K. Dembinskas: „Požiūris svarbesnis nei ginklas“

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) Šila­lė­je veikia jau ne vieneri metai, tačiau vis atsiranda nežinan­čių apie šią instituciją. Pasinaudodami proga – šį trečiadienį minima Kariuomenės diena, kalbi­na­me Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios pėstininkų kuopos vadą kapitoną Kęstutį Dem­binską. Jis ne tik organizuoja savanorių pratybas visame rajone, bet ir bendrauja su moksleiviais: kviečia atlikti pareigą šaliai bei tapti ka­riais savanoriais.

„Labai keistas dalykas. Nors esame įsikūrę ir dirbame Šila­lėje, pačiame cent­re, tačiau tarp savanorių šilališkių beveik neturime. Dau­guma ka­rių – iš rajono miestelių ir kai­mų. Nežinau, kodėl taip susiklostė. O juk būnant savanoriu, atlikti privalomąją tarnybą paprasta ir lengvai suderinama su studijomis ar dar­bu“, - kalbėjo K. Dem­bins­kas.

Šilalės rajono savanoriams vadovaujantis kariškis paaiš­kino, kad privalomąją tarnybą atlikti galima keliais bū­dais: eiti į 9 mėnesius trunkančią tarnybą kaip šauktiniui, tapti kariu savanoriu KASP, dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose arba rinktis aukštojo mokslo studijas Lietuvos karo akademijoje. Anot K. Dem­binsko, paskutinieji du tarnybos būdai reikalauja nemažai žinių, todėl ten patenka ne kiekvienas. Atlikti intensyvią 9 mėnesių tarnybą taip pat ne visiems patogu – kai kurie nenori mesti mokslų, kiti turi šeimyninių ar darbo įsipareigojimų. Todėl jie dažniausiai tampa savanoriais.

„Beveik visi rajonų centrai turi savo savanorių kuopas. Pajėgos patyrė struktūrinę pertvarką, tačiau, priešingai nei šauktinių rezervas, nuo pat įkūrimo egzistuojame be jokių pertraukų. Žmonės mus paprastai žino kaip buvusį „karinį“, kur registruodavosi prievolininkai. Dabar jų ap­skaita perkelta į Tauragę, o pas mus atvyksta tie, kurie nori pareigą atlikti savanoriškai. Paprastai 9 mėnesių tarnybą dažniau renkasi vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai, kurie dar gerai nežino, ką toliau gyvenime veiks“, – aiškino rajono savanorių vadas.

Jo teigimu, savanoriška tarnyba yra kur kas paprastes­nė. Tereikia dalyvauti pratybose savaitgaliais, vykti į mokymus ir budėjimus. Ži­noma, tuomet tarnauti tenka ilgiau nei 9 mėnesius – tarnyba tęsiasi nuo 3 iki 5 metų (priklausomai nuo pratybų bei mokymų lankomumo).

„Pratyboms rajone daž­niau­­siai renkamės miškingas, ramias ir mažiau gyventojų lankomas vietas. Tačiau ne visada. Štai ne taip seniai „mū­šius“ matė Didkiemio, Ža­­­dei­kių gyventojai. Kai kurie net išėjo pažiūrėti, kas čia vyksta.

Kariai privalo būti susipažinę su savo rajonu, jo apylinkėmis bei žmonėmis. Svarbu žinoti, kuriuo galima pasikliauti visiškai, o kuris galbūt dar laikosi prorusiškų pažiūrų. O karį siųsti į kolektyvines pratybas galima tik tada, kai kiekvienas jų yra individuliai gerai paruoštas“, – darbo subtilybes vardijo ketverius metus su savanoriais dirbantis K. Dembinskas.

Kiekvienas parengtas karys turi savo pareigas, ir visas būrys dirba sutartinai: vadas, jo pavaduotojas, ryšininkas, kulkosvaidininkas bei kiti.

Pasak pėstininkų kuopos vado, teorinių žinių savanoriai semiasi ne tik iš vadovėlių. Daug vertingų dalykų jiems perduoda karinius neramumus patiriantys ukrainiečiai. Atvykę jie atskleidžia realias situacijas, vykstančias mūšio lauke, paaiškina, kaip derėtų elgtis įvairiais atvejais, dalinasi praktiniais patarimais. Dėl galimų netikėtumų bei pačių baisiausių grėsmių savanoriai visada turi būti psichologiškai pasirengę.

„Kai kurie žmonės, sutikti pratybų metu, prašo mū­sų liautis gąsdinti aplinkinius. Tačiau mes ne gąsdiname, o mokomės. Ryžtas, prireikus ginti šalį, yra labai svarbu. O požiūris – net svar­besnis negu ginklas. Juk Seimą daugiau kaip prieš 20 metų apgynė visiškai beginkliai žmonės. Bet jie turėjo labai daug ryžto!“ - sakė K. Dem­binskas.

Šilalėje besidarbuojantys trys profesinės karo tarnybos kariai turi nemažai biurokratinės veiklos. Bet pakviesti jie stengiasi atrasti laiko ir vyksta į mokyklas, dalyvauja pilietinio ugdymo pamokose. Tokiu būdu ne tik agituojama jaunuolius tapti kariais, bet ir bendraujama su moksleiviais – gal jie netaps kariais, tačiau bus pilietiški ir mylintys savo šalį žmonės.

K. Dembinsko teigimu, pilietiškumo pagrindų paaug­liams suteikia ir jaunųjų šaulių būreliai, turintys aktyvius pedagogus, kurie stengiasi moksleiviams įskiepyti pa­trio­tizmą. Deja, anot savanorių vado, ne visi mokytojai gali būti šaulių būrelio vadovais.

Pasak K. Dembinsko, galingiausias ginklas šalių tarpusavio santykiuose yra informacijos skleidimas, visuomenės nuomonės formavimas. Mūsų šalis tai ypač jaučia: grėsmingą informacinį karą, anot kariškio, Rusija prieš Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes veda jau seniai. Tad pilietinis ugdymas, kritiškas mąstymas bei domėjimasis istorija visiems piliečiams yra be galo svarbūs. Be viso to, būtinas bend­radarbiavimas.

„Jei savivaldybė dirbs sau, švietimas sau, kariai irgi sau – nieko nebus“, - sakė savanorių vadas.

„Didžiausias iššūkis – rasti bendrą kalbą ir veikti visiems kartu. Štai ūkininkai pratybų metu mūsų klausia, kas jiems iš to, jog leis eiti per jų laukus. Tada aš klausiu: o kas mums, jei, karo atveju, stosime jų ginti?

Tokių klausimų neturi kilti nei vieniems, nei kitiems. Nuostata turi būti viena: viskas, kas daroma, vardan mūsų šalies saugumo“, – įsitiki­nęs K. Dembinskas.

Kasmet lapkričio 23-iąją minima Lietuvos kariuomenės diena. Bū­tent šią dieną 1918 metais Lietuvos Respublikos Minist­ras Pirmininkas Augus­ti­nas Voldemaras pasirašė įsa­kymą, kuriuo pradėta oficia­liai kurti Lietuvos kariuomenė.

Kiekvienais metais, minint šią dieną, organizuojami įvairūs renginiai. Krašto apsaugos savanoriai šventę paminėjo kiek anksčiau – praėjusį penktadienį. Visa Žemaičių apygarda, susirinkusi Klaipė­doje, dalyvavo iškilmingoje rikiuotėje. Renginio metu, kaip ir kasmet, išklausyta gau­sybė sveikinimų, pagerbti labiausiai nusipelnę kariai savanoriai.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.