Mediko priesaika įpareigoja

Šilališkę akušerę Rasą Šiaudvytienę pažįsta ne tik moterys, kurių kūdikiams ji kelis dešimtmečius padėjo ateiti į šį pasaulį. Rasa seniai nusipelnė daugelio pagarbos, nes jau dešimt metų dirba Greitosios medicinos pagalbos stotyje, o per tą laiką šimtus kartų apvažiavo visą rajoną ir padėjo išgelbėti daugybės žmonių gyvybes. Bent kartą susitikęs su šia medike, negali atsistebėti jos optimistišku požiūriu į gyvenimą, gera nuotaika, jautrumu ir begaliniu noru padėti žmogui net tada, kai padėtis atrodo beviltiška. 

Visada žinojo, ko nori

Kai Rasa dirba Olgos Šaud­vytienės ginekologijos kabinete, laukiamajame susė­du­sios moterys pamiršta lai­ką. Ji kiekvieną pakalbina, iš toliau atvykusioms išverda arbatos, paklausia, kaip sekasi vaikams. Kad vizito pas gydytoją laukiančioms moterims būtų patogiau, joms pasiūloma įsispirti į šlepetes, apžiūrai užsidėti specia­lų rūbą. Atrodo, smulkmenos, bet šir­dis atlėgsta net toms, kurios kenčia skausmus, nerimauja dėl savo pačios ar po širdimi nešiojamo vaikelio sveikatos.

Nuo pat jaunystės aplinkiniams įspūdį darė spinduliuojanti Rasos šypsena, artistiškumas ir jautrumas, to­­dėl ne tik bendraklasiai, bet ir mokytojai ragino ją rink­tis su menu susijusią spe­cialybę. Tačiau Rasai įdomi buvo tik medicina.

Bet gydytoja R. Šiaud­vy­tie­nė netapo. Ir gali būti tik dėl to, kad neturėjo turtingų tėvų bei įtakingų užtarė­jų – Vil­niaus universitete išlaikiusi egzaminus į gydomąją mediciną, pritrūko vos pusės balo. Grįžusi į Šilalę, įsidarbino laiškininke. Dar ir dabar vyresni žmonės atsimena jos paslaugumą bei draugiškumą. Po metų, apsisprendusi studijuoti akušeriją, Rasa išvyko į Klaipėdą. Mokydamasi visus trejus metus dirbo gimdykloje sanitare. Tvarkyti patalpą, kurioje per parą pagimdo 15 ar net 20 moterų, rink­ti placentinį kraują ir atlikti kitus nelabai švarius darbus nėra lengva, tačiau energija trykštanti mergina niekada nesiskundė nuovargiu.

„Dirbti gimdykloje man labai patiko, iki šiol jaučiu jos kvapą“, - su šypsena prisimena akušerė.

Gavusi diplomą, buvo pasiųsta į Šilutę. Ten įgijo labai svarbios, nors ir ne praktinės, patirties. Kartą, vyresniosios medicinos sesers pakviesta apžiūrėti gimdymo skyriaus, pasibaisėjo, išgirdusi, kaip pagyvenusi akušerė rėkia ant gimdančios moters.

„Ir dabar plaukai ant galvos šiaušiasi, kai tai prisimenu. Tąsyk daviau sau priesaiką niekada taip nesielgti“, - sako R. Šiaudvytienė, Šilalėje pri­ėmusi gal net kelis tūkstančius naujagimių, verkiančius vaikelius naktimis girdžiusi arbatėle ir švelniai čiūčiavusi. 

Rasa sako, jog nežino mielesnio darbo nei akušerės. Jei ligoninėje nebūtų uždarę Gimdymo skyriaus, dar ir dabar ja dirbtų, nes kiekviena nauja gyvybė - stebuklas, kuriam Dievas leidžia įvykti.

Energijos suteikia stresas

Uždarius Šilalės ligoninėje Gimdymo skyrių, Rasa neliko be darbo. Talkino gydytojai O. Šaudvytienei jos ginekologijos kabinete, įsidarbino socia­linių išmokų specialiste savivaldybėje, per trejus metus baigė Klaipėdos universitetą ir gavo socialinio darbuotojo diplomą.

Bet vos tik kolegės pakvietė ateiti dirbti į Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotį, suprato, kad ji, kaip vilkė, - miške gimusi, visą laiką į mišką ir žiūrės - be medicinos negali gyventi. Ir žavi ją ne vien ši profesija, bet ir jai būdingas gyvenimo ritmas.

„Sėdėti prie kompiuterio ir dėlioti iš vienos krūvelės į kitą dokumentus man buvo velniškai sunku - nepavydžiu nė vienam valdiškoje įstaigoje dirbančiam žmogui. Esu įpratusi prie darbo paromis, man patinka toks gyvenimo ritmas, kai gali ir „grožio miego“, pasak šviesaus atminimo režisierės Galinos Dauguvietytės, prigulti, ir savo reikalus neskubėdamas susitvarkyti“, - pri­pažįsta Rasa.

Tačiau lengvas darbas, gyvenimas be streso - ne jai. Rasa tikina, kad stresas jai net reikalingas, jis suteikia energijos, priverčia greičiau mąstyti. Dirbant akušere gimdykloje, įtampos niekada netrūko, bet, anot Rasos, buvo gerokai lengviau nei dabar, budint Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Akušerė turi prisiimti daug atsakomybės, tačiau už jos visada stovi gydytojas, kuris ir nurodo, ką daryti. O dirbdamas „greitojoje“, atvažiavus, tarkime, prie griovio, kuriame guli gyvybės ženklų nerodantis žmogus, privalai pats nuspręsti, kaip jį išplėšti iš mirties nagų.

Po tokių iškvietimų dažnai norisi verkti, nusvyra rankos, galvoje sukasi mintys apie pernelyg trapų ir trumpą, todėl gal net beprasmišką žmogaus gyvenimą. Tada supranta, kaip labai reikėtų  psichologo pagalbos, tik Grei­tosios medicinos pagalbos stoties medikėms tokios prabangos niekas nesuteikia. Tad nubraukia ašarą ir vyksta į kitą iškvietimą. Kartais per parą tenka net kelias dešimtis kartų griebti bene 15 kilogramų sveriantį pirmosios pagalbos lagaminėlį ir kūlversčiais lėkti pas ligonį. 

Rasa turi tik vieną privalumą: ji drąsiau nei kitos „greitosios“ medikės veža gimdyves į Tauragės ar Klaipėdos ligonines. Ne dėl to, kad galėtų pati priimti gimdymą automobilyje - net jai tai būtų didžiulė atsakomybė. Bet ji, akušerė, daugiau už kitas felčeres žino, kaip padėti gimdyvei iškęsti sąrėmius, gali pamokyti kvėpavimo pratimų, žino, kaip nukreipti dėmesį, jog sąmonės neužvaldytų skausmas. Grįždami po tokių kelionių, abu su vairuoto­ju neslepia džiaugs­mo, kad vis­kas laimingai bai­gė­si.

Apie riziką negalvoja

„Mane nuo ma­žens mama mo­kė, jog su kitais žmonėmis reikia elgtis taip, kaip pats norėtumei, kad su tavimi elgtųsi. Stengiuosi niekur nevėluoti, neatidėti jokių darbų rytojui, jog neįskaudinčiau ligonių, nenuvilčiau gydytojų, su kuriais dirbu“, - tikina R. Šiaudvytienė.

Akušerė juokiasi, kad per daugybę darbo metų susikaupė nemažai šiltų prisiminimų. Dažnai Greitosios medicinos pagalbos automobiliu atvykusią felčerę ligonio artimieji pasitinka su šypsena, primena, kad pas ją gimdė savo vaikus. Tačiau labiausiai Rasą nustebino ir pradžiugino moteris, pasakiusi, jog savo duk­rai specialiai davė jos vardą – kaip padėką už nuoširdumą.

R. Šiaudvytienė niekada neatsisakė padėti, nes kuo rizikuoja, pagalvodavo tik tuomet, kai pavojus jau būdavo praėjęs. Vieną Velykų naktį, po to, kai ligoninėje uždarė Gimdymo skyrių, jai paskambino Skubios pagalbos skyriuje budėjusi pediatrė.

„Sako, Rasa, gelbėk: gimdo šešiolikmetė, nėra nei gi­nekologo, nei akušerio. Šo­kau į automobilį ir nulėkiau. Priėmiau vaikelį, išlydėjau gim­dyvę su naujagimiu į Tau­ragės ligoninę ir tik tada pagalvojau, kas būtų, jei sėkmė nuo manęs staiga būtų nusisukusi - juk Šilalės ligoninėje nedirbu, priimti gimdymo neturėjau teisės. Bet tokiais atvejais apie save negalvoji, darai taip, kaip reikalauja žmoniškumas“, - įsitikinusi R. Šiaudvytienė.

Rasa prisimena, kaip, kai prieš daugelį metų grįžo dirbti į Šilalę, šviesaus atminimo akušerė Bronelė Joku­baus­kienė atsiduso: „Jau galiu eiti į pensiją, nes atėjo dirbti akušerė, kurią pati priėmiau“.

Rasa tikina, kad dabar jau ir pati yra priėmusi moterų, kurios pas ją gimė, vaikelius. Tai pats didžiausias džiaugsmas kiekvienai, kaip niekas kitas gyvybę vertinti sugebančiai, akušerei. 

R. Šiaudvytienė neslepia, jog kaskart su širdgėla kaimo moteris veža gimdyti į Tauragės ar Klaipėdos ligonines, kur jos nieko nepažįsta, aplinka, deja, irgi ne visada būna draugiška. Todėl drąsina tas moteris kaip galėdama.

„Gimdymo skyriaus užda­ry­mas, man atrodo, buvo pats blogiausias vadovų pri­im­tas spren­dimas, smarkiai nuskriaudęs mūsų mote­ris. Ypač tas, kurios neturi galimybių pačios nuvykti į didesnį miestą. Taip, didesniuose mies­tuose ir gydytojai galbūt labiau patyrę, ir aparatūra geresnė, bet gerai žinome, kad ir savos sienos kartais padeda. Dabar kai kurios moterys išvežamos į nežinią, neturtin­gai gyvenantys jų artimieji net neįsivaizduoja, kur yra ligo­ninė, iš kurios reikės parsivež­ti naujagimį“, - svarsto R. Šiaud­vy­tienė.

Gydo ne tik tabletės

Daug kalbama apie tai, kaip gyventi sveikai, tačiau retas kuris demonstruoja tokį gyvenimo būdą. Rasa visiems pirmiausia pataria daugiau judėti. Ji pirmoji Šilalėje pradėjo į darbą važinėti dviračiu. Prieš dešimtmetį tai buvo nemažas iššūkis. Prieš dešimt­metį ar daugiau ne vienas mažame mūsų miestelyje stebėjosi ir tuo, kad ji nuo ankstyvo pavasario užsideda akinius nuo saulės.

„Bet dabar vis dar turiu sveikas akis“, - džiaugiasi R. Šiaud­vytienė, kuriai šviesos garsu sklindančios apkalbos - kaip vanduo nuo žąsies.

Ji stebisi, jog žmonės mieliau ryja saujomis tabletes nei padeda patys sau. Baigusi aerobikos kursus, akušerė daug metų Šilalės moterims vesdavo užsiėmimus, nuolat lanko sporto klubą ir džiaugiasi, kad ten sutinka ne vien jaunas, savo figūra susirūpinusias moteris.

„Fiziniai pratimai gali pakeisti labai daug vaistų, bet nė vienas vaistas negali pakeisti fizinių pratimų“, - populiarią sentenciją nuolat kartoja Rasa.

Tačiau ir ji, visada besišypsanti bei gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti moteris, žino, ką reiškia bejėgiškos būklės gulėti reanimacijos palatoje. Po širdies operacijos ne tik mokėsi iš naujo vaikščioti, bet ir perkainavo visas gyvenimo vertybes, išmoko branginti laiką, džiaugtis laimingomis akimirkomis, mažiau dėmesio skirti materialiniams dalykams.

„Medikui, kuris nuolat susiduria su kitų žmonių skausmu ir, deja, kartais nuo jo atbunka, tai labai vertinga patirtis“, - mano R. Šiaudvytienė.

Savigyda gali pakenkti

Akušerė ne vieną dešimt­metį mokiniams ir suaugusiesiems įvairiausiose Šilalės organizacijose skaitė paskaitas apie ligas bei jų prevenciją, švietė jaunimą lytinio gyvenimo klausimais. Rasa gal­voja, kad daugeliui ir dabar tokių paskaitų reikėtų. Ji sutinka, jog į ginekologo kabinetą ateina nemažai išprususių žmonių, kartais atrodo, kad jie viską žino taip gerai, jog ir gydytojo konsultacijos nebereikia. Tačiau kur kas daugiau yra naivių, vien televizijos pramogines – bulvarines laidas žiūrinčių moterų, patikinčių pramogų pasaulio žvaigždžių ar net burtininkių „patarimais“. Tai, ką perskaito internete, ne visada teisingai supranta, todėl savigyda ne padeda, o pakenkia savo sveikatai. Rasos praktikoje buvo atvejų, kai artimieji vos spėjo atvežti į ligoninę susižavėjusią gimdymu vandenyje ir vonioje nusprendusią gimdyti moterį...

Važinėdama „greitąja“ po kaimus, Rasa mato, kaip skurdžiai gyvena žmonės, kiek daug yra apsileidusių, į patį gyvenimo dugną nukritusių vyrų ir moterų, kaip skaudžiai nuo smurto, nepritek­lių, aplinkinių pašaipų kenčia jų vaikai. Tokias moteris į ginekologo kabinetą dažniausiai palydi socialinės darbuotojos, kartais pinigų nuo nėštumo apsaugančiai gimdos spiralei surenka artimieji ir giminaičiai, jas dėdama, labdarą daro ir gydytoja Olga.

O štai moterų iš normalių šeimų, kurios galėtų auginti po keletą vaikelių, Šilalėje kasmet vis mažiau. Pastebima ir tendencija gimdyti užsienyje, kur vaikai gauna pilietybę, didesnę finansinę paramą, jiems skiriami kraiteliai, dovanos.

Bet Rasa džiaugiasi, kad, turėdamos visas galimybes atlikti pačius naujausius tyrimus bei nustatyti apsigimimų riziką, moterys kaip įmanydamos stengiasi išsaugoti savo kūdikius. Kol gyvybė bus stebuklas, mediko profesija netaps amatu.

Daiva BARTKIENĖ 

AUTORĖS nuotr.

Atnaujinta Ketvirtadienis, 11 gegužės 2017 12:39