Paskutinė instancija

Kai sunkiai sergant gydytojams kartais nesiseka rasti ligos, sakoma, jog į žmogų neįlįsi - kiek daug bežinotume apie kūno fiziologiją, niekada nepavyks įminti vi­sų gyvybę palaikančių paslapčių. Dar slaptesnis yra žmogaus emocijų pasaulis. Pavyzdžiui, daug kam atrodo, kad motinystė yra primityvus, žmonijos išlikimą užtikrinantis instinktas. Bet žinome ir tai, jog kai vaikui kyla mirtinas pavojus, motina įgauna nežemiškos, jokiu matu neišmatuojamos jėgos kovoti už jį. Deja, gyveni­mas jas dažnai priverčia braukti ašaras ir ieškoti paskutinės, bent mažiausios vilties suteikiančios instancijos. Ir labai dažnai ja tampa redakcija, kur ateinama paprasčiausiai pasipasakoti, pasiguosti, pasitarti...

Negalintieji sumokėti - nereikalingi

Gerokai į aštuntą dešimtį įžen­gusi senučiukė skaudančia širdimi žiūri į patamsėju­sias tėvų namų sienas. Jau daug metų šituose namuose šalta ir nyku, pro stogą laša van­duo, lyg priekaištas spindi voratinkliais apmusiju­sios langų akys. Dešimčia me­tų jaunesnis brolis iš šių namų paskutinį kartą išėjo prieš pus­metį ir greičiausiai jau nie­kada negrįš, nors pusė na­mo ir sklypo vienoje geriausių Šilalės vietų vis dar priklauso jam.

Savo šeimos taip ir nesukūręs, lyg žiogas visą gyvenimo vasarėlę straksėjęs vyriškis rudenį pasitiko ligos patale, pasak sesers, „be galvos ir be kojų“. Šešis mėnesius laikytas slaugos palato­je, dabar teturi vieną kelią – į globos namus. Tačiau sodyba miesto pašonėje tapo tarsi plaukti neleidžiančiu inkaru. Iš turto turinčių pensininkų globos namai reikalauja mokėti papildomą mokestį – kitaip jie valdžiai nereikalingi.

„Padėkite man kaip nors ta troba atsikratyti“, - peržengusi kabineto slenkstį, skarelės kampu nuo raukšlėto veido ašaras braukia moteris. Ne mama ir ne žmona, o sesuo, užauginusi jauniausiąjį brolį ir tebepuoselėjanti jam motiniškus jausmus.

Kol nerūpestingai gyvenimą praleidęs brolelis pusmetį vartėsi ligoninės patale, ji kas savaitę išsiruošdavo į sunkią ir brangiai atsieinančią kelionę. Rodos, kelias netolimas, ligoninės mūrai tame pačiame mieste, vos už kelių gatvių, bet kai kojos sunkiai neša ir visi sąnariai gelia, tų kelių šimtų metrų be automobilio neįveiksi. Stasė (tikrasis vardas redakcijai žinomas) kiekvieną savaitę pirkdavo po kekę bananų, maišelį saldai­nių, minkštesnių bandelių, dešros gabalėlį, krovė krepšin švarius drabužius ir samdė mašiną, kurio vairuotojo kišenėn gulė vis stambesnės pinigų kupiūros. Ką čia derėsies, kai viskas šitaip brangsta...

Kiek sykių supykusi galvojo net į ligoninės pusę nežiūrėti, bet, dienai praėjus, motiniška širdis atsileisdavo, krau­juojančias sielos žaizdas užtraukdavo užuojauta kenčiančiam ligoniui, ir ji vėl viską darydavo iš naujo.

Vis vylėsi, kad gal pasveiks. Dabar jau mato, jog brolis visą jam likusį laiką bus priklausomas nuo kitų. Ir jau tik­rai nė vienas notaras ne­tvirtins sunkaus ligonio įga­liojimo, leidžiančio parduoti paveldėtą turtą. O kol jo turės, tol durys į globos namus bus užtrenktos.

„Tokioje duobėje esu, kad nebežinau, ką daryti. Nei man, nei broliui tų namų jau ne­bereikia, bet kaip atsikraty­­ti - nebeišmanau. Viena išei-

­tis - tik mirties laukti“, - skundžiasi moteris, už brolio slaugą ligoninėje pasiryžusi mokėti iš savo pensijos.

Regis, tokiais atvejais žmogui turėtų padėti valdžia - nustatyti ligonio veiksnumą, pasirūpinti jo turtu bei saugia priežiūra - juk socialinės pagalbos tarnybos tam ir kuriamos, jog vieniši, neįgalūs žmonės nebūtų palikti likimo valiai.

Išeitis - kuo greičiau emigruoti?

Kad valdžia neretai būna akla ir kurčia, patyrė ir Ieva (vardas pakeistas). Tris mažylius auginanti jauna moteris tegauna 45 eurus vaikų išmokų, nors finansinių sunkumų turinčioje įmonėje dirbančio vyro atlyginimas nuolat vėluoja. Prašė socialinės paramos, tačiau šeimos pajamos nustatytą ribą viršijo 5 eurais. Paskui dar sutrukdė že­mė, kurią šeima perleido dirbti kitiems.

„Gyvulių augintume, gal leng­viau būtų, bet tada vaikai mokykloje net nemoka­mo maitinimo negautų. Su­skai­čiavau, jog pietūs kasdien jiems kainuotų po 2 eurus, per savaitę - jau 20 eurų. Iš kur nedirbdamas juos paimsi?“- klausia moteris.

Labiau už bet ką ji norėtų gauti darbą, leisti mažąjį į vaikų darželį. Tačiau įsidarbinti, ypač Šilalėje, ir dargi neturint jokio išsilavinimo, ne taip paprasta. Ieva nusprendė mokytis, tačiau mokslas užkirto jai bet kokį kelią į paramą įsidarbinant, todėl dabar negali tikėtis net viešųjų darbų.

Jauna mama pati ieško darbo ir jau buvo gavusi pasiūlymų. Galvojo įsidarbinti puse etato laiškininke. Bet darbas prasideda švintant, o darželis vaikus priima nuo 8 val. ryto. Gerokai anksčiau tektų išvažiuoti ir į Kvėdarnos gimnaziją, kur reikėjo pagalbininkės virtuvėje, be to, dar ir kelionės išlaidos prisidėtų. O padavėja į kavinę nepriėmė - darbdavys nusprendė, kad vaikai sirgs, nebus kada jai dirbti.

„Nors kokią paramą gaučiau, vis lengviau būtų. Jei ne materialine prasme, tai bent palaikymą jausčiau. Gir­tuok­lės, vaikų neprižiūrinčios, po globos namus juos išmėčiusios, ir tos geriau už mane gyvena. Visi sako: taupyk. Bet taupyti galiu tik vaikų sąskai­ta. Neleisti jų į darželį, uždrausti lankyti būrelius. Šilalė ir taip mirusi, nieko čia nėra, tik baseinas, kur kainos kosminės“, - guodžiasi moteris.

Ieva mano, kad jai liko vienintelė išeitis - emigruoti. Ir daugiau nebegimdyti, nes nie­kam jos vaikų čia, Lietuvo­je, nereikia.

Viską vertina pinigais

O štai ir ūkininkas, prisistatantis kone doros įsikūnijimu, kovotoju už blaivybę. Gyventų sau ilgai ir laimingai, tačiau ramybės neduoda... buvusi meilužė, su kuria ponas sugyveno du vaikus. Vy­riškis nerimauja, jog trejų ir pusant­rų metų pypliai užaugę gali būti tokie pat „nedori“, kaip ir jų motina. Imtų auginti pats, bet teismas prie jų nė iš tolo neprileidžia. Kodėl - „doras“ ūkininkas nutyli, bet ir be paaiškinimo suprantama, kad tokių apsaugos priemonių imamasi tik nuo smurtautojų.

„Jei man neleidžia vaikų auginti ir su jais matytis, tai gal galėčiau ir išlaikymo jiems neskirti?“- klausia vyras. Lyg tie vaikai būtų ne jo...

Klausimai, išduodantys, jog dažnu atveju pinigai yra daug svarbesni už žmogiškuosius jausmus, jau nieko nebestebina. Žmonės ima pavyzdį iš politikų, skaičiuojančių, kad per brangu išlaikyti rajonų li­gonines, kaimo mokyklas, bib­liotekas, lyg šuniui apgraužtą kaulą onkologiniams li­goniams numetančių kelių de­šimčių eurų pašalpą, kurios neužtenka nė vaistų pakeliui.

Dabar net Seimo nariai skėsčioja rankomis: patys sutiko, kad valstybė socialinės paramos reikalus atiduotų spręsti savivaldybėms, neva geriau žinančioms, kam tos paramos reikia. O jei ši neskiria, vadinasi, išgyvensi - juk dar nė vienas Šilalėje iš bado nenumirė.

Kam įdomu, ką jaučia motina, negalinti nupirkti vaikui ne tik bandelės, bet ir batų? Be abejo, atsiras sakančiųjų, kad nėra jokio reikalo išlaidauti. Turi televizorių, gyveni ne landynėje - tai jau ir turtingas. O jei spintelėje dar yra kruopų, vadinasi, nieko netrūksta...

Todėl kaip į paskutinę instanciją žmonės eina į laikraščio redakciją, tikėdamiesi, jog bent jau viešumas privers valdininkus su jais kalbė­tis. Ir išgirsti.

Ne visada, tačiau dažniausiai tie mūsų parašymai padeda. O jei ne, tai bent jau žmonės sužino, su kuo turi reikalą.

Slėpsis už įstatymo pataisų

Tačiau ne viskas taip paprasta. Seimūno Ramūno Kar­­baus­kio vadovaujamame Sei­­mo Kultūros komitete šią savaitę buvo užregist­ruota Vi­suomenės informavimo įstatymo pataisa drausti skelbti informaciją, pažeidžiančią ju­ridinio asmens reputaciją. Esą juridiniams asmenims - savivaldybių ir privačioms įmonėms, organizacijoms, vers­lininkams - trūksta galimybių nuo dezinformacijos ir šmeižto gintis teisme. Tai - teorija, o praktiškai tokios pataisos paprastai atsisuka prieš žodžio laisvę, saugo nuo viešumo korupcinius sandorius ir yra labai patogios visiems, kurie turi ką slėpti. Pavyzdžiui, pasirodys kam nors, kad žinia apie neišduotą čekį, neišmokėtą atlyginimą žemina įmonės reputaciją, ir nebebus galima apie tai rašyti. Ar ne to ir siekiama?

Įdomiausia, jog tokios pataisos beveik visada pasirodo prieš Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vadinamą žurnalistų profesine švente. Kaip „dovanėlė“ ar įspėjimas, kad jie per daug neužsimirštų ir žinotų, „ką ir kaip“ rašyti. Beje, visai neseniai keli Seimo nariai buvo užsimanę, jog žiniasklaidoje būtų skelbiama daugiau teigiamų žinių. Laimei, sveikas protas šį sykį dar nugalėjo. Kita vertus, suprantama, kodėl valdžiai - ir tai, kuri Vilniuje leidžia įstatymus bei tvarko valstybės biudžetą, ir vietinei, diriguojančiai biudžetininkams iš sa­vivaldybės rūmų, norėtųsi, jog spauda būtų bedantė ir bežadė. Ką paliepei - tą parašys, kaip pasakysi, taip turės suprasti. Politikams ir valdininkams tokie „rašytojai“, kurie nemąsto savo galva ir gina ne žmogų, ne visuomenės interesą žinoti, o valdžią, yra daug patogesni. Negana to, pasak įvairaus lygio veikėjų, vienokiais ar kitokiais keliais atvingiavusių į valdžios aukštumas, „mūsuose labai trūksta pozityvumo, nes laikraščiai tik kritikuoja“. Bet ar jei spauda rašytų vien apie tai, kaip, tarkime, meras iki pietų fotografuojasi su vienos, o po pie­tų – jau su kitos mokyklos pradinukais, išspręstų visas realias problemas? Tik­rai ne. Ir ko tuomet būtų vertas laisvas žodis, jeigu spauda užsimerktų prieš politikų veid­­mainiavimą, suktybes, ko­rupciją?

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sa­ko, jog žurnalistai, rašydami vien apie pozityvius dalykus, turėtų klastoti realybę ir nuolat ją pagražinti. Ir nors tai reikštų, kad jie yra melagiai, politikams tai tiktų. Bet juk spaudos priedermė – tarnauti ne politikams, o pateikti visuomenei pagrįstą bei patikrintą informaciją. Kad ir kokia nemaloni ir negatyvi ji būtų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Atnaujinta Penktadienis, 12 gegužės 2017 08:43
Daugiau šioje kategorijoje: « Mediko priesaika įpareigoja Tėvas »