Mintys ir patirtys – dovana gimtojo krašto žmonėms

Šilalės krašto vaisiai – iš čia kilę aktyvūs ir žingeidūs žmonės – išsibarstę po visą pasaulį. Štai viena šilališkė, nemažai laiko keliaudama po pasaulį, sako pririnkusi tiek tekstų, kad gali jais mielai pasidalinti ir su kraštiečiais.

„Kaip tas artojėlis vagoju savąją dirvą jau daug metų, vis pasodindama joje po sėklą, kurią arba gavau dovanų iš gyveni­mo prašalaičių, arba įgijau sunkiu darbu, arba nugvelbiau iš svetur. Priauginau tiek, kad nebetelpa į pintinę, vadinasi, reikia pra­dėti jais dalintis. Natūralu, kad, užaugus mažame miestelyje, pradėti verta nuo kraš­tiečių, o tik vėliau, jei užteks, duoti ir toliau

gyvenantiems. Rašau jau daug metų: pra­džioje į vaikiškus kūrybos sąsiuvinius, vė­liau – publikacijos užsienio žurnaluose. Kū­ryba man kartais tampa slėptuve, kurioje gali pasislėpti, kai viduje lyja, sninga, siaučia vėjai ar kai šviečia per daug kaitri saulė. Slėpynes žaidžiu ir pati su savimi: nuolat bėgu tiek nuo savo lemties, tiek nuo skaitytojų. Tad ir gimtojo krašto laikraštyje slepiuosi po slapyvardžiu, kad niekas ne­rastų, iš kurios Šilalės gatvės atke­liauja šios mintys. Tad neieškok, skai­ty­to­jau, asmenvardžio poteksčių – jų čia nerasi. Šie tekstai surankioti iš visur, kur teko ma­no žemaitiškai rankai, kojai ar ausiai pa­būti. Juose – rimtis ir humoras, pyktis ir skausmas, neviltis ir džiaugs­mas, tad jeigu ir tau šie jausmai nesvetimi, gal ne to­kios ir skirtingos tos mūsų žmogiškos bū­tys.

Tad savo kuklias žemaitiškas mintis pateikiu „Šilalės artojo“ skaitytojų teismui“, – intriguoja autorė, prisistatanti Švies­tau­tės Šilauogytės vardu (redakcijai tikrieji var­das ir pavardė žinomi).

Redakcija laukia skaitytojų vertinimų ir nuomonių – tik nuo Jū­sų priklausys, ar bendradarbiavimas su paslaptingąja teks­tų autore bus ilgalaikis.

Lietuvis keliautojas

Keliaudama dažnai esu priversta pasiaiškinti, iš kur esu, kokia kalba kalbu. Kai pasakau esanti lietuvė, išgirstu: „Taip, panaši į slavę“. Aiškinu, jog lietuviai ne slavai, o baltai, jog mūsų kalba nepriklauso slavų kalbų grupei. Bet vis dar kai kur sunkiai supranta, kas tie baltai ir kas ta baltų kalbų grupė...

Reakcijų būna visokių: tie, kurie yra buvę Lietuvoje, klausia, iš kurio miesto esu, tikėdamiesi išgirsti Vilnius, Kau­nas arba Klaipėda. Kai pasakau, kad iš Šilalės, nustemba –

tokio nežino. Tad paguodžiu juos, jog ir „aš nežinojau, kol ten negimiau“... Pasijuokiam, o kai kurių smalsuolių akyse užsižiebia maža susidomėjimo ugnelė. Tenka pripažinti ir tai, kad kai pasakau esanti lietuvė, dažnai pamatau nusivylimą – matyt, jie „prašovė“ spėliodami, iš kur esu. O manyje suspurda kažkoks juokingas patriotizmas ir pradedu jiems aiškinti, kad jie turėtų džiaugtis mane sutikę – juk mūsų mažiau nei trys milijonai pasaulyje, o jiems pasisekė sutikti vieną iš jų!

Sutinku ir tokių, kurie apie Lietuvą būna girdėję: „Žinau, viską aš apie Lietuvą žinau“. Netikiu – visko ir aš nežinau. O jų išmintis baigiasi su Ar­vydo Sa­bonio, kartais – Jo­no Meko arba Konstantino Čiur­lionio pavardėmis... Ne­girdžiu Ričardo Gavelio, Jur­gio Kun­či­no, Jurgos Ivanauskaitės ar Ka­jetono Sklėriaus, tad supažindinu.

Mano patirtis leidžia teigti, jog kiekvienam piliečiui, išvykstančiam atostogų iš Lie­tu­­vos, privalu turėti (kad ir mi­­nimalių) lietuvių, istorijos, kultūros bei meno žinių. Ne­duok Dieve, paklaus kas, ka­da Lietuva buvo pakrikštyta, o tu nežinosi, paprašys „nupiešti“ kunigaikščių genealoginį medį, bet neaiškūs net pačiam jų giminystės ryšiai. Bū­nant kokiu nors prancūzu, vokiečiu ar amerikiečiu, tokia prievolė nebūtina, apie juos ir taip žino. O štai lietuvis ant savo kuklių pečių neša visos tautos vardą. Kaip manote, ar tik nereikėtų oro uostuose kiekvienam išdalinti lietuvių istorijos ir kalbos klausimyno? Jeigu atsakai teisingai bent į 60 proc. klausimų – gali skristi, jei ne – važiuok namo ir mokykis...

Kai keliauju, dažnai pamatau savo (ne)žinojimo spragas. Kartais, kai pasipila klausimai apie mūsų šaknis, gentis ir pagoniškus papročius, jaučiu neturinti pakankamai aukštųjų laipsnių, kad įtikinčiau svetimšalį savo lietuviškumu. Todėl priimkite kaip norite – kurį laiką su savimi vežiojausi penkis tomus istorijos knygų, dėl visa ko telefono galerijoje buvau išsisaugojusi apie penkiolika lietuvių dailininkų darbų. Vos tik kam kildavo abejonių dėl mano tapatybės, puldavau aiškinti apie kunigaikščius ir jų palikuonis... Ir mano bendrakeleiviai jau žinojo, jog privalo prisikrauti pilną lagaminą knygų, vietos palikdami tik keliems apatiniams... O jeigu mano pakeleivių tokios sąlygos netenkina, prašau su manimi nekeliauti. Kam man už du žmones naštą vilkti ir prakalbas sakyti už du – aš jau už visą tėvynę šį darbą atlieku... Vis dėlto net ir labai stiprus ir protingas žmogus turi naštos limitą. O man, kaip vidutiniškai protingam ir vidutiniškai stipriam žmogui, nepadoru būtų krauti ant savęs daugiau, nei gebu panešti. Nes tik gobšiam vis atro­do, kad telpa, nors apsikrovęs daugiau, nei akys mato, par­kri­tęs šaukia, kad pakeltum. Par­griūva, žinoma, ir negob­šūs, bet kai padedi kokiam gob­šuo­liui, apima tuštybės jaus­mas, jog davei tai, ko neturėjai... 

Taigi tai, kad negalima savęs švaistyti, suvokiau ne iš karto. Ir kad privalu gebėti būti savanaudiškesnei vardan savo pačios gerovės užtruko suprasti.  Ir jei ne kelionės, ne perdėta atsakomybė pateikti visiems sutiktiems kuo daugiau žinių apie savo šalį, ko gero, nebūčiau to supratusi... 

Šviestautė ŠILAUOGYTĖ

AUTORĖS nuotr.