Motinos stiprybė užgrūdina ir vaikus

Pirmąjį gegužės sekmadienį visi keliai veda į Motinų namus. Šiai šventei turbūt nė vieno nėra abejingo: nei mažo, nei didelio, netgi pražilusio, jau užauginusio savo vaikus, sukaupusio gyvenimo patirties... Bet vis tiek laukiančio Motinos patarimo, pasiilgusio švelnios glostančios rankos. Skubame apkabinti, padėkoti, iš­skai­­tyti atleidimą Motinos gerose, šiltose akyse už gal­būt atšiauresnį žodį ar nederamą poelgį. Juk žinome – Mamos širdis tokia bekraštė, jos meilė – pati tyriausia, ji nesu­kurta pykti ir viską savo vaikams atleidžia. Arba galbūt sustingstame prie šalto kapo ir mintimis tyliai kalbamės su savo Motulėmis: atrodo, Mama bus visada, tačiau ateina diena, ir susizgrimbi, jog tiek daug liko nepasakyta, nepaklausta, nesužinota. Ir galbūt neduota, nepadėkota, neįvertinta... Bet Mama juk niekada neteisia vaiko...

Jau ilgamete tradicija tapo prieš Motinos dieną „Šilalės artojo“ puslapiuose papasakoti apie šeimai pasiaukojusias motinas. Šian­dien pristatome moterį, užauginusią net vienuolika vaikų.

Kukliame keturbučio Vin­gi­ninkų kaime, kur gyvena Ge­novaitė Palkimienė, bute sienos nukabinėtos vaikų ir anū­kų nuotraukomis. Viena, ga­na didelė, iškart patraukia akį: cent­re – mama su geltonžiedžių gėlių puokšte, šalia – trys gražuolės dukros, už nugaros – aštuoni sūnūs kaip ąžuolai. Visi jie – Genovaitės vaikai jos šešiasdešimtojo jubiliejaus šventėje prieš šešerius metus. Tokia laimė – susirinkti visiems vienon krūvon – didelė retenybė ir begalinis džiaugsmas Ge­novaitės vaikams, kurie pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir po platųjį pasaulį.

„Susitikę jie turi tiek kalbos, kad aš visko nei išklausyti, nei įsiminti nespėju“, - sako mama.

Apie savo asmeninį gyvenimą ir vyrą moteris nelinkusi atvirauti bei svarstyti, kodėl nutiko taip, kaip nutiko – santuokoje jie pragyveno tik trylika metų. Kai tuokėsi, sako Genovaitė, tikrai mylėjo vienas kitą. O susipažino Mažeikiuose, iš kur abu ir kilę. Tik vėliau likimo vingiai juos atbloškė į Šilalę. Ir viskas pakrypo kita linkme – nei namai, nei vaikai vyrui pasidarė nebesvarbūs. Genovaitei vienai teko rūpintis, kad vaikai būtų ne tik aprengti, pavalgę, mokytųsi ir įgytų specialybes, bet ir sužiūrėti, jog nenukryptų blogais takais arba, trumpiau tariant, suvaldyti.

„Buvau griežta mama, reikalavau, kad vakarais visi bū­tų namuose. Žinoma, vaikai dėl to gal ir pykdavo, tačiau manęs klausydavo. Dabar jie už tai padėkoja – nė vienas nenuklydo, visi užaugo darbš­tūs, dori, geri žmonės“, - džiau­giasi mama.

Genovaitės vaikai turbūt ma­tė vargo. Tai tikrai nėra žeminantis apibūdinimas. Juk natūralu patirti sunkumų, kai di­desniesiems tenka rūpintis mažiukais, užuot palaksčius dviračiu ar paspardžius ka­muolį, vasarą lieti prakaitą, šienaujant ne tik sau, bet ir kai­mynams, o už uždirbtus pinigėlius nusipirkti būtiniausių daiktų.

„Visada laikėme karvę, užsiaugindavau kiaulių, paukščių. Vaikai mokykloje gaudavo nemokamus pietus - tai buvo didelė parama. Persivalgę tik­­rai nebuvome, - šypteli Ge­no­vaitė. - Dar geras dalykas bu­vo mokyklinės uniformos. Jei­gu taip, kaip dabar, kai rengiasi kas kaip nori, ne­įsi­vaizduoju, kaip būtų reikėję verstis. O tada išaugo didesnis drabužį – lieka mažesniajam. Nieko neišmesdavome. Juk vienu me­­tu į mokyklą tekdavo suruošti visą būrį vaikų“.

Anot mamos, vaikai neturi augti lepinami. Dabar į mokyk­las atveža, namo parveža, o jos sūnūs ir dukros nuo šešerių metukų pėsčiomis traukdavo. Ir ne tik jos: buvo laikas, kai vien iš jų keturbučio bene 17 vaikų į mokyklą eidavo. Žinoma, sako Genovaitė, yra daugiavaikių šeimų, kurios sugeba ir namus, ir mašinas išsireikalauti. Ji gi niekada nieko nereikalavo - gyvena kukliame trijų kambarių bute, kur užaugo visi vaikai. Bet Genovaitei labai skaudu, kad ir išsimokslinusiems sunku gauti darbą.

„Kaip jaustis jaunam žmogui, kuomet tūla valdininkė atšauna, kad piemenių jiems nereikia...“ - sako valdininkų elgesiu pasipiktinusi moteris.

Nors Genovaitei rūpesčių dėl tokio būrio vaikų tik­rai užteko, šiandien, kuomet jie jau užaugę ir visi sėkmingai gyvena, vargo, atrodo, tarsi nebuvę... Ne, ji niekada nebūtų galėjusi pasakyti, kad susilauks šitiek vaikų. Tačiau dabar jie – ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir parama mamai, gyvenančiai iš 168 eurų motinystės išmokos. Kodėl tik tiek? Ogi todėl, kad neturi darbo stažo. O stažo neturi dėl to, jog augino vaikus. Net vienuolika! Ar tai, valstybės vadovų manymu, ne darbas?

„Na, skiria motinoms tuos medalius... Bet kas iš to – geriau priimtų tokius įstatymus, kad daugiavaikės motinos galėtų gauti normalias pensijas ir lengviau išgyventų“, - įsitikinusi moteris.

Daugiausia kalbos liejosi apie vaikus, apie didžiulę meilę anūkams, kurių Ge­novaitė jau turi dešimt ir kurių ji sako labai pasiilgstanti. Tačiau ne už kalnų vasara, ir jos namuose mėnesį antrą vėl krykštaus mažesnieji anūkėliai.

Vyresnieji G. Palkimienės sū­­nūs Vidas ir Gintautas įsikūrę Mažeikiuose, Lai­­monas jau 13 metų gyve­na Anglijoje, Gedeminas – Če­ki­joje, Andrius dirba Šiauliuose prokuroro pa­­dėjėju, Renata – antsto­lių kontoroje Šilalėje. Ža­­netą paviliojo saulėtoji Italija, Astą likimas nubloškė į Čekiją. Vitalijus gyvena mūsų rajone, tačiau, kaip sako mama, laksto tarp Ja­po­nijos ir Norvegijos, nes dirba elektriku kruiziniuose laivuose. Valdas su Deividu taip pat likę arčiau mamos, abu neakivaizdžiai studijuoja My­kolo Romerio universitete. Dar Ge­novaitė pa­sigyrė, jog turi marčią uk­rainietę bei žen­tus italą ir čeką. Su Ania mo­teris teigia su­­sikalbanti rusiškai, su čeku Pė­­te­riu – padedant dukrai.

Deja, nors ir su­gels mamos širdis, tačiau nebus visiška tiesa, jei nepaminėsime, jog neaplenkė Ge­novaitės ir netek­ties skaus­mas – Am­ži­ny­bėn išėjo dvi duk­relės... 

Moteris sako dažnai internetu bendraujan­ti su toliau (ypač už­sienyje) gy­ve­nan­čiais vaikais, bet vis tiek visų labai pasi­ilgstanti. Ta­čiau ir pati jau du­kart pabu­vojo Ita­­­lijoje, vai­kai mamą pa­si­ima į keliones po Lie­tu­vą, Es­tiją.

„Dukros, grįžusios iš užsienio, labai pastebi kitokias mūsiškių žmonių nuotaikas. Sako, esame rūškani, pikti... Gal dėl to, jog mums sunku gyventi, to džiaugsmo belieka mažai...“ - svarsto Ge­no­­vaitė.

Bet Motinos dieną džiaugsmo bus pilni jos namai.

„Kurie yra čia, visi atvažiuoja“, - lakoniškai apie vaikų išreiškiamą pagarbą ir meilę jai, savo Motinai, tarsteli Ge­no­vai­tė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovės albumo nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 05 gegužės 2017 10:14
Daugiau šioje kategorijoje: « Laiškas Mamai Mediko priesaika įpareigoja »