Redakcija

Kaip užaugti ir subręsti laisvei?

Ne tiek daug liko iki atkurtos Nepriklausomybės 40-me­čio. Kai Atgimimo laikotarpiu buvo prisimenamas Mozė ir dešimtmečius besitęsusi išsivadavimo iš vergovės ke­lionė, tai atrodė kaip metafora. Tačiau šiandien tenka pri­pažinti, kad laisvė iš tiesų turi bręsti ir įsitvirtinti.

Nesibrausiu pro atviras duris, įrodinėdamas, kad Lietuvos valstybė dabar yra gerokai sustiprėjusi, o mūsų pa­čių lūkesčiai pasikeitė iš esmės. Šiandien piktinamės ir skun­džiamės tuo, apie ką anksčiau atrodė beprasmiška kalbėti. Tačiau vis dar primename keliautoją su akmenukais bate, kurie skaudžiai erzina ir neleidžia galvoti apie kaž­ką kitą.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Nesėkmė savo aikštelėje

Regionų krepšinio lygos čempionato A divizione rungty­niaujanti Šilalės „Lūšis“, treniruojama Li­no Lekavičiaus, praėjusį šeštadienį Šilalėje priėmė Vilniaus „Ryto-MRU“ komandą. Deja, rezultatas 71:78 – ne šilališkių naudai.

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ komandos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

  • Skiltis: Sportas

Prezidentūroje – ir šilališkių sukurti angelai

„Šilalės artojas“ jau skelbė, kad, artėjant šv. Kalėdoms, pirmoji ponia Dia­na Nausėdienė visus Lietuvos žmones pakvietė prisijungti prie kalėdinės akcijos „Angelo sparnai“ ir kurti rankdarbius, kuriais bus papuošta Prezidentūros Kalėdų eglė. Į šią jau trečius metus rengiamą akciją įsijungė ir šilališkiai.

„Šilalės artojo“ inform.

I. KOZLOVIENĖS nuotr.: šila­liš­­kių rank­darbiai jau pasiekė Prezidentūrą

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Paauglystėje pasirenkame: kurti ar griauti

Šilalės viešojoje bibliotekoje svečiavosi iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorė ir knygų paaugliams rašytoja Ilona Ežerinytė. Ji teigia, jog knygų skaitymas neabejotinai gali padėti jaunimui tobulėti. 

Šilalėje rašytoja kartu su skai­tymo iššūkio „Vasara su knyga“ koordinatore Inga Vitartie­ne įteikė diplomus šios inicia­tyvos dalyviams. Šiemet iššūkiui prisiregistravo 381 asmuo, jį įveikė 297. Likusieji 84 per­skaitė dvi ar tris knygas, tačiau buvo ir tokių, kurie į sistemą neįvedė nė vienos knygos pavadinimo.   

„Yra labai daug dalykų, ką skaitymas gali duoti. Pirmiausia, išlaikyti dėmesį, susikaupti ties vienu dalyku. Šiais laikais, kai žmonės vienu metu yra priversti daryti daug dalykų, tai labai svarbu. O skaitydamas negali niekuo daugiau užsiimti. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie skaito eidami, tačiau taip galima ir į stulpą atsitrenkti. Todėl skaitant geriausia užsiimti tik šiuo veiksmu“, – neabejoja rašytoja I. Ežerinytė.

Be to, anot rašytojos, skaitydamas jaunimas gali pasikalbė­ti su kitokio lygio žmonėmis. Juk ne paslaptis, kad kartais vaikus supa žmonės, kurie nesidomi kultūra, patys neskaito. Todėl knyga padeda jiems pabėgti iš supančios aplinkos, susirasti pašnekovą ir lavinti mąstymą. 

„Kitas dalykas – mes negalime įveikti laiko, jis bėga ir negrįžta. O skaitydamas knygas gali kalbėti su tais, kurių nebėra: jie galbūt atskleis įvairių atradimų, privers susimąstyti. Jeigu du žmonės skaitė tą pačią knygą ir ji jiems patiko – vadinasi, jie turi daug bendro. Pavyzdžiui, naujoje kompanijoje nėra apie ką kalbėti, bet sužinai, kad dar kažkas yra skaitęs tokią pat knygą kaip ir tu. Ir štai – tema pokalbiui, bendravimui. Knyga neabejotinai paliečia žmogaus sielą, protą“, – kuo daugiau skaityti jaunimą skatina Lietuvos bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorė.

Anot rašytojos, žmonės pažintinę literatūrą skaito todėl, kad rastų naujovių. O grožinę – kad sujaudintų sielą. Mums patinka tie kūriniai, kurie rezonuoja su mūsų vidumi. 

„Man įdomu, kada mes išmoksime knygą vertinti ne pagal tai, patiko ar nepatiko. Visi esame skirtingi, mus domina skirtingos temos. Ir jei vienas leidinys nepatiko, tai nereiškia, kad jis yra blogas. Tai gali būti labai geras skaitinys, tik tu nieko bendro su juo neturi. Pavyzdžiui, knyga pasakoja apie vaiką, kuris pabėgo iš namų. Bet jei pats niekada su tuo nesusidūrei, santykiai šeimoje buvo puikūs, ta istorija tavęs gali ir „neužkabinti“. Bet galbūt kažkas kitas, skaitydamas šią knygą, mąsto vien apie tai, kaip jis bėgo, kaip jam blogai, pasakojimo herojus pasako tokius dalykus, apie kuriuos jis pats su niekuo nepakalbėtų. Tad ir tą pačią knygą jis priims visai kitaip“, – teigia knygų autorė. 

Rašytoja prisipažįsta vaikystėje skaičiusi daug, kartais tą pačią knygą po kelis kartus. Be to, juokiasi gyvenusi labai geroje vietoje: butas buvo antrame aukšte, o biblioteka – pirmame. Jeigu pritrūkdavo knygų, visuomet būdavo galima nusileisti į biblioteką. 

„Skaičiau daug poezijos, tik nežinau, ar tuomet galėjau įver­tinti, kuri gera, o kuri ne. Ta­čiau tai buvo magiški tekstai, kurie mane formavo. Dabar jos mažiau skaitau. Jaunystėje patiko mistinė poezija – Oskaro Milašiaus arba Vytauto Mačernio, kuris, beje, man buvo atradimas. Atrodė, jog jis kalba apie tai, apie ką ir aš mąstau, tik nerandu žodžių tam apibūdinti. Skaičiau ir tai, ką turėjo tėvai, nes kai augau, paauglių literatūros beveik nebuvo. Tačiau šitos namuose buvusios knygos buvo perėjusios „filtrą“ ir nepasakyčiau, kad jos man buvo įdomios. Bet kadangi tai vis tiek buvo suaugusiųjų literatūra, meilės romanai, man buvo smalsu, kas rašoma“, – sako I. Ežerinytė. 

Knygų jaunimui autorė ma­no, jog tėvai gali prisidėti prie vaikų domėjimosi skaitymu. Ta­čiau jiems reikia rodyti pavyzdį ir dalintis savo įžvalgomis apie literatūrą.

„Reikia apie skaitymą kalbė­ti. Mūsų namuose knygos būdavo „vagiamos“: tarkime, ma­ma perskaitydavo knygą, prie vakarienės stalo imdavo pasakoti, apie ką ji. Vėliau tą pačią knygą pasiimdavo tėvas ir joje atsirasdavo antras skirtukas. Ir jei ji pasirodydavo įdomi, kai tėvai būdavo darbe, joje atsirasdavo ir mūsų su broliu skirtukai. Taigi neužtenka tik skaityti – skaitančių tėvų vaizdas yra pliusas, bet reikia, kad būtų apie tai ir kalbama. Žinau, jog mums, kai perskaitome naują knygą, irgi labai svarbu, kad turėtume su kuo apie ją pasikalbėti“, – įsitiki­nusi autorė.

Rašytoja teigia, kad jai patinka vaikai, todėl pavyksta su jais bendrauti. Tiesa, juokiasi turinti ir to­kios patirties, kai susitikimuose jaunimas šaukdavo taip, kad nepavykdavo nė žodžio ištarti. Todėl, anot „Metai su knyga“ ambasadorės, Šilalės auditorija ją labai nustebino, mielai įsitraukusi į diskusijas. 

„Gal bendrauti su jaunimu pavyksta ir dėl to, jog vaikystėje jaučiausi tokia dviguba. Tarsi to, kas aš tikroji, neturėjau kam parodyti: nei tėvams, nei draugams. O kita aš – bend­rau­janti, pilna nuotykių, ener­gijos. Labai būčiau norėjusi, kad kas nors būtų kreipęs dėmesį į mano vidinį pasaulį. Tad dabar jaučiu savotišką misiją atėjusi į paauglių auditoriją pasakyti kokią išmintį. Ir jei iš 40 vaikų bent vienam suteikiu viltį, jog nors gal tu ir kitoks, bet turi turtą, kurį norisi stiprinti, jau yra gerai. Manau, kad būtent paauglystėje žmogus pasirenka, kurs jis ar griaus“, – svarsto rašytoja.

Aštunti metai I. Ežerinytė rašo jaunimui. Ji sako, jog savo knygose nenori didaktikos, nepateikia taisyklių ir nenurodo, kaip elgtis – rašytoja, anot jos pačios, pirmiausia stengiasi, kad veikėjai būtų jautresni žmonės. 

„Mano knygos nėra skirtos tiems, kurie ieško vien nuoty­kių, kuriems reikia, jog kas nors kiekviename puslapyje vyk­tų. Man norisi, kad skaity­tojas tapatintųsi su veikėju, kad pajustų, jog tai yra draugas, su kuriuo gali pasikalbėti, kuriam įdo­mus tavo vidinis pasaulis“, – tikina rašytoja. 

Ir, perfrazuodama rašytojo Charleso Readeo mintį, sako, jog gera knyga turi priversti skaitytoją verkti, juok­tis ir laukti...

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.: rašytoja (viduryje) su jaunosiomis skaitytojomis.

 

„Smuikininkas ant stogo“ – humanistinio užtaiso  kupinas miuziklas vėl kviečia žiūrovus į susitikimą

Lapkričio 26 dieną Žvejų rūmuose scenos uždanga skleisis tam, kad gerbėjai vėl išgirstų stipraus humanistinio užtaiso kupiną Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklą „Smuikininkas ant stogo“. Spektaklis dedikuotas kompozitoriaus Jerry Bocko gimimo 95-osioms metinėms.  

Jerry'is Bockas (1928-2010) - vienas išraiškingiausių ir talentingiausių Amerikos kompozitorių. Su dainų tekstų autoriumi Sheldonu Harnicku per keturiolika metų trukusią partnerystę Bockas parašė partitūras trims garsiausiems Brodvėjaus istorijoje miuziklams - „Fiorelas“ (1959), „Ji myli mane“ (1963) ir „Smuikininkas ant stogo“ (1964). Jo darbai liudija muzikinio meistriškumo, dramatiško jautrumo ir meninio dosnumo vertę Brodvėjaus scenoje.

Kompozitoriaus Jerry Bocko, libretisto Josepho Steino ir dainų tekstų autoriaus Sheldono Harnicko 1964 m. parašytas miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, kaip ir garsieji miuziklai „Mano puikioji ledi“, „Sveika, Doli“, „Vestsaido istorija“ ar „Muzikos garsai“, priklauso šio žanro aukso fondui. Kai 1958 m. J. Bockas ir S. Harnickas debiutavo kaip bendraautoriai, jie abu jau buvo šio to pasiekę. Ir nors pirmasis dueto darbas – miuziklas „Grožio konkursas“ – neturėjo pasisekimo, tačiau atkreipė visuomenės dėmesį į talentingą kūrėjų ansamblį. Po metų atėjo ir didžioji sėkmė: ją atnešė miuziklas „Fiorelas“. Jame autoriai muzikos, poezijos ir šokio priemonėmis pasakojo vieno populiariausių to meto politikų Fiorello La Guardia, 1933–1945 m. dirbusio Niujorko burmistru, biografiją. Muzika ir dainų tekstai sukėlė furorą, ypač satyriniai kūrinio epizodai. Šis sceninis veikalas autoriams, statytojams ir atlikėjams pelnė aukščiausią pripažinimą ir įvairių apdovanojimų. Po dar dviejų, ne ypač nusisekusių miuziklų („Lepūnėlis“ ir „Ji mane myli“) autorių tandemas ėmėsi žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymų apie pienininko Tevjė ir jo šeimos (žmonos Goldės ir dukterų Ceitelės, Hodelės, Chavos, Šprincės ir Bielkės) gyvenimą mažame miestelyje Anatevkoje carinės Rusijos laikais, ore jau tvyrant 1905 m. revoliucijos nuojautai.

Visuotinai pripažinti šlageriai

Pirmoji „Smuikininko ant stogo“ premjera įvyko 1964 m. rugsėjį. Gimė vienas ryškiausių ir novatoriškiausių muzikinio teatro spektaklių su labai stipriu humanistinių idėjų užtaisu, suprantamas viso pasaulio publikai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. Tai miuziklas, kurio muzika kupina temperamento ir aistros. Joje klausytojas atpažįsta stilizuoto žydų folkloro, senų romansų elementus, o šalia jų skamba tipiškos šiuolaikinės temos su joms būdinga ritmika, melodika ir harmonija. Daugelis miuziklo numerių tapo visuotinai pripažintais šlageriais. Tai ir jau prologe nuskambanti tema „Tradicija“, ir Tevjė dainelė „Jei turtingas būčiau…“, ir visų veikėjų atliekama daina „Saulė teka, saulė leidžias…“ bei kitos. Lyriško, humoristinio spektaklio sėkmę didžia dalimi lėmė režisieriaus ir choreografo Jerome‘o Robbinso meistriškumas, tad jame svarbią vietą užima ne vien dainavimas ir vaidyba, bet ir šokis.

Miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ jo bendraautoriams pelnė daugelį prestižinių apdovanojimų ir atnešė pasaulinę šlovę. Pirmajame Brodvėjaus teatro pastatyme Tevjė vaidmenį atliko žymusis Zero Mostelis, o jo žmoną Goldę vaidino šokėja Marija Karnilova. „Smuikininkas ant stogo“ pranoko visus sėkmės rekordus, sulaukęs fantastiško pastatymų Brodvėjuje skaičiaus: per devynerius metus jis parodytas 3242 kartus! Po premjeros jis buvo statomas dar 32 šalyse, o miuziklo herojai scenoje prakalbo 16 skirtingų kalbų. Miuzikle sukuriamas ryškus žydų gyvenimo mažame miestelyje koloritas. „Smuikininko ant stogo“ leitmotyvas – tradicija. Ji labai svarbi pagrindiniam miuziklo veikėjui – pienininkui Tevjė. Tačiau senieji papročiai neišlaiko konfrontacijos su jaunąja, kitaip į pasaulį žiūrinčia karta…

Mindaugas Rojus dainuos kartu su dukra

Dvidešimt metų rodomame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje keičiasi atlikėjų kartos - kažkada vaidinusieji jaunuolius į sceną grįžta kaip naujų personažų „tėvai“, tačiau „Smuikininkas ant stogo“ taip patinka publikai, kad spektakliuose salėje niekuomet nestinga žiūrovų. Lapkričio 26 dienos spektaklyje pagrindinį Tevjė vaidmenį atliks solistas Mindaugas Rojus, o jo dukros Šprincės vaidmuo patikėtas – Lėjai Rojutei, Muzikinio teatro orkestre tradiciškai gros Kamilė Rojė. Linkime kuo didžiausios sėkmės Rojų šeimai!

Spektaklyje taip pat dainuos balsingiausi teatro solistai:  Aurelija Dovydaitienė – Goldė, pienininko Tevjė žmona; pienininko žaviosios dukros: Oksana Auškalnytė-Mockuvienė – Ceitelė, Oksana Štemanetian – Hodelė, Živilė Subačiūtė – Chava, Bielkė – Vytautė Rimkutė. Tevjė žentais taps: Tadas Jakas – Motelis, Vilius Trakys – Perčikas, Gytis Šimelionis – Fedia. Išgirsime solistus – Eleną Anužienę -Šandelė, Šarūną Juškevičių – Rabinas, niekas nesuabejos, kad Loretos Ramelienės arba Jentės dėka ištekės visos pageidaujančios, Virginijus Pupšys taps Leizeriu Volfu, Arūnas Ramelis – Mordcha, Martynas Stankevičius debiutuos kaip Mordcha, smuikininko solo atliks Regina Sarkisova. Tikra intriga - nepraleiskite!

Pirmas pastatymas Lietuvoje

2000 m. pirmą kartą Lietuvoje  „Smuikininką ant stogo“ pastatė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Pastatymą inicijavo teatro garbės dirigentas Stasys Domarkas, kuris susipažino su Janu Šurmėjumi (lenk. Jan Szurmiej) dar 1999 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Džono Kanderio miuziklo „Zorba“ pastatymo metu. Jano Šurmėjaus „Smuikininko ant stogo“ pastatymai jau daugiau nei dešimtmetį rodomi Vroclave, Gdynėje ir Lodzėje. Premjera Klaipėdoje pristatyta ir 2011 m.

Pastatymus Klaipėdoje kūrė dirigentas Stasys Domarkas ir menininkų grupė iš Lenkijos – režisierius Janas Šurmėjus, scenografas Voicechas Jankoviakas (lenk. Woiciech Jankowiak) ir kostiumų dailininkė Marta Hubka. Spektaklyje dalyvauja ne vien profesionalūs aktoriai, bet ir choras, baleto trupė ir dauguma pagalbinio personalo, iš viso per 100 žmonių.

Režisierius Janas Šurmėjus sako, spektaklio populiarumas - fenomenalus. Klaipėda vis grįžta prie šio miuziklo, nes žmonės nori ateiti į šitą spektaklį, o aktoriai turi kur save išreikšti. Nors gimė Amerikoje, vis dėlto „Smuikininkas ant stogo“ sukurtas Europinės literatūros įtakoje.

J. Szurmiejaus žodžiais, šis veikalas universalus. Taip, jame viskas pateikiama per žydų kultūros prizmę, bet tai nėra spektaklis apie žydų anklavą. Veikale kalbama apie bendražmogiškumą, apie tam tikrą gyvenimo filosofiją, apie toleranciją, apie tai, kad pasaulis keičiasi, kad reikia eiti pirmyn. Kalbama apie Tėvynę, apie šeimą, apie bendruomenę, kuri yra išvaroma ir tai liečia daug tautų.

Apdovanoti geriausi apskrities verslininkai

Tradiciniame Tauragės apskrities verslininkų asociacijos (TAVA) renginyje įteikti apdovanojimai di­džiausią proveržį padariusioms įmo­nėms. Trys nominacijos ati­teko Tauragės rajono vers­­li­ninkams, po vieną – Jur­bar­ko ir Šilalės atstovams.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Verslas „už eurą“ ne visiems teisingas

Ketvirti metai iš eilės Šilalės savivaldybės tary­ba patvirtina minimalius fiksuo­tus pajamų mo­kesčių dy­džius dirbantiems pa­gal vers­lo liudi­jimus. Va­do­vau­jan­tis šiuo spren­di­mu, net ir di­de­lę paklausą tu­rin­tys statybų, remonto srity­je dirbančių, ap­tar­navimo spe­cia­listų atei­nančiais metais vėl galės mo­kė­ti į rajono biu­džetą 3–4 kar­­tus mažiau gy­­ventojų pa­ja­mų mokesčio, nei dirbantys už mi­nimalų atlygi­ni­mą.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Kodėl Lietuvoje nesaugomi miškai?

Šįsyk pakalbėkime ne politine te­­ma – apie miškus. Ne iš profesio­na­lo miškininko, o iš eilinio gam­­tos mylėtojo arba vartotojo po­­zi­ci­jų. Gal kažkas pasakys, kad jų po­žiūris į miško kirtimus yra savanaudiškas, vienpusiškas ir ne valstybinis, bet juk būtent gamtos puoselėjimas bei savo turtų saugojimas ir yra didžioji politika. Net jei tos mėgėjiškos pastangos ir kertasi su ekonomine nauda.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Konfliktas baigėsi tragedija

Informacija iš policijos apie šeimose vykstančius ginčus pateikiama gana dažnai. Tačiau neabejotinai dar daugiau tokių faktų lieka neužfiksuota, nes paprastai aukomis tampančios moterys niekur dėl to nesikreipia. Ko gero, ir šiandienos tragedijos būtų nebuvę, jeigu jauna moteris laiku būtų supratusi realiai gresianti pavojų. Deja, dabar visiems belieka tik apgailestauti.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

„Maltiečių sriuba“: rūpestis, telpantis dubenėlyje

Maltos ordino pagalbos tarnyba jau 18-ą kartą telkia visuomenę vargstantiems seneliams paremti ir skelbia akciją „Maltiečių sriuba“. Jos tikslas – surinkti lėšų pagalbai: rūpesčio ir mūsų atjautos reikia tūkstančiams se­nolių. Nors vidutinė senatvės pensija 2023 m. didėjo, ji vis dar yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir negali užtikrinti sočios orios senatvės.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Egidijaus KNISPELIO nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą