Tėvas
Tiesios dalgiu nupjautos vešlios žolės pradalgės. Stiklinė žemuogių rasotą rytą.
Į šulinį leidžiamas pieno bidonėlis. Atversta knyga. Tikslūs atsakymai į bet kokius klausimus. Ramybė. Tai - Tėvo paveikslas.
Kirsiu miške medį,
išsidrošiu sau tėvą,
atsupsiu kvėpavimą,
užsiauginsiu,
gražų vardą uždėsiu jam ant galvos,
išdrošiu vežimą,
o paskui vežimą - šunelį,
kad būtų arkliai pakinkyti,
akis išrašysiu,
kad rytas vis auštų ir auštų
ir kad iš po kojų arkliams
paukštis ankstyvas pakiltų,
džiaugsmingai suklikęs gyvenimą.
(M. Martinaitis)
O Tavo silpnumo akimirkomis visada prisimenu V. Daujotytės interpretaciją: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas - taip pat jėga.“ Būk laimingas, Tėti!
Rima PETRAITIENĖ