„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Teikiama Pirmoji Komunija

Švelnėjant karantino sąlygoms, Bažnyčia po truputį grįžta prie įprastinės pamaldų ir sakramentų teikimo tvarkos. Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu, pradedama teikti Pirmoji Ko­munija. Sutvirtinimo sak­ramentas nedidelėmis grupėmis bus teikiamas nuo birželio 16 d.

Kadangi privaloma laikytis saugaus atstumo, mažinamos vaikų grupės, todėl sakramentų teikimas nusitęsia.

Praėjusius du sekmadienius Pir­mo­sios Komunijos šventė vyko Kvė­darnos bažnyčioje. Klebono kun. Edga­ro Pet­­ke­vi­čiaus teigimu, per du kartus Ko­­munija suteikta 27 vai­kams. Dar vie­nai grupei (apie 15 vaikų) sakramentas bus teikiamas ateinantį penktadienį, o ketvirtai grupei – po numatomos karantino pabaigos.

Pirmajai Komunijai ren­giasi ir Šilalės Šv. Pran­ciš­kaus Asyžiečio bažnyčia. Pa­sak dekano kun. Sauliaus Kat­kaus, ceremonija numatyta birželio 13 d., 14 val. bei 16 val., ir bir­želio 14 d., 12 val. 

Taip pat Pirmoji Komunija vyks: Kal­tinėnų baž­nyčioje – birželio 14 d., o birželio 30 d. – Upynoje.

„Šilalės artojo“ inform.

Į pasaulio platybes – surasti pašaukimą

Šiuo metu, kai judėjimas yra apribotas, keliauti po platųjį pasaulį galima tik svajonėse. Tačiau bijotiškė Karolina Lasauskaitė savo svajonę spėjo įgyvendinti – beveik prieš metus ji išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Merginai dar tik 20 metų, bet ji drąsiai žengia nepažintais gyvenimo keliais ir net nepabūgo mesti prie širdies nelipusias studijas bei leistis į svetimą bei tolimą kraštą – kad geriau pažintų ir save, ir pasaulį. 

Keliavimas išlaisvina mintis

„Man keliavimas – tam tik­ras laisvės simbolis, laisvė daryti tai, kas iš tiesų patinka. Drįsčiau teigti, kad aš esu keliautoja“, – sako Karolina.

Pernai Kaltinėnų Alek­sand­ro Stulginskio gimnaziją baigusi mergina tikina, jog mokslai jai sekėsi puikiai, ji buvo labai aktyvi visuomeninėje veik­loje, buvo išrinkta mokyk­los prezidente. Tad nenuostabu, kad suaugusieji vylėsi, jog ji pasirinks „rimtas“ studijas ir sistemingai sieks karjeros. Tačiau, atrodo, atsakingai merginai tie lūkesčiai tapo savotišku išban­dymu ir net našta.

„Įpusėjus dvyliktai klasei, jau­čiau didelį spaudimą iš mokytojų, šeimos, artimųjų, nes visi klausinėjo: „Kur toliau?“ Bet aš tuomet į šį klausimą negalėjau atsakyti užtikrintai, nes buvo sunku įsivaizduoti, ką galėčiau dirbti, kas bus po kokių penkerių metų. Įstojau į Vilniaus ko­legiją, pasirinkau kultūrinės veiklos vadybos specialybę. Ta­čiau jau po pusmečio paju­tau, jog šitos studijos – ne man. Jos nieko naujo nedavė, atrodė, kad nė kiek netobulėju“, – atvirauja mergina. 

Ne veltui sakoma, kad žemaičių gyslomis teka drąsių ir su iššūkiais susigrumti nebijančių žmonių kraujas. Ka­rolina nusprendė stabdyti studijas ir metus pakeliauti po pasaulį, taip mėginant atrasti kažką tokio, kas padėtų pajusti tikrąjį pašaukimą.

„Nuo mažumės man labai pa­tiko keliauti, nesvarbu kur. Net ir išvyka dviračiu iki sene­lių namų man jau būdavo pramoga“, – juokiasi šią savaitę į tėviškę grįžti ketinanti Karolina.

Pasak jos, greitai bus metai, kai ji keliauja po JAV. Šiuo metu ji yra Floridoje.

„Važinėju viena, nors dauge­liui tai gal skamba baisokai. Ta­čiau iš patirties sakau, kad visiškai nėra ko išsigąsti ir bijoti“, – teigia K. La­saus­kaitė. 

Vertinga gyvenimo mokykla

Apibendrindama beveik me­­tų kelionių po pasaulį patirtį, šilališkė tikina, jog šiame savo žingsnyje mato vien tik teigiamus dalykus.

„Sutikau labai daug nuosta­bių žmonių, pažinau daug nau­jų kultūrų, gerokai patobulinau anglų kalbą, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos, iš­ragavau gausybę įvai­riausio maisto. Iš tiesų per šį laikotarpį patyriau ir išmokau daug daugiau, nei tikėjausi išvykdama. Dabar man pasaulis nebeatrodo nei toks didelis, nei sudėtingas. O žmonės, patikėkite, visur panašūs, nors tuo pačiu – ir skirtingi“, – vardija kelionių patirtis Karolina.  

Gyvendama Amerikoje, šila­liškė patyrė, jog tenykščiai gyventojai, skirtingai nuo lietuvių, į daugelį dalykų žvelgia paprasčiau, todėl visuomenėje ji pastebi mažiau pesimizmo ir streso.

„Čia žmonės taip stipriai nebaudžia savęs ir kitų dėl ne­sėk­mių kaip Lietuvoje. Vie­nin­­telis dalykas, kuris man Ame­rikoje nepatinka – šiukšlės. Vie­tiniai labai teršia ap­linką, mėto šiukšles, kur tik papuola“, – pastebi Karolina.

Į gimtuosius namus jau ketinanti grįžti mergina abejojo, kad dėl viruso planus gali tekti atidėti. Tačiau ji sako nenusimenanti, jei taip ir nutiks – vis tiek anksčiau ar vėliau aplankys namiškius bei draugus.

„Esu kilusi iš mažo, bet labai gražaus ir unikalaus kampelio – Bijotų. Mano tėviškė ir mano šeima yra pats didžiausias mano turtas. Tėveliai Rita ir Juozas ūkininkauja, jiems į pa­galbą ateina mano brolis Va­lentas, sesės Indrė ir Lina. Ypač pasiilgau sūnėnų bei dukterė­čių Emilio ir Gusto, Viltės ir Vin­co, Ado ir Rojaus“, – šiltai apie savo artimuosius kalba Karolina. 

Pasak merginos, būtent sesuo Lina buvo tas žmogus, kurios patarimo rinktis gyvenimo kelią pačiai ji ir paklausė. Tai su ja kalbėdamasi Karolina sako supratusi, jog nebūtina save sprausti į visuomenės iš anksto nubrėžtus rėmus, ne viskas privalo vykti nuosek­liai, pagal iš anksto nubraižytą planą.

„Supratau, kad nebūtinai vi­si turi gyventi pagal vienodą schemą: baigti mokyklą, po to –

universitetą, susirasti gerą darbą, sukurti šeimą. Esu pakankamai laisvas žmogus, todėl nutariau, jog šitokia seka – ne man. Tad nebesikankinau kolegijoje, pasiėmiau metus atostogų ir vis dar tebeieškau savęs“, – prisipažįsta bijotiškė.

Karolina prisiminė, jog pirmąkart į užsienį buvo išvykusi vienuolikos. Tąsyk atostogas praleido Anglijoje. Tačiau ši šalis jai paliko slogų įspūdį ir net praėjus beveik dešimčiai metų Karolina tikina, jog niekada nenorėtų ten sugrįžti. 

O apsisprendusi studijas išmainyti į keliautojos likimą, pirmiausia apsilankė Šve­di­jo­je. Ten jai labiausiai įsiminė išvykos dviračiais. Dirbo toje šalyje lietuvaitė vos tris mėnesius, o visus pinigus, kuriuos uždirbo, investavo į tolimesnes keliones. Tačiau, atrodo, Amerika tapo ne tik antrąja „stotele“, bet kol kas ir paskutine. Ten ji taip pat dirba, važinėja po šalį, tyrinėja aplinką.

Iš kokių pinigų verčiasi? 

„Pagalvokite, kiek mūsų šeimoje yra mažų vaikų. Jiems daž­niausiai reikėdavo auklės, to­dėl aišku, kam šis darbas ati­tekdavo“, – nusijuokia Ka­ro­lina.

O tai reiškia ir patirtį, kaip bendrauti su mažyliais. Todėl ir Amerikoje merginai šis dar­bas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. 

Į užsieniečių širdis – per lietuvišką virtuvę

Darbščioje šeimoje augusi Karolina sako vaikystėje išmokusi ne tik sūnėnus ir dukterėčias auklėti, bet ir neblogai gaminti maistą. Todėl 20-metė ir užsienyje kuo puikiausiai pristato Lietuvos kultūrinį paveldą – verda tarkuotų bulvių cepelinus. Tiesa, juokiasi, jog jie ne visada pavyksta, bet tikrai ne dėl to, kad yra prasta šeimininkė, o todėl, kad „amerikoniškos“ bulvės skiriasi nuo mūsiškių.

„Kadangi keliauju viena, tačiau esu gana drąsi, bendraminčių, draugų susirandu labai greitai. Būtent šis mano bruožas leido pajusti kone viso pasaulio virtuvių skonius. Lygiai taip pat kaip man įvairūs skoniai būna nepriimtini ar ne iš pirmo karto patinka, taip pat kitų šalių atstovai reaguoja ir į mano gaminamus lietuviškus patiekalus, visų ragautojų nuomonės yra skirtingos. Dažniausiai jos išsiskiria dėl šaltibarščių: pirma reakcija būna nuostaba, kaip įmanoma valgyti šaltą sriubą. Be to, kai kuriems kliūva ir jų spalva. Todėl šaltibarščiai retai randa prielankumą svetimtaučių virtuvėje. O štai cepelinai ir balta mišrainė – kita kalba: šitie patiekalai yra visų mėgiami“, – pasakoja ilgamečių „Šilalės artojo“ prenumeratorių jauniausioji atžala. 

Karolina sako, jog gaminti mėgsta ir virtuvėje praleidžia daug laiko. Tad vi­sada visiems stengiasi atskleisti, kuo mūsų tautos virtuvė yra ypatinga. Mer­gina prisimena, kaip Amerikoje cepelinus pavyko pagaminti tik iš trečio karto. Ji pripažįsta ne iškart supratusi, jog tai atsitiko dėl skirtingų bulvių: už Atlanto augančios yra nekrakmolingos, o ir krakmolo parduotuvėje taip lengvai, kaip pas mus, ten neįsigysi. 

Bendraudama su bendraamžiais kitataučiais, lietuvaitė sako šiuo metu labiausiai vertinanti ir yra įsimylėjusi Azijos virtuvę. Todėl neslepia: jau ne vieną patiekalą išmoko gaminti ir kai tik grįš į Lietuvą, naujais skoniais mėgins nustebinti šeimą ir bičiulius.

Žinoma, savo naujuosius draugus ji taip pat visada kviečia aplankyti mūsų nuostabią šalį, atvažiuoti į Bijotus.

„Dažnai juokauju, kad Amerikoje dirbu ne tik Lietuvos, bet ir Šilalės bei Bijotų ambasadore“,– nestokoja geros nuotaikos bijotiškė.

Tačiau, kad ir kaip būtų smagu keliauti, šeimos bei draugų ilgesys yra didelis. Todėl, kiekvieną kartą pamačiusi nuostabią vietą, Karolina sako pasvajojanti, kad ją galėtų pamatyti jos šeima, artimiausi draugai.

„Nes to grožio neįmanoma perteikti nuotraukomis ar žodžiais. Gaila, tačiau dabar, kai visas pasaulis sustojo, kai situacija dėl COVID-19 yra sudėtinga, neaišku, kada vėl galėsime pasimatyti, ramiai keliauti“, – apgailestauja mergina.

Bet netgi ir šiuo laikotarpiu ji pataria nestresuoti, gyvenime įžvelgti daugiau pozityvumo. 

„Jeigu nėra galimybės išvykti į tolimesnes šalis, visuomet galima keliauti po savo šalį. Juk ir mes turime dar daug nepažintų vietų, kurios gali nustebinti gamta, architektūra, išskirtiniais statiniais. Keliaukime ir kaupkime savo įspūdžių bagažą, kuris vėliau taps neįkainojama patirtimi“, – linki „Šilalės artojo“ pašnekovė.

Bene labiausiai drąsos rinktis, rizikuoti ir galbūt pasielgti „ne pagal planą“ ji linki abiturientams, kaip tik dabar svarstantiems, kuriuo gyvenimo keliu sukti.

„Gyvenimas neturi būti nuobodus“, – įsitikinusi K. Lasauskaitė. 

Metus skyrusi ne tik savęs, bet ir pasaulio pažinimui, Karolina rudenį vėl planuoja rinktis studijas. Ir nereikia net abejoti, jog veikliai merginai pavyks įgyvendinti visas savo svajones.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

K. Lasauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Erkės puola vis dažniau

Kelerių pastarųjų metų duomenys rodo, kad birželį fik­suojamas susirgimų erkių platinamomis ligomis augimas. Praėjusį sezoną „Lietuvos draudimas“ užregist­ravo pusantro karto daugiau atvejų, kai klientams po erkės įkandimo pasireiškė Laimo liga ar erkinis encefa­litas.

Ingrida ŽALTAUSKAITĖ 

„Lietuvos draudimo“ komunikacijos vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Pokalbiu galima nuraminti žmogų

„Jaunimo linija“ – viena ilgiausiai veikiančių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, įsikūrusių Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje. Beveik 300 savanorių šalyje budi prie telefonų, atsakinėja į elektroninius laiškus, internetu bendrauja su tais, kuriems tą minutę yra sunku ir kurie neturi su kuo pasikalbėti atvirai bei nuoširdžiai. 

Trejus metus „Jaunimo linijoje“ savanoriaujanti Lauryna Virelytė dalijasi savo patirtimi, kaip ne tik padeda žmonėms išgyventi sunkias akimirkas, bet keičiasi pati bei keičia savo aplinką. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Nematoma gyvenimo pusė: kova tarp „Guminio ir Chirurgo“

Kai kyla konfliktai tarp kaimynų, pirmiausia į galvą ateina seną žydų patarlė apie didžiausio blogio palinkėjimą: „Kad tau kliūtų prastas kaimynas“. Ir akivaizdu, jog tai tikrai yra bėda. O jei dar nė viena pusė nenori nusileisti savo ambicijoms, nesutarimai tik gilėja. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

„Kaip balsuoja Tadis“?

Nuotolinis darbas iššūkiu tapo daugeliui. Ne išimtis – ir kai kurie Šilalės rajono savivaldybės tarybos nariai. Ir nors, atrodo, per tuos kelis posėdžius jau buvo galima išmokti, kaip elgtis, vis tik akivaizdu, jog dar yra tokių, kuriems naujas technologijas bei programėles dalyvauti nuotoliniuose posėdžiuose įvaldyti sunku.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Pirmenybę teiks ūkininkaujantiems greta

Nacionalinės žemės tar­nybos (NŽT) direktoriaus Laimono Čiako įsakymu pakeistas Valstybinės žemės suteikimo laikinai nau­do­tis že­mės ūkio veiklai vykdyti tvar­­kos aprašas. Šiais pakeitimais bus už­tik­ri­nama, kad asmenims bū­­tų žinoma apie galimybę laiki­nai nau­dotis valsty­bi­ne žeme, ku­ri ri­bo­jasi su jų turimais ar iš vals­tybės nuomojamais žemės ūkio pas­­kirties sklypais.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Kaip patekti į sklypą, jeigu kelias virto dirbamu lauku?

Palentinio seniūnijoje gyvenantis Stasys Tama­šaus­kas su žmona verčiasi iš ūkio. Žmonės sunkiai dirba ir akivaizdu, jog likimas šeimos nelepina. Tačiau, kaip sakoma, išbandymai po vieną nevaikščioja: šalia kitų gyvenimo metamų iššūkių, dar ir kai ku­rie kaimynai nesibodi „pakišti kiaulę“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Pagalba neįgaliesiems – be būtiniausių priemonių

Žmonės su judėjimo negalia visuomenėje prisitaiko sunkiausiai, o dažnai net patys elementariausi jų poreikiai tampa didžiule problema ir pareikalauja nemenkų išlaidų. Pagalbą jiems turėtų suteikti visuomenės išlaikomos socialinių paslaugų įstaigos, įvairiausiems projektams lėšų gaunančios neįgaliųjų organizacijos. Tačiau prireikus nuvažiuoti į sveikatos priežiūros įstaigas, paaiškėja, jog savarankiškai judėti neįstengiantiems žmonėms niekas negali (o gal greičiau nenori) padėti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Padėkos akcijoje dalyvavus ir šilališkiai

Birželio 1-ąją, 17 val., visa Lietuva jungiasi į vienijantį koncertą „Ačiū, Lietuva“. Jo metu tiek dideliuose miestuose, tiek mažose gyvenvietėse muzikantai gros ir dainuos vienu metu, taip išreikšdami padėką medikams, pareigūnams, savanoriams, pardavėjams, dirbusiems karantino metu, bei visiems Lietuvos žmonėms už sėk­mingai įveiktą pirmąją COVID-19 bangą. 

Vyriausybė nusprendė karantiną dar pratęsti, tačiau pir­mąją vasaros dieną surengti visuotinį koncertą „Ačiū, Lie­tuva“. 

„Lietuva su muzika iškovojo laisvę prieš 30 metų. Dabar šia simboline akcija norime padėkoti visiems, padėjusiems apsirūpinti apsaugos priemonė­mis ir teikusiems būtiniausias paslaugas. Teskamba „Ačiū, Lie­tuva“ ir tiems, kurie drausmingai laikėsi karantino ir pa­dėjo sėk­mingai įveikti pir­mąją viruso bangą“, – sako Vi­suomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surp­­lys.

Prie iniciatyvos pakviesti jungtis visi meno kolektyvai. 

Kultūros centrų ar įstaigų kolektyvai birželio 1 d., laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, maždaug 15 minučių koncertuos viešosiose erd­vėse. Norą neatlygintinai dalyvauti akcijoje iš viso jau yra pareiškę 340 muzikinių kolektyvų iš maždaug 40 savivaldybių. Pasak jos organizatorių, muzikuoti galima bet kur – ant piliakalnių, daugiabučių namų stogų, parkuose, aikštėse, skveruose.

Prie akcijos jungiasi ir šilališkiai. Šilalės kultūros centro direktorės Irminos Kėblienės tvirtinimu, pirmadienį, 17 val., ansambliai „Pad­kava“, „Uk­no­lis“ ir solistė Sa­man­ta Vai­če­kaus­kaitė savo dai­no­mis dėkos vi­siems, ku­rie šiuo sunkiu laikotarpiu dirbo ir tars „Ačiū, Šilale“ nuo Ši­­la­­lės kultūros cent­ro stogo. Klau­­sy­­to­jai 15 min. trukmės kon­cer­to kviečiami pasiklausyti, griežtai laikan­tis visų saugumo reikalavimų.

Akcijos iniciatoriai prašo nufilmuoti koncertus, nes vė­liau ketinama iš visos medžia­gos sukurti vientisą vaizdo klipą.

Beje, akcija „Ačiū, Lietuva“ vyksta ir kitomis formomis: įvairių institucijų, ministerijų bei savivaldybių vadovai raginami siųsti padėkas visiems, padėjusiems krizės me­tu, vie­šose vietose galima kabinti juostas „Ačiū, Lietuva (Vil­niau, Šilale, Taurage ir pan.)“ arba apšviesti pastatus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą