Ar gimtasis žodis turi ateitį?

Kas dvi savaites pasaulyje išnyksta po vieną kalbą, nes nebelieka ja bendraujančių žmonių. Jau girdėti pasvarstymų, kad panašus likimas gresia ir lietuvių kalbai, ku­rios sinonimų gretas pamažu retina „išmanieji“ terminai. Net 40 metų atlaikę lietuviško rašto ir spaudos draudimą, gavę laisvę, atrodo, jog šiandien savo kalbą naikiname patys.

Vasario 21-ąją mi­­nėjome Tarp­tautinę gim­to­sios kalbos dieną, artėjanti kovo 16-oji yra pa­skelb­ta Knyg­ne­šių die­na, gegužės 7-oji ži­no­ma kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. O kur dar kitos minėtinos die­nos, susijusios su gimtosios kal­bos žodžiu bei jo puoselėjimu. Pagrįstai galime didžiuotis sa­vo itin sena ir iš­skirtine kalba, kurią gynė mū­­sų protėviai, spaus­­dintą žodį gabeno per sieną knygnešiai. Senolių sudėtos sutartinės pri­pažintos analogų neturinčia vertybe ir yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Be abejo, keičiasi laikmetis, keičiasi ir kalba. Šnekamės „išmaniais“ žodžiais, kalbininkai vos spėja suktis, kurdami naujus terminus, kurių retas prigyja: angliški barbarizmai neva šiuolaikiškiau ir paprasčiau skamba. Siunčiant elekt­roninius laiškus, trumpąsias žinutes, bendraujant socialiniuose tinkluose, didžiausias privalumas yra paprastumas ir glaustumas. Tačiau būtent šios dvi savybės kalbą daro skurdesnę už bažnyčios pelę.

Sutikime, kad bendravimą lengvinančios technologijos supaprastino ne tik susisiekimą su toli gyvenančiais artimaisiais, bet ir suprimityvino mūsų kalbą. Lingvistai skelbia, jog šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama 6000-7000 kal­­bų. Tačiau Nacionalinės ge­ogra­fi­jos draugijos duomenimis, kas 14 dienų po vieną jų išnyksta. Baiminamasi, kad, grėsmin­gai didėjant emigracijos mastams, nevertinant savo gimtosios kalbos ir valstybės, anks­čiau ar vėliau išnyks ir lie­tuvių kalba, kaip kadaise išny­ko prūsų.

Internetiniame portale www.bernardinai.lt paskelb­ta­me straipsnyje cituojamo dr. Gregoro Ander­so­no pag­rindinė mintis yra ta, kad jei egzistuoja kelias pagerinti sa­vo ekonominę situaciją, pakilti karjeros laiptais, pradėjus vartoti vieną kalbą vietoj kitos, daugybė žmonių būtent taip ir pasielgs. Tai puikiai įrodo skirtingos Lietuvos emigrantų bangos. XX a. skirtingais dešimtmečiais emig­ravę lietuviai džiaugėsi savo tautybe ir stengėsi saugoti kalbą bei kultūrą, emigracijoje parašytas ne vienas iki šiol žinomas ir skaitomas literatūros kūrinys. Ar šių dienų emigrantams dar svarbus tautinis tapatumas, kalbos iš­saugojimas? Ar mums patiems, likusiems Lietuvoje, tai dar svarbu? Ar kartais, norėdami pasirodyti labai „modernūs“, nepradedame bijoti patys savęs, o į tuos, kurie išdrįsta kalbėti tarmiškai, ar nepasižiūrime su pašaipa? Pa­­sak socialinių mokslų daktarės Gied­rės Stunžėnienės, kiek­viena kalba įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir apsprendžia at­skiro žmogaus mąstymą, elg­se­ną, charakterį, pasaulio su­vokimą, saugo tautą nuo išnykimo bei dvasinio skurdo. Tačiau kokiais dvasiniais „lobiais“ galime pasigirti, jei, pavyzdžiui, kai kada net žodis „artojas“ kelia nuostabą, pašaipą ir atrodo netinkamas šioms dienoms?..

„Manau, jog tai yra psichologinio pobūdžio proble­mos“, - įsitikinusi G. Stunžėnienė.

„Dar 1987 m. filosofas J. Min­kevičius taikliai pastebėjo kal­bos ryšį su vidine žmogaus kultūra ir morale: „Kalbos pagedimas, švelniai tariant, pasidarė masiniu, jei ne universaliu reiškiniu. O jei kalba yra materiali idealaus mąstymo išraiška, tai kokias mintis nešioja tos nualintos galvos? O jei kalba natūrali bendravimo priemonė, tai kiek žmogiškas yra tas bendravimas, kai kalboje paplitę žargonai, vulgarumai, nešvankybės, be­pras­my­bės, tuščiažodžiavi­mas?“ - sa­vo straipsnyje „Ko­kią vietą kalbos užima mū­sų gyvenime“ (lrytas.lt, 2009 m.) svarsto mokslininkė.

Už­sienio kalbų mokėjimas yra didžiulis ir nenuneigiamas privalumas – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tik ar verta dėl to apleisti savo kalbą? Gal ir ne visada mūsų kalbininkai pataiko „į taktą“, sukurdami naujadarus (vaizduoklis turėjo pakeisti ekraną, valalas, kuris taip ir neprigijo, - valymo priemones ir kt.). Tačiau dažniausiai jų darbo vaisiai išties patrauk­liai skamba, sėkmingai klesti ir yra mūsų kasdien vartojami (selfie po truputį išstumia asmenukė, imidžas jau seniai nebenaudojamas, nes yra įvaiz­dis ir kt.).

2017-ieji paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Ar nevertėtų ta proga paieškoti „auksinio viduriuko“, bend­raujant vieniems su kitais? Socialiniuose tinkluose masiniu reiškiniu tapo įvairiausi iššūkiai. Tad gal pamėginkime ir surizikuokime sau išsikelti iššūkį, susijusį su gimtąja kalba? Pavyzdžiui, parašyti elektroninį laišką ar žinutę, nekartojant to paties žodžio. Pasukus galvas, paieškojus sinonimo, visai netikėtai galima suprasti, jog bendraujame gražia kalba.

Labai norime tikėti, kad ir mūsų laikraštis, du kartus per savaitę atsiduriantis ant jūsų stalo, bent maža dalimi prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo ir išlikimo.

Morta MIKUTYTĖ

Atnaujinta Penktadienis, 24 kovo 2017 08:16