Prisikėlimo rytas

Teka saulė - aušta dar viena pavasario diena. Prisikėlimo rytas - Kristaus, Žemės ir, tikėkime, kiekvieno iš mūsų.

Mes patys susikuriame savo Prisikėlimo rytą - kiekvienas esame ir šio ryto, ir viso gyvenimo režisieriai. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad už žinias yra svarbesnė vaizduotė. (Beje, tą patį patvirtino, tik šmaikščiai, ir „Dvylikos kėdžių“ herojus, klausdamas savo bičiulio: „Kam tau pinigai? Juk tu neturi vaizduotės.)

Todėl šį Prisikėlimo rytą, net jei ir nesame pakankamai įsigilinę į Biblijos aiškinimą ar menkai žinome apie senovinius Velykų papročius, galime susikurti jaukų ir šiltą. Tokį, kad gera ir saugu būtų kiekvienam namiškiui. Tik duokime valią vaizduotei, kuri yra kūryba. Tada ne tik Prisikėlimo rytą, bet ir visus metus jausime ne rūpestį, nerimą, nuovargį ir sunkumą, o palengvėjimą: gyvenu ir noriu gyventi vis labiau...

Namai kvepia vėjyje išplaikstyta linine staltiese, ant stalo - spalvoti velykiniai margučiai, ant palangės stiebiasi gležni pavasario želmenėliai, širdy - nuoširdūs palinkėjimai. Tai ir yra tikrasis Prisikėlimo rytas.

Rima PETRAITIENĖ