Redakcija

Pareigūnų darbą „koreguoja“ pašalpos ir mėnulio fazės

Sekmadienį minėsime Angelų sargų dieną – policijos profesinę šventę. Apie tai, kuo gyvena ir kaip sekasi įgyvendinti šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“ Šilalės pareigūnams, kalbamės su mūsų rajone dirbančiais Veiklos skyriaus po­li­cijos pa­reigūnais Gintu Vaičikausku, Laura Jonikiene bei Aivaru Andrijausku.

Nusikalstamų veikų daugėja, ištyrimas – gerėja

Šilalės rajono policijos komisariato Veik­los skyriaus viršininkas G. Vaiči­kaus­kas neslepia – šiemet nusikalstamų veikų fiksuojama daugiau nei pernai.

„Rengiantis profesinei šventei, statis­tinius duomenis rinkome ir apibend­rinome visuose Tauragės aps­kri­ties 

vyriausiojo policijos komisariato padaliniuose (Tauragėje, Šila­lė­je, Ši­lu­­tė­je bei Pagėgiuose). Per aštuonis šių metų mėnesius Šilalės rajone užregist­ruota 191 nusikalstama veika, kai per tą patį laikotarpį pernai – 154. Ta­čiau didžiąją jų dalį jau ir ištyrėme – šis rodiklis siekia net 73,8 proc. ir yra pats aukščiausias apskrityje“, – įvardija gerą Šilalės pareigūnų darbo rezultatą G. Vaiči­kaus­kas.

Pasak skyriaus viršininko, tarp nusi­kaltimų labiausiai išsiskiria vagystės – šiemet jų užregistruota 27 (pernai – 18), bet jų daugiau ir atskleidžiama (atitin­ka­mai – 12 ir 7). Plėšimų šiais metais nebuvo (2021 m. – 1), o viešosios tvarkos pažeidimų sumažėjo (per 8 šių metų mėnesius jų buvo trys ir visi jau ištirti (prieš metus – 4).

„Taip pat vienas dažniausių nusikalstamų veikų – fizinio skausmo sukėlimas. Tokių atvejų šiemet taip pat turime daugiau – 74 (2021 m. – 59). Kalbant apie smurtą tarp artimųjų, šeimose, neaiškių situacijų faktiškai nebūna. Tačiau beveik visi, įskaitant ir smurtą prieš šeimos narius, yra ištiriami. Esame baigę tirti 53 tokias veikas, o dėl likusių laukiame ekspertų išvadų“, – sako Veiklos skyriaus vadovas.

G. Vaičikauskas pastebi, kad Ši­lalės policijos komisariato pareigūnų aprūpinimas kasmet gerėja: atnaujinamas automobilių parkas, apranga, gerinamos darbo vietos. Paklaustas, kaip rengiamasi artėjančiai policijos reformai, po kurios Šilalės komisariatas turėtų būti priskirtas Klaipėdai, Veiklos skyriaus viršininkas tikisi, jog pareigū­nų darbas dėl administracinio perskirstymo nesikeis.

„Bus tik kitas administravimo mode­lis. Šiuo metu pas mus ateina naujų žmonių. Pavyzdžiui, su­laukėme trijų jaunų policijos pareigūnų. Turime keletą veteranų, tačiau bendras amžiaus vidurkis komisariate svyruoja apie 35-erius metus“, – sako G. Vaičikauskas, primindamas, jog viena pareigūnė šiemet paliko tar­nybą.

Pareigūnų darbas – nenumatyti iššūkiai

Šiandienos policijos kasdienybę pri­stato Veiklos skyriaus tyrėjai – inspektoriai L. Jonikienė ir A. Andrijaus­kas.

Laura į Šilalę „atitekėjo“ iš Klaipėdos priemiesčio, pareigūne ji dirba ne taip ir seniai – nuo 2016-ųjų.

„Iš pradžių dirbau raštinės skyriuje. Trejus metus tvarkiau pareigū­nų dokumentus, su daugeliu rajono gyventojų buvau pažįstama „neakivaiz­džiai“. Turiu aukštąjį buhalterinės srities išsilavinimą, tad mintis studi­juoti teisę, dirbti pareigūne niekada nekilo. Tačiau kolegos vis įkalbinėjo baig­ti kursus. Kai vaikai kiek ūgtelėjo, nutariau pabandyti. Už tai, jog mane net keturiems mėnesiams išleido į kursus, dabar esu dėkinga sutuoktiniui Povilui. O kai pradėjau dirbti pareigūne, pastebėjau, kad neypatingai kas ir pasikeitė: tiesiog mano darbo vieta iš kabineto persikėlė į tarnybinį automobilį, o su tais asmenimis, kuriuos trejus metus pažinojau tik iš kolegų aprašymų, dabar teko susipažinti realiai“, – pasakoja L. Jonikienė.

Jos kolega A. Andrijauskas teigia gerai prisimenantis, kaip sekėsi Laurai pirmomis darbo Veiklos skyriuje dienomis. O jos buvo išskirtinės – dvi dienas iš eilės kelių minučių skirtumu toje pačioje sank­ryžoje įvyko dvi automobilių avarijos. Laimei, aukų išvengta, nors vieno eismo įvykio metu iš leng­vojo automobilio neliko beveik nieko, tačiau vairuotojas išlipo sveikutėlis.

„Šios avarijos įvyko Kaltinėnų seniūnijoje, kur užaugau ir baigiau mokyk­lą“, – sako pareigūnas.

A. Andrijauskas Šilalės komisariate dirba nuo 2014 m. vasario, baigęs Klai­pėdos policijos mokyk­lą.

„Tuo metu daugelis vaikinų rinkosi sukarintas studijas, norėjo būti policininkais, ugniagesiais, pasieniečiais. Nebuvau išimtis ir aš, bet kai policijos mokykloje teko susidurti su kitokia kasdienybe, buvo nelengva: net kilo minčių, jog ne čia pataikiau, o daug kas ir pasitraukė, nebestudijavo. Psi­cho­lo­giškai buvo nelengva“, – prisimena Ai­varas.

Laura priduria, kad pradėjus mokytis brandesniame amžiuje, kai namuose laukia sutuoktinis, vaikai, griežti reikalavimai tampa išties nemenku išbandymu.

Aivaras iš pradžių ketverius metus komisariate dirbo patruliu, bet darbas naktimis, pamainomis jo netenkino, tad nusprendė mokytis toliau. Baigęs ne­universitetines studijas Klaipėdos so­­cialinių mokslų kolegijoje, pareigūnas buvo perkeltas į Veiklos skyrių, kur dirba iki šiol. 

„Tuo pačiu metu sukūriau šeimą, gi­mė vaikas. Be to, žaidžiau krepšinį, tad pamaininis darbas man buvo neparan­kus, sunkiai suderinamas. Perėjus į Veik­los skyrių, darbo nakties metu pasitaiko nedažnai. Esu dėkingas savo žmonai Indrei, kuri mane supranta, jeigu tenka tarnyboje užtrukti ilgiau. Ji dabar yra vaiko auginimo atostogose, bet prieš tai irgi dirbo Šilalės policijoje, vėliau pervedimo tvarka perėjo į Pagėgius, įsidarbino Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“, – pasakoja A. And­rijauskas.

Pareigūnas prisimena kelis išskirtinius savo darbo momentus. Vienas jų, nutikęs pirmaisiais mėnesiais, iki šiol įstrigęs atmintyje. Tai buvo skaudi tragedija, kai nutrūkę elektros laidai nusinešė dviejų jaunų žmonių gyvybes, o jis, „žalias“ policininkas, tuomet atvyko į nelaimės vietą ir visa tai išvydo. Didelį stresą sukėlė ir atvejis, kuomet į ligoninę teko lydėti psichinės ligos kamuojamą asmenį.

„Vyras buvo pėsčiomis atkeliavęs iš Klaipėdos, nesiorientavo nei laike, nei aplinkoje. Atrodė, kad nekelia pavojaus – žmogus buvo ramus, medikai baigė tvarkyti dokumentus. Tačiau lydint į tarnybinį automobilį, jis staiga puolė prie manęs ir bandė ištraukti ginklą. Žinoma, vyras buvo sutramdytas. Bet galvoje vis sukasi mintys, kas būtų nutikę, jeigu jam būtų pavykę“, – išimtinį atvejį prisimena pareigūnas.

Ar policininko darbas yra sunkus? A. Andrijauskas nusijuokia, jog labiausiai pareigūnų darbą sunkina du veiksniai – mėnulio pilnaties ir pašalpų mokėjimo dienos... 

Optimizmo nestoko­jantis Aivaras profesinės šventės proga kolegoms linki daugiau šypsenų, glaudesnio tarpusavio bend­ravimo, Lau­ra – dar ir didesnio supratingumo vienas kitam, o abu pareigūnai visiems rajono žmonėms linki saugiai elgtis keliuose bei gatvėse ir nepa­miršti, kad juos visada stebi Angelai sar­gai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Baubliuose pristatytas naujas projektas

Rugsėjo 27-ąją Dionizo Poškos Baublių muziejuje vyko renginys, skirtas paminėti Pa­saulinę turizmo dieną. Jo metu pristatytas visiškai naujas projektinis #Walk15 programėlės maršrutas „Baublio gimtinės kultūriniais ta­kais“ – pirmasis Bijotų apy­lin­kėse.

Maršrutą galima apeiti, į mobilųjį telefoną parsisiuntus #Walk15 programėlę ir joje susiradus maršrutą „Baublio gimtinės kultūriniais takais“. Tai viena populiariausių, pilna kultūrinių bei istorinių maršrutų programėlė, kuri skatina sveiką gyvenseną žygiuojant ir kaupiant kuo daugiau žingsnių, kartu susipažįstant su įvairiomis Lietuvos vietovėmis. 

Maršrute Bijotuose pažymė­ta 10 vietų, kurios svarbios Bijotų kraštui kaip kultū­ri­niai objektai. Jis driekiasi 3 ki­lo­met­rus, o apeiti jį galima maždaug per valandą. Maršrute – daugiau nei 5000 žingsnių, skaičiuojantys juos eidami pasiek­tų savo dienos normą bei pa­sisemtų įdomių faktų apie Bi­jotus. Objektų istoriją programėlėje galima perskaityti arba išklausyti, o vienoje iš maršruto vietų laukia net muzikinė dovana. Informacija puikiai prieinama ir užsienio šalių turistams – tekstai apie objektus pateikti ir latvių, vokiečių, lenkų, anglų bei rusų kalbomis.

Keliauninkams naudingą ir įdomų pasakojimą apie žygiavimo ypatumus bei įvairius masinius žygius pristatė Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas Vidmantas Genys, kuris Bijotuose šių metų kovą organizavo 11-ąjį žygį „Kęs­tu­tė­nai“. 

Po maršruto apžvalgos ir žygių pristatymo renginio dalyviai buvo kviečiami prie dar vienos Baublių muziejaus naujovės – medinio „Eiliuoto korio“. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorei Sonetai Būdvytienei bei seniūnui Ignui Gužauskiui perkirpus simbolinę juostelę, skambiomis eilėmis pasidalijo Šilalės literatų klubo „Versmė“ poetės Teresė Ūksienė, Nijolė Katelynienė, Dalia Petkevičienė bei kraštietis poetas Donatas Petrošius. Poetų išgraviruoti ketureiliai

papuošė netradicinį medinį korį. Šis korys – tai simbolis, menantis D. Pošką ir jo nuoširdų tikėjimą senovės mitologija, pasakojimais apie bites, gyvenančias senuose ąžuoluose. Juk ne veltui tūkstantmečio ąžuolo pavadinimas Baublys yra siejamas su bičių Dievo Bu­bilo vardu. Korio paskirtis – kū­rybinė, skatinanti lankytojus kurti ir keistis savo eilėmis. Pir­mieji jas paliko rengi­nio svečiai, tad kūrybiniai mainai įvyko. Savo kūryba galės dalintis kiekvienas apsilankęs Baub­lių muziejuje.

Renginiui pasibaigus, pageidaujantieji išbandyti savo jėgas #Walk15 kultūriniame marš­rute kartu su vyr. muziejininke Lina Bajoriniene buvo pakviesti į žygį. Prisijungė ir Šilalės Dariaus bei Girėno progimnazijos Upynos skyriaus pradinukai su mokytojomis Ste­fa Geštautaite bei Rasa Pet­rikiene. Apėję maršrutą, dalyviai buvo apdovanoti specialiais ženkleliais.  

Vaida ŠEGŽDIENĖ,

muziejininkė 

Linos BAJORINIENĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansavo 

 

Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

1950-ųjų pavasa­rį sovietų valdžia pradėjo jaunuolių šaukimą į armiją. Šau­kimus gavo ir mano vyresnieji broliai – 1928 ir 1929 m. gimimo Mečius ir Alfonsas. Sunkiai buvo sprendžiama skaudi dilema – eiti pas miško brolius ar į okupacinę kariuomenę. Tuo laiku partizaninis pasipriešinimas jau buvo nusilpęs, išs­ivaduoti be užsienio pagalbos Lietuvai galimybių nebeliko. Pažįstami par­ti­za­nai patarė apsispręsti patiems. Šeimoje nutarėme, kad reikia tarnauti kariuomenėje, tad 1950 m. balandžio 21 d. išlydėjome Mečių, o 27 d. – Al­­fon­są. Vieną ir kitą tėvukas nu­vežė vežimu į Rietavą. Tuo metu dar priklausėme Rietavo apskričiai, kur buvo karinis komisariatas. 

Su nerimu laukėme žinių. Ga­vę laiškus sužinojome, kad Me­čius pateko į karinį dalinį, kuris statė aerodromus Li­pec­ko srityje, o Alfonsas tar­navo Lvove. Sąlygos buvo neleng­vos, maistas – prastokas. Siųsdavome jiems siuntinius su dešromis, kumpiais, lašiniais bei kito­mis kaimo gėrybėmis. Tuo metu tar­nybos laikas buvo treji metai. Mečius grįžo 1953-iųjų lap­kritį, išmokęs geodezininko ir statybininko specialybių. Įsidarbino Kau­ne, durpių pra­­monės valdyboje meistru. Vė­liau baigė Kauno politechnikumą. Alfonsas dėl sveikatos iš armijos buvo paleistas 1952-ųjų vasarį. Įgijęs traktorininko teises dirbo Kvėdarnos mašinų traktorių stotyje (MTS) briga­dininku ir daug padėjo šeimai, nes už darbadienį tuomet atseikėdavo po kelis šimtus gramų piktžolėtų javų. Trak­to­rininkai dalį atlyginimo gaudavo grūdais. Pri­simenu, kaip tėvas už visų me­tų darbą kolūkyje parsivežė tris nedidelius maišus dirsėtų rugių. 

Betvarkė ir pareigūnų nesą­žiningumas skatino žmones iš kolūkio vogti ar kitaip „kom­binuoti“, kad turėtų duonos. Iš savo žemėje išaugintų ru­gių slapta prisiblokšdavo­me grūdų. Juos slėpdavome po šie­nu dideliame lovyje. Už to­kį „nusikaltimą“ grėsė sunkios bausmės. Mū­sų pus­seserės Pu­lei­ky­tės vyras Ru­­dys iš Kal­niš­kių kaimo (prie Te­­­ne­nių) už pus­maišį pasisa­vin­tų grūdų bu­vo nuteistas 10 me­tų pataisos darbų lagerio. Ap­suk­resni ūkininkai nemažai der­liaus užsiaugindavo 60 arų sody­bi­niuo­se sklypuose. Juo­se žieminius rugius sėti buvo drau­džiama. Tokių sklypų dydis priklausė nuo matavimo komisijos ge­ranoriš­ku­mo. Gerai pavaišinus, „ma­ti­nin­­kai“ skirdavo didesnį. 

1950 m. buvo panaikintos aps­kritys ir įkurtos sritys. Kvė­dar­na, Šilalė ir kiti aplinki­niai miesteliai buvo priskirti Klaipėdos sričiai. Klaipėdoje įvyko srities moksleivių spartakiada, ku­rio­je ir man teko dalyvauti. Spar­takiados dalyviai galėjo būti ne vyresni kaip 18 metų, o man tada buvo daugiau. Todėl mane užrašė, berods, Romano Pet­ro­šiaus pavarde. Dalyvavau ieties ir granatos metimo varžybose. Nors treniruotis beveik neteko, nes ieties mokyk­la neturėjo, bet netikėtai tapau ieties metimo čempionu. Granatos me­time prizinę vietą užėmė mūsų mokyklos mokinys Ed­­mundas Rim­­kus,

kuris varžėsi ir trum­pų nuotolių bėgimo rungty­se. Iš Kvė­­dar­nos dar dalyva­vo K. Vai­čiu­lis, A. Kers­­naus­kas, Z. Sta­ne­vi­čius bei k­t. 

Vyko ir krepšinio varžybos. Telšių moksleivių rinktinėje veržlumu, staigiais metimais žavėjo atletiškas šviesiaplaukis vaikinas. Tai buvo Sta­sys Stonkus, vėliau – žymus Lie­tuvos krepšininkas, kūno kultūros ir spor­to darbuotojas, knygų autorius. 

Kvėdarnos mokykla toliau plėtėsi, gražėjo ir 1950 m. rudenį mus sutiko beveik visa suremontuota. Pra­dėjau mokytis aštuntoje klasėje, atsirado naujų mokinių, kurie atėjo iš kitų septynmečių. 

Laikai dar buvo neramūs, pasipriešinimas okupacijai nebuvo palaužtas. Tremtyje atsidūrė ne vieno moksleivio šeima. Sunkiai sekėsi mokykloje suburti komjaunimo organizaciją. Ne kartą buvau kviečiamas agitatorių iš apskrities ir rajono komjaunimo komitetų, kurie įvairiais būdais spaudė stoti, bet aš griežtai atsisakydavau, motyvuodamas, jog gyvenu šalia miško. Be to, neseniai buvo nušautas mokinys, komjaunuolis Lisauskis (ar Li­sauskas). Tai daugelį išgąsdino ir sulaikė nuo komjaunimo. Vyresnėse klasėse įstojo daugiau, nes buvo gąsdinama, kad ne komjaunuoliai nebus pri­imami į aukštąsias mokyklas. 

1951-aisiais vyresniems atėjo laikas tarnauti sovietinėje armijoje. Sausio pabaigoje, spiginant 25 laipsnių šalčiui, teko rogėmis važiuoti į Skaudvilės komisariatą prisistatyti komi­sijai. Tų pačių metų rudenį būtų tekę išeiti į armiją, bet ma­­ne laikinai paliko kaip vienintelį šeimos maitintoją, nes pa­gal dokumentus tėvai buvo pen­sininkai, du broliai tarna­vo ar­mijoje, o jauniausiam – tik 13 metų. Tąkart į armiją buvo paimtas ma­no vaikystės draugas Aloy­­zas Jakas, kai kurie kiti mū­sų mokyklos mokiniai. Tas pats iškilo ir 1952-ųjų rudenį. Vy­riau­siasis brolis Alfonsas jau buvo grįžęs, todėl man teko „susirgti tuberkulioze“. O 1953 m. rudenį komisariate pasižadė­jau baigęs vidurinę stoti į karo mokyklą. Pasisekė išvengti tarnybos, nors studijuojant Že­mės ūkio akademijos Miš­kų fakultete ragavau karinių mokslų ir gavau karininko laips­nį. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

Svarbiausia suprasti tai: tu niekada nesi vienas su savo problemomis

Pasaulio sveikatos organizacijos 2022 m. duomenimis, vienas iš aš­tuo­nių žmonių pa­saulyje susiduria su psi­cho­lo­gi­­nė­mis prob­lemomis. Tačiau vis daugiau žmo­­nių iš­­drįs­ta apie tai kalbėti garsiai – tokiu bū­du jie pa­deda kitiems, patiriantiems sun­ku­­mų, ir pri­­­mena, kad visos problemos yra iš­spren­džiamos, tik svarbiausia nelikti vie­nam ir kreip­tis pagalbos. Siekdamas įkvėp­ti nepasi­duoti, meni­ninkas Algis Kriš­čiū­nas, buvęs le­gen­dinės grupės „Fojė“ būg­nininkas, dalija­si savo prisiminimais apie lai­kotarpį, kai iš­­ti­­ko pirmoji panikos ataka, ir apie tai, kaip jam pa­vyko su tuo susidoroti. 

Teisinga diagnozė – pakeitus gydytoją

Šiandien Algis gyvena tarp Lietuvos ir Kanarų salų, prisideda prie vieno žymiausių žurnalų šalyje rengimo bei leidybos, aktyviai muzikuoja, fotografuoja ir tapo. Jo gyvenimo tempas ypač pašėlęs, o kasdienybė kupina skirtingų veik­lų, kurios jam teikia begalę džiaugsmo. Tačiau prieš daugiau nei dešimtmetį įtemptas gyvenimo būdas tapo panikos atakų priežastimi. Dvejus metus trukę ir keliskart per mėnesį pasikartojantys priepuoliai buvo ne juokais jį išgąsdinę. 

Menininkas sako, kad, prasidėjus pirmiesiems priepuoliams, jam pasidarydavo labai baisu ir dėl to būklė tik dar labiau pablogėdavo. Tuomet jis nė nenutuokė, jog tai yra psichologinė problema.

„Tai – tiesiog fizinis negalavimas“, – taip bu­vo atsakyta į klau­simą, kodėl vyrui dažnai pradėdavo tirpti veidas, lūpos, pirš­tai, rankos, užeidavo mig­reninis galvos skausmas, dusulys ir imdavo rodytis, kad stoja širdis. Tik pakeitęs šeimos gydytoją, menininkas pagaliau išgirdo objekty­vią diagnozę bei paaiškinimą, jog šiuos negalavimus sukė­lė pervargimas, perdegimas ir per­fek­cioniz­mas.

Bijo, kad nepasikartotų

Specialistai panikos ataką api­­būdina kaip staigų nerimo priepuolį, atsirandantį be aiš­kiai suvokiamos priežasties ar paskatos. Dažniausiai tai le­mia įvairiausių aplinkybių komp­leksas. Anot psichiat­rės So­na­tos Slavinskienės, svar­biausios yra psichologinės prie­žastys, pavyzdžiui, psicho­lo­ginės traumos, nuolatinis stresas bei įtampa. Kartais tai gali būti ir seksualinė prievarta, netektys, agresija.

„Tai priežastys, kurių mes aiškiai nesuvokiame, neprisi­me­name, negalime ar net­gi bijome prisiminti. Nere­tai jas ignoruojame, bandome nuneigti, „kažkaip susitvarkyti“. Daž­nai tai ir būna tas vadinamasis „paskutinis lašas“, kuomet mūsų psichologinė gynyba nebeatlaiko ir ištinka panikos ataka“, – teigia psichiatrė.

Ir priduria, jog bent vieną panikos ataką patyrusį žmogų nuolat lydi baimė, kad tai nepasikartotų.

Išeitis – pakeisti gyvenimo būdą

Iš savo šeimos gydytojo Algis gavo rimtą užduotį – peržiūrėti savo vertybes, dienotvarkę ir iš esmės pakeisti požiūrį į gyvenimą. Jam buvo liepta kasdien rasti laiko, kuris būtų nesusijęs su darbine veikla ar šeima, laiko, kurį galėtų skirti asmeniškai sau.

Fuerteven­tū­roje, Ispanijoje, su šeima gyvenantis lietuvis atrado bėgimą, padėjusį atsitraukti nuo kasdienių problemų: „Pradėjęs bėgioti, supratau, kad tą laiką, kol bėgu, galiu išnaudoti galvojimui apie tai, ką aš čia, pasaulyje, veikiu, ką dar noriu nuveikti, ar esu patenkintas tuo, kaip gyvenu, ir ką galėčiau pakeisti“.

Malonia rutina tapo ir sau pačiam mestas iššūkis kiekvieną dieną nufotografuoti tai, kas atrodo patrauklu, bei pasidalinti socialiniuose tinkluose. Tapytojo žmona Jurga šią už­duotį pakreipė kita linkme – kasdien paklausti skirtingo žmo­gaus, kas jį daro laimingą, ir jį nufotografuoti. Norėdamas „iš­gauti“ asmenišką laimės paslaptį, Algis šnekučiuodavosi su praeiviais, kartais net ir keliasdešimt minučių. Galop jis surinko keturis šimtus skirtingų atsakymų.

„Žmonės parodė šimtus bū­dų, kaip būti laimingam, kuriuos aš jau ir taip žinojau. Rei­kėjo, jog kažkas juos man primintų, kad jų nepražiopsočiau. Paprastas pavyzdys yra šuo ir jo šeimininkas. Šuo nori įtikti, tarnauti ir dovanoja savo gyvenimą šeimininkui, kuris turėtų priimti tai su dėkingumu. Glostydamas šunį, žmogus turėtų ne tik pasidžiaugti jo švelniu kailiu, bet pajausti ir suprasti, kiek daug gyvūnas jam duoda. Juk ne veltui sakoma, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Tokiais momentais jau­čiu, jog gyvenimas yra labai gražus“, – atvirauja charizmatiškasis menininkas.

Trijų aštuonetų taisyklė

Kiekvienas žmogus gali stip­rinti savo sveikatą, pasitelkdamas trijų aštuonetų taisyklę: aštuonios valandos miego, aštuonios valandos darbe ir aštuonios valandos, skirtos laisvalaikiui bei mėgstamai veik­lai. 

S. Slavinskienė, dalydamasi patirtimi, sako, jog kartais pacientai, prieš ištinkant panikos atakai, prisipažįsta kurį laiką jautę didžiulę įtampą, stresą. Vieni nesėkmingai bandė tai išspręsti patys, kiti – ignoravo savo problemas ir nuo jų bė­go, o apsilankyti pas specialistą neturėjo galimybių.

Psichiatrė atkreipia dėmesį: jau patyrus panikos ataką, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad jis įvertintų problemą ir paskirtų gydymą. Psichoterapija gali padėti išsiaiškinti bei suprasti gilumines panikos atakų priežastis, atrasti būdų jų išvengti. O tam tik­rais atvejais prireikia ir medikamentinio gydymo.

Būtina skirti laiko sau

Algis išbandė medikamenti­nį gydymą ir psichoterapiją, bet nepasiduoti jį labiausiai drąsino egzistencinės psichote­ra­­pijos knygos. Šmaikščiai lygin-­

damas psichoterapiją su masažu, vyras juokauja, kad abu šie dalykai yra būtini kiekvienam, nes jie padeda. 

Nors daug jėgų bei ryžto pareikalavęs laikotarpis jau praei­tyje, retkarčiais Algis vis dar pa­gauna save siekiant perfekcio­niz­mo. Tačiau jis džiaugiasi aiš­kiai suvokiantis esmę, kad lai­kas yra

daug brangesnis už pa­sau­lio pri­pažinimą, o gyvenimas – bran­gesnis už bet kokius tur­tus. O žvelgdamas į praeitį ir ma­ty­da­mas tai, ką turi ir ką yra pa­siekęs, menininkas užtik­rintai teigia, jog būtų protingiau skirti laiko sau dar iki ištinkant panikos atakoms.

Jaučiant emocinių sunkumų, patariama kreiptis į emoci­nės paramos tarnybas, pagalba tei­kiama telefonu 1809. Taip pat kiekvieną dieną, 18–24 val., „Jau­nimo linijos“ savano­riai teikia jaunimui emocinę paramą (https://www.jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/). Su­au­gu­sie­ji gali kreiptis el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. nuo pirmadienio iki penktadienio, 17–20 val. 

Visą Lietuvoje veikiančių psi­cholo­ginės pagalbos linijų sąrašą bei kontaktus galima rasti nacionalinės psichikos sveikatos platformoje „Pagalba sau“ (www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat nemokama psichologinė pagalba prieinama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuo­menės sveikatos biuruose. O esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai arba gyvybei, rekomenduojama skambin­ti bend­ruoju pagalbos numeriu 112.

Prezidentūra į svečius kviečia visus senjorus!

Spalis prasideda tarptautine pagyvenusių žmonių diena, tad Lietuvos Prezidentūra visą mėnesį priims senjorus – Prezidento rūmuose ir Valstybės pažinimo centre vyks jiems skirtos diskusijos, ekskursijos, edukacijos.

Kviečiame į ekskursijas Prezidento rūmuose ir Valstybės pažinimo centre.

Ekskursijos senjorams Prezidento rūmuose vyks:

  • Šeštadieniais (spalio 1, 8, 15 ir 22 d.), 11 val.
  • Trečiadieniais (spalio 5, 12 ir 19 d.), 17 val.

Ekskursijos senjorams Valstybės pažinimo centre vyks:

  • Spalio 6 ir 11 d., 15 val.
  • Spalio 14 ir 21 d., 13.30 val.

Dėl ekskursijų prašome kreiptis ir registruotis*:

el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

telefono numeriu: +370 682 50 754

*Maloniai prašome į ekskursijas registruotis bent dvi dienos prieš jas.

Popiežius paragino padėti potvynio nusiaubtam Pakistanui

Per Viešpaties angelo maldą Akvilos mieste popiežius Pranciškus kreipėsi į tarptautinę bendruomenę ir paragino padėti Pakistanui, kur pražūtingi potvyniai nusinešė daugiau kaip 1000 žmonių gyvybių.

Argentinos pontifikas lankydamasis L'Akvilos mieste centrinėje Italijoje, kuris 2009 m. nukentėjo nuo žemės drebėjimo, nusinešusio daugiau kaip 300 žmonių gyvybių, atkreipė dėmesį į sunkią dešimčių tūkstančių žmonių padėtį Pakistane, kurie buvo priversti palikti savo namus dėl šalį nusiaubusio stipraus potvynio. Per Viešpaties angelo maldą jis šią situaciją pavadino „žiauria nelaime“.

„Noriu patikinti Pakistano žmones, nukentėjusius nuo pražūtingo potvynio, kad meldžiuosi už gausias aukas, sužeistuosius ir tuos, kurie buvo priversti palikti savo namus, ir kad tarptautinis solidarumas būtų greitas ir dosnus“, – kalbėjo popiežius.

Jis taip pat meldėsi už Ukrainos žmones ir „už visus, kurie kenčia dėl karo“.

„Tegul taikos Dievas atgaivina tautų vadovų širdyse žmogišką ir krikščionišką gailestingumo ir gailestingumo jausmą“, – teigė pontifikas.

Baigiantis Eucharistijos šventimui, Pranciškus pasveikino žmones, dalyvavusius sekmadienio renginiuose per atstumą – iš namų, ligoninės ar kalėjimo bei padėkojo visiems, įskaitant civilinę valdžią, savanorius, teisėsaugos ir saugumo pajėgas, už šio vizito į Italijos miestą organizavimą.

Nuo birželio Pakistane per potvynius žuvo beveik 1000 žmonių, tūkstančiai buvo priversti palikti namus, o dar milijonai nukentėjo. Potvyniai Pakistane nėra retas reiškinys, tačiau, pasak gyventojų, šiųmetės liūtys buvo stipresnės nei bet kada anksčiau. Vienas vietos pareigūnas juos pavadino „biblinio masto potvyniais“.

 

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Beždžionių raupai gali plisti nepastebimai?

Rugpjūčio pradžioje Lietuvoje buvo užfiksuotas pirmasis beždžionių raupų atvejis. Vėliau buvo nustatyti dar keli. Visi susirgę asmenys priklauso 20-49 metų amžiaus grupėms. Ir nors specialistai sako, kad didelio pavojaus dėl šios ligos išplitimo mūsų šalyje nėra, visi tik, ką vertėtų žinoti apie šį virusą ir kokių prevencinių priemonių imtis, norint nuo jo apsisaugoti.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo gegužės pradžios už Afrikos ribų pasaulyje buvo nustatyta daugiau kaip 23 tūkst. užsikrėtimo beždžionių raupais atvejų, dauguma jų – Europoje. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pabrėžia, jog beždžionių raupai nėra lengvai plintanti liga, bet ja užsikrėsti gali visi. Didžiausią riziką turi tie, kurie turėjo glaudų santykį su sergančiuoju, nėra pasiskiepiję nuo raupų. Svarbu pabrėžti, jog beždžionių raupais sergantys asmenys gali užkrėsti kitus tol, kol yra ligos simptomai (apie 2-4 savaites nuo jų pradžios). Liga plinta per kūno skysčius (pūlius ar kraują), kvėpavimo takų lašelius, patalynę, rankšluosčius ar seksualinio kontakto metu (bučinius, lietimą, lytinius santykius).

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistė Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė išskiria svarbiausius ligos požymius.

„Inkubacinis ligos periodas yra 5-21 diena. Beždžionių raupai paprastai prasideda karščiavimu, nuovargiu, raumenų skausmais, limfmazgių padidėjimu, o po 1-3 dienų nuo simptomų pradžios išsivysto bėrimas. Jis yra specifinis šios ligos simptomas“, – teigia specialistė.

Asmuo, jaučiantis minėtus simptomus, neturėtų jų ignoruoti, tačiau ir panikuoti nereikia. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar 5-21 dienų laikotarpiu nesilankyta Vakarų ar Centrinėje Afrikoje, ar nebuvo sąlyčio su asmeniu, kuriam yra įtariami arba jau patvirtinti beždžionių raupai. Bet kokiu atveju, anot sveikatos specialistų, patartina kreiptis į gydytoją bei izoliuotis ir vengti artimo sąlyčio su kitais žmonėmis, susilaikyti nuo lytinių santykių.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkė Aurelija Žvirblienė pabrėžia skiepo nuo raupų svarbą. Ji teigia, jog skiepams sukurti buvo naudojamas gyvas virusas, kuris sukelia ilgalaikį imunitetą. Todėl tiems, kurie buvo paskiepyti vaikystėje, skiepytis pakartotinai būtinybės nėra. Šie asmenys tam tikrą apsaugą nuo beždžionių viruso turi, o net ir susirgę, persirgtų lengvesne ligos forma.

„Skiepijimas nuo raupų yra pasibaigęs maždaug prieš 40 metų, 1980-aisiais. Raupai yra pirmoji infekcinė liga, kuri išnyko būtent dėl masinio skiepijimo. Tai reiškia, kad žmonės, kurie yra jaunesni nei 40 ar 50 metų, yra neskiepyti, todėl virusu užsikrėstų lengviau ir sirgtų sunkesne jo forma“, – pabrėžia mokslininkė.

Šiuo metu Europos Sąjungoje yra registruota vakcina „Imvanex“, kuria skiepijami suaugusieji, siekiant apsaugoti juos nuo raupų. Kadangi kol kas jos prieinamumas yra ribotas, siekiant sudaryti sąlygas greitai suvaldyti protrūkius, ES pradėta naudoti JAV gaminama vakcina „Jynneos“. Lietuva gavo 1400 šios vakcinos dozių, kurias Europos Komisija proporcingai paskirstė visoms bendrijos šalims.

Beždžionių raupų virusas pirmą kartą buvo užfiksuotas 1958 m. Kopenhagoje, tiriant beždžiones. O 1970 m. Demokratinėje Kongo Respublikoje jis pradėjo plisti tarp žmonių. Ši liga yra paplitusi Centrinės ir Vakarų Afrikos miškuose, kur gyventojai dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. 2003 m. raupai buvo užfiksuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, į šalį įvežus infekuotus gyvūnus ir po artimo kontakto su naminiais žinduoliais.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą