Su Tavim

Kai už kiekvieno medžio kamieno slepiasi šlapias ruduo, kai balzganos ūkanos nusileidžia ant pievos ir ant širdies, skubu pas Tave. Nors Tu visada su manim, bet šiandien noriu arčiau ir tyliau. Toj tyloj girdėsiu Tavo balsą, jausiu rankų šilumą, užuosiu kvapą. Tai stebuklas - nurimstu ir sustiprėju. Nesuprantu ir nežinau, ar koks nors mokslas gali tai paaiškinti. Atrodo, nepertraukiamas mūsų ryšys su metais vis stiprėja - to nejutau, kai dar buvom tam pačiam gyvenime. Dabar tikiu, kad meilė yra amžina - ji niekada nesibaigia. Pasaulis sukurtas tobulai...

Grįšiu atgal į savo gyvenimą nuskaidrėjusia siela, o mano vargo kupra taps sparnais...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Atnaujinta Penktadienis, 28 spalio 2016 09:12