Būti mokytoju reiškia tikėti geros ateities formule

Švietimo panorama iliustruoja, jog viskas, ką besugalvotų politikai, mokslininkai, galų gale nusirita ant mokytojo, kuris tampa lengvu taikiniu kritikai, galvos. Kartais ministerijų aiškinimuose mokytojai atrodo tarsi vargšai giminaičiai, kuriuos pakviečia į pokylius.

Kas įvyktų, jei atitinkamo gyvenimo kūrimas, problemų sprendimas būtų patikėtas žmonėms iš apačios? Beje, kai kurie tai ir daro. Tačiau, kaip rodo patirtis, su savo koncepsijomis daug draugų ir pasekėjų mokyklose neįgyja, o neretai gadina nusistovėjusį mikroklimatą.

Paprastai labiausiai yra vertinami paklusnūs, standartiškai mąstantys pavaldiniai. Retas kuris iškyla į švietimo aukštumas, nekeisdamas savo pozicijos. Šiuo atveju, kaip rašoma evoliucijos teorijos pradininko Čarlzo Darvino veikale, „išlieka ne storiausi ir stipriausi, o tie, kurie geba prisitaikyti“. Švietimo paradigmos galbūt turėtų būti susitarimo reikalas, o mokytojų neturėtų vertinti pagal industrinius parametrus...

Neabejotina, jog žinių, vertybių priėmimą lengvina tinkamų sąlygų tam sudarymas, sektini pavyzdžiai. Vienas jų - mokymosi motyvacija, tikslas susikurti kokybišką ateitį. Bet netgi mokiniai supranta: Darbo bei kitų valdančiųjų partijų susitarimu keliamas nekvalifikuoto darbuotojo minimalus mėnesio atlygis, atrodantis tik per porą žingsnių dešiniau nuo Karlo Markso idėjų, kai kuriose mokyklose beveik pasivijo mokytojo, baigusio kelis universitetus, turinčio magistro kvalifikaciją uždarbį. Švietimo ir mokslo ministrė darbietė Audronė Pitrėnienė teigia, kad jeigu atlyginimas būtų solidus ir vyrai pamatytų, jog jie, dirbdami mokytojais, gali išlaikyti šeimą, tuomet švietimo sistemoje jų būtų daugiau. Klausimas ministrei: kas ir kada tai turėtų padaryti? Klausimas mokiniams: motyvacija gerai mokytis, matant šią iliustraciją, didėja ar mažėja?

Reziumuojant šį niuansą, galima sakyti, jog mokinys, žvelgdamas į mokytoją, toli gražu nemato jame visuomenės princo, o mūsų daiktinė aplinka, tarsi klasikos ir gatvės šokių akistata, lieka paraštėse. Pavyzdžiui, Smetoninėje Lietuvoje, viešajame sektoriuje, IV-ajame dešimtmetyje vidutinė alga buvo apie 90 litų, tuo tarpu mokytojo - apie 200.

Dabartinėje Lietuvoje mokytojų atlyginimai nebuvo keliami nuo 2009-ųjų. Nors prieš praėjusius Seimo rinkimus lijo pažadų lietus. Štai keletas akcentų iš Darbo partijos 2012 m. rinkimų programos:

- siekdami aukštos pedagogo kompetencijos, psichologinio tinkamumo bei motyvacijos, tobulinsime pedagogų rengimo sistemą. Sudarysime tinkamas darbo, buities ir kitas sąlygas mokytojams, dirbantiems kaime;

- sieksime objektyvios ir teisingos mokytojų atlyginimų mokėjimo tvarkos. Pedagogų darbo užmokestis turi priklausyti nuo jų išsilavinimo, kvalifikacijos, profesionalumo, darbo kokybės ir darbo stažo;

- sudarysime galimybę mokytojui po 7 darbo metų pasinaudoti atostogomis sveikatai stiprinti, už ilgametį ir kūrybingą darbą skirsime premijas, mažinsime darbo krūvį;

- taupydami lėšas optimizuosime įstaigų, veikiančių prie Švietimo ir mokslo ministerijos, skaičių. Sumažinsime švietimo kokybę kontroliuojančių institucijų skaičių, kurių funkcijas praplėsime konsultacinio pobūdžio paslaugų teikimu.

- atsisakysime visuotinio „mokinio krepšelio“ finansavimo principo.

Panašūs dalykai skambėjo ir kitų, šiandien valdančiojoje koalicijoje esančių partijų programose. Tad spręskime patys, ar tai yra realizuota, ar išrinkta valdžia tik parodė savo dviveidiškumą.

Prieš šiuos Naujuosius metus, spaudžiant švietimo profsąjungoms, garsiai prabilta, jog nuo šių metų sausio 1 d. visų bendrojo ugdymo pedagogų atlyginimai bus padidinti 3 proc. Tačiau ir šių pažadėtų trupinių kai kurios mokyklos iš viso negavo, o atsitiko atvirkščiai. Mokinių skaičiaus mažėjimas, kuris turi įtakos ir mokinio krepšeliui, atsiliepė ir mokytojų atlyginimams, tad dalis pedagogų šiemet gauna ne padidėjusį, bet dar labiau sumažėjusį atlygį. Pastebimi centrinės ir vietos valdžios stumiami sprendimai toliau kai kam vegetuoti, paliekant mažas mokyklas, bet nepasirūpinant deramu jų išlaikymu. Dažnai eiliniam mokytojui sudėtinga suprasti administracinės  bejėgystės aspektus. Tuo labiau, kai viešojoje erdvėje kalbama, jog mokyklos esančios pakankamai aprūpintos. Tačiau realiai jose trūksta elementarių kanceliarjos, higienos priemonių...

Kita vertus, skaitant savivaldybės tarybos posėdžių kronikas, pastebima, jog kai kurių mokyklų vadovai kaunasi už priedus sau prie priskaičiuotų tūkstantinių atlyginimų. Deja, neteko girdėti, kad kuris nors iš jų drįstų kelti eilinių mokyklos darbuotojų algų, ir, pavyzdžiui, kelionių į darbą kompensavimo klausimus.

Pastarąjį dešimtmetį pastebima aukštai iškelta mokinių įvairovės vėliava. Dalijantis patirtimis, remiantis tyrimais, galima teigti, jog vieni mokytojai daugiau dėmesio skiria turintiems mokymosi negalių vaikams, kiti - gabiesiems, treti bando paskirstyti dėmesį bei resursus visiems, kas, beje, dažnai yra neįmanoma fiziškai. Bendrojo lavinimo mokytojas iš esmės nėra ir neturi būti mokinių tramdytojas. Bet pedagogai neretai laikomi smulkiu aptarnaujančiu personalu, kurį bet kas, bet kuriuo atveju gali aprėkti.

Istorijos mokymo proceso centre eksploatuojama mokinių dominavimo pamokos metu paradigma galbūt ir yra atsakymas, kaip tobulinti ugdymo turinį. Iš kitos pusės žinoma tiesa – pats geriausias diferencijavimas yra galimybė rinktis. Galbūt ne tik mokiniui.

Dažnas pedagogas, dirbantis keliose mokyklose, pastebi skirtingus mokymo turinio, veiklos modernizavimo, moralinio kodo diegimo modelius, pasiekimų įvairovę. Vienur mokinių atostogų metu svarstomi siūlymai, susiję su mokymo aplinka, darbo sąlygomis, darbo metodų modernizavimu, kitur rengiamos savotiškos romantikos atspalviu pažymėtos edukacinės išvykos. Tačiau yra ir tokių švietimo įstaigų, kuriose tik uždedamas pliusas, kartu su aptarnaujančiu personalu išklausius gesintuvo veikimo principo instrukcijas.

Svarbu pasiekimai? Palikime klausimą, kurios iš šių mokymo įstaigų auklėtiniai dalykinėse olimpiadose šluoja nuo kelio miesto ir rajono gimnazijas, progimnazijas, laimi tarptautinėse konferencijose, o kurios rezultatai galėtų būti ir geresni, be tiesaus atsakymo...

Aštria harmonija, sudėtingais santykiais išsiskleidžiantis mokyklinis gyvenimas savo dovanas dažniausiai išdalija pabaigoje, kai mokiniai reiškinius pradeda vertinti iš tam tikros perspektyvos, naudodami lyginimo, t.y. komparatyvistikos (lot. comparativus) elementus. Tada atsiranda galimybė pasitikrinti bendravimą simpatiniais ryšiais grįstais saitais, pažinti dalį, kuri ėjo ir eina paskui tave, užimamą poziciją. Tuomet siela, tarsi išgirdus grigališkuosius choralus, gali prisiliesti prie gilesnių būčių ir dar šio to, kas primins prabėgusias akimirkas. O būti mokytoju reiškia tikėti geros ateities formule.

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas