Tėvas

Tiesios dalgiu nupjautos vešlios žolės pradalgės. Stiklinė žemuogių rasotą rytą.

Į šulinį leidžiamas pieno bidonėlis. Atversta knyga. Tikslūs atsakymai į bet kokius klausimus. Ramybė. Tai - Tėvo paveikslas. 

Kirsiu miške medį,

išsidrošiu sau tėvą,

atsupsiu kvėpavimą,

užsiauginsiu,

gražų vardą uždėsiu jam ant galvos,

išdrošiu vežimą,

o paskui vežimą - šunelį,

kad būtų arkliai pakinkyti,

akis išrašysiu,

kad rytas vis auštų ir auštų

ir kad iš po kojų arkliams

paukštis ankstyvas pakiltų,

džiaugsmingai suklikęs gyvenimą.

(M. Martinaitis)

O Tavo silpnumo akimirkomis visada prisimenu V. Daujotytės interpretaciją: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas - taip pat jėga.“ Būk laimingas, Tėti!

Rima PETRAITIENĖ

Atnaujinta Pirmadienis, 05 birželio 2017 15:31