be elektros, be vandens, be šilumos. Rusija be perstojo naikina jų infrastruktūrą, pasmerkdama civilius žmones kančioms, bombarduoja net gimdymo namus ir tuo giriasi. Ukrainiečių gydytojai operuoja pasišviesdami telefonais... Ir tai – kasdienybė. O kur dar grobiami ir išvežami ukrainiečių vaikai... Nors jau nurodomi šešiaženkliai skaičiai palikusiųjų karo niokojamą šalį, bet labai daug ir likusių, pasiryžusių geriau mirti savoje žemėje, nei keliauti į nežinią, pasiryžusių išgyventi bet kokias negandas, tačiau nepasiduoti agresoriui.

Daug ukrainiečių laikiną prieglobstį rado ir mūsų šalyje. Nemažai jų jau išvyko atgal, vos tik buvo išlaisvintos teritorijos, iš kur jie buvo pabėgę. Tačiau socialiniuose tinkluose kartkartėmis pasigirsta pavydo gaidelių, esą mes ukrainiečius priglaudžiame, dėl jų išlaidaujame, girdi, jiems mūsų pašalpos atitenka... Tose interneto platybėse radau ir vieną gerą pasiūlymą tokiems pavyduoliams. Kadangi pašalpos mokamos tik tuomet, kai atitinki tam tikrus kriterijus, tai siūloma tuos kriterijus papildyti štai tokiomis sąlygomis: kiekvienas, norintis „ukrainietiškų lengvatų“, privalo užsiregistruoti socialinės paramos skyriuje. Tada iš anksto nesuderinus, nieko nesakant, į ukrainietiškos paramos norėtojų namus atvyksta labai agresyviai nusiteikę nežinomi žmonės ir visus išvaro į lauką. Kam leidžia apsirengti, o kam ir ne. Namai apiplėšiami, o paskui visiškai sunaikinami. Uždaromos visos turėtos sąskaitos bankuose. Tada visi vyrai išvežami tarnauti į tų ateivių kariuomenę neribotam terminui. Vaikai iš karto keliauja į nemokamas stovyklas ir vaikų namus kažkurioje nežinomoje šalyje. Leidžiama atsisveikinant ant vaiko nugaros užrašyti savo telefono numerį. Ir tai būtų daroma be jokios neapykantos, be diskriminacijos, tik tam, jog atitiktų paramos gavimo sąlygas. Be to, kad būtų išmokėta ta 150 eurų vienkartinė išmoka, dar reikėtų pačiam kaip nors nusigauti iki tos šalies, kuri nurodyta pažymoje. 

Žinoma, kad tai bjauri ironija. Bet ar daug atsirastų norinčiųjų tokios patirties? Todėl ir esu įsitikinusi, jog mes neturime teisės nei bambėti, nei pavydėti – ukrainiečiai ir už mū­sų laisvę moka savo gyveni­mais.

O gal dažniau reikėtų atjungti mums elektrą, kad ateitų šito suvokimas?

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Daugiau šioje kategorijoje: « Ką daryti?