„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Redakcija

Pasipuošėme ryškiaspalvėmis boružėlėmis

Gegužės 6-ąją gausus būrys Šilalės meno mokyklos mokinių ir mokytojų įprasmino Pasaulinę vaikų piešimo dieną renginiu „Boružėle, lėk lėk...“

Vaikai spalvino mokyklos skulptūros studijoje sukurtas ir iš molio pagamintas boružėlių figūrėles, iš viso – net 143. Jos laikinai „apsigyveno“ ant prie Meno mokyklos augančio klevo kamieno. Tokia mintis kilo Šilalės meno mokyklos dailės mokytojui Andriui Zaikauskui. 

Ryškiaspalvės, iš raudonojo skulp­tūrinio molio nulipdytos, vieliniais ūsais pasipuošusios boružėlės tapo ryškiu, praeivių akį traukiančiu akcentu, harmoningai įsiliejančiu į vis labiau įsibėgė­jančio pavasario foną ir džiugins miestelėnus bei miesto svečius bent jau iki mokslo metų pabai­gos – birželio 15-osios. Vaikai su entuziazmu lipdė ir spalvino sa­vo ir draugų sukurtus vabalėlius, vertino jau baigtus darbelius. Į kūrybinį procesą noriai įsitraukė ir Šilalės meno mokyklos dailės skyriuje besimokantys vaikai iš Ukrainos. Jiems susitvarkyti su spalvų deriniais padėjo dailės mokytojos Ilona Venckienė, Sonata Dargienė, Laimutė Rupšytė. 

Renginį papuošė Šilalės meno mokyklos fortepijono klasės mokiniai (vad. Daiva Bartušienė, Gin­taras Bartušis) bei pučiamųjų inst­rumentų mokytojai Tadas Zaka­rauskas, Mikas Karosas, kurie atliko muzikines kompozicijas. 

Šilalės meno mokykla

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Etiopijos sostinė Adis Abeba ir kiti miestai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29)

Etiopijos miestai nebuvo mūsų kelionės prioritetas, tačiau važiuodami per juos, visada sustodavome ir ap­lankydavome charakteringiausias jų vietas. Afrikoje tokios vietos pirmiausia yra turgūs.

Pas propropro...

Pažintį su Etiopijos miestais pra­dedame nuo jos sostinės Adis Abebos, kurioje nusileido mus lėktuvas. Adis Abeba mūsiškai reiškia „naujoji gėlė“. Sostinė yra plynaukštėse, beveik pustrečio kilometro virš jūros lygio ir yra viena iš aukščiausiai įsikūrusių pasaulio sostinių (po Bolivijos La Paso ir Ekvadoro Kito). Tai – didelių kont­rastų miestas, kuriame persipina ir skurdas, ir šviesesnis gyvenimas. Miestas gana judrus, jame be priežiūros vaikšto karvės, ožkos, avys, asilai, paukščiai. Oras dvokiantis, o žmonių – kaip skruzdėlyne. Čia viskas parduodama gatvėje: vaisiai, sultys, mėsa, vanduo, kava, visokiausias maistas, spauda, knygos, malkos ir t.t. Prekeiviai sėdi ant žemės, čia pat ant nešvaraus skuduro išdėliotos prekės. Gatvėje remontuojamos mašinos, mėtosi sudilusios padangos, iš kurių čia pat gaminamos basutės, stovi surūdijusi technika. Miega benamis, užsiklojęs apdriskusiu nešvariu skuduru, šalia vyras atsistojęs nesigėdindamas šlapinasi... Pačiame miesto centre šalia visai puikių pastatų glaudžiasi beviltiš­kos lūšnos, gatvelės primena bekeles, kuriose bėgioja basi ir nuskurę vaikai.

Adis Abeba – labai žalias miestas, gausiai apželdintas eukaliptais. Iš lankyti­nų objektų pirmiausia užsukame į Etio­pijos nacionalinį muziejų, kuriame mūsų „lau­kia“ propropro...močiutė Liusi, t.y. Liu­si fosilija. Mokslininkai sako, kad jai daugiau nei 3,2 mln. metų ir kad tai yra seniausias iki šiol žemėje rastas mūsų protėvis, turintis daugiausiai sąsajų su homo sapiens genu. Kitos muziejaus ekspozicijos pristato šalies istoriją, kultūrą, papročius ir t.t. Adis Abebos universite­te (įkurtame 1950 m.) aplankome Etno­lo­­gi­jos muziejų. O ir po patį universitetą labai įdomu pasižvalgyti. Tik gavosi at­virkščiai: studentai bei dėstytojai kur kas labiau spoksojo į mus, „blyškiaveidžius“...

Pravažiuojame Afrikos vienybės organizacijos, JTO Afrikos ekonomikos ko­misijos būstines. Dėl jų Adis Abeba dar vadinama visos Afrikos sostine. Su­sto­­jame prie aštuonkampės Šv. Jur­gio krikščionių koptų katedros, pastaty­tos 1896 m., taip pat prie moderniosios Af­rikos halės su vitražo langais, Me­ne­liko II rūmų. Grožimės pano­raminiu vaizdu nuo En­tono kalno, kurio aukštis – 3200 metrų. Jaučiame už­gulusias ausis, keistą svaigulį – lygumų žmogaus „liga“. Apžiūrime imperatoriaus Meneliko II buvusią rezidenciją, suręstą iš molio, Šv. Marijos bažnyčią, kur imperatorius buvo karū­nuotas karaliumi, taip pat Šv. Jurgio mu­ziejų. Užsukame ir į Raudonojo teroro muziejų. Pažįstamas „vaizdelis“: komunistas ir Afrikoje yra komunistas.

Apie Adis Abebos Merkatų turgų sakoma, kad tai yra miestas mieste. Tai didžiausias turgus po atviru dangumi visoje Afrikoje. Milžiniška teritorija, kurioje ne tik perkama, parduodama, bet ir atliekamos įvairiausios paslaugos: perrinkinėjamos kavos pupe­lės, rūšiuojamas metalas, gydoma užkalbėjimais, iš molio ir sviesto mišinio daromos šukuosenos ir kt. Čia po atviru dangumi dūzgia siuvimo mašinos, kaukši plaktukai, galvijams lupamos odos...

Bahir Dara

Tankiausiai apgyvendintos yra vande­nų pakrantės. Netgi tų vandenų, kurie per sausras išdžiūsta. Vienas tokių – Bahir Daros miestas prie Tanos ežero, įsikūręs 1800 m aukštyje. Lietuvaičiai šį ežerą turėjo įsidėmėti, nes būtent jį ekologijos žygio „Vanduo – tai gyvybė“ metu 2013-ųjų sausio 15–16 d. perplaukė Vidmantas Ur­bo­nas. Tana yra vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje: 84 km ilgio, 66 km pločio, o didžiausias gylis – 15 m. Be to, čia prasideda ir Mėlynojo  Nilo ištakos, vėliau jis įsilies į didžiausią Afrikos Nilo upę. Maž­daug už 30 km nuo miesto centro yra Mėlynojo Nilo kriokliai, vietinių vadinami Tis Abay, mūsiškai – „rūkstantis vanduo”. Vanduo krinta iš 45 m aukščio keturiomis srovėmis ir at­rodo labai įspūdingai. Nilo plotis virš krioklio – apie 400 m. Didžiulis vandens srautas, besiveržiantis per sta­čius slenksčius ir krintantis žemyn iš didelio aukščio, iš toli primena rūko užuolaidas. Mėlynasis Ni­las, padaręs didžiulį lanką Etiopijos kal­nynu, vėliau susilieja su Baltuoju Ni­lu, ištekėjusiu iš Vik­to­rijos ežero. Taip iš didžiųjų Af­ri­kos ežerų prasideda ilgiausia pasaulio upė Ni­las. 

Atvykome į miestą, o pasakoju apie ežerą... Tiesą sakant, būtent jis palieka didžiausią įspūdį, nes miestas vėlgi pasirodė labai nevalyvas ir skurdus. Tuo tarpu ežere suskaičiuojamos 38 salos, kurių pačiose atokiausiose stūkso 20 vienuolynų ir bažnyčių. Dėl izoliacijos nuo aplinkinio pasaulio į šiuos vienuolynus saugojimui buvo suvežta labai daug meno kūrinių iš įvairių šventovių. Ne visi vienuolynai ir bažnyčios yra lankomos, ne į visus įleidžiamos moterys, tačiau keletą jų pavyko aplankyti. Bene didžiausią įspūdį paliko Ura Zidane Mihiret vienuolyno bažnyčia su unikalia XVI–XVII a. ikonų kolekcija. Beveik visi vienuolynai bei jų bažnyčios puošti tradicine tapyba religine tematika. Dar įspūdingai atrodė varpai – virvėmis perrišti plokšti akmenys.

Šventasis Aksumas

Tigre provincijos kalnuose, kurių viršūnės siekia iki 4 km, dunkso Aksumas, koptų religinis centras, kuris iki X a. bu­vo galingos Aksumitų imperijos sostinė, kur buvo karūnuojami Etiopijos karaliai. Deja, XVI a. miestas buvo sugriautas musulmonų.

Etiopai šventai tiki, kad būtent Ak­su­mo mieste dar gerokai prieš Kristų gyveno Sabos karalienė Mikalda, kad būtent čia buvo atgabenta ir iki šiol tebesaugoma Sandoros skrynia, kurios niekam nelemta pamatyti, išskyrus vieną šventiką. 

Beveik tūkstantį metų iki Kristaus Ak­sumas buvo judrus miestas kelių tarp Afrikos ir Azijos sankryžoje. Deja, ne tiek jau daug Aksumo didybės belikę. Ap­žiū­rime monolitinio granito obeliską su sim­bolinėmis graviūromis. Dik­tatoriaus Mu­solinio laikais stelos buvo išvežtos į Romą ir tik 2005 m. grąžintos etiopams. Nenusakomas jausmas api­ma žvelgiant į Šv. Mergelės Marijos Sio­no bažnyčią, kurios koplyčioje saugoma Sandoros skrynia. Aplankome lobyną, kuriame eksponuojamos Etiopijos karalių karūnos ir kitos brangenybės.  Ap­žiū­rime uoloje išskaptuotą Liūto stelą. Įdomūs granito karjerai, kuriuose rankiniu būdu buvo gaminami obeliskai – gera proga susipažinti su archajiš­ka obeliskų gamybos technika. Dera nusilenkti ir Karališkajam nekropoliui, esan­čiam Likano kalno papėdėje.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Slaugytojo profesijos jėga: jos pradininkės pamokos

Vakar minėta Tarptautinė slaugytojo diena. Ši data pasi­rinkta todėl, jog tądien yra moderniosios slaugos pra­di­ninkės Florencijos Naitingeil gimtadienis. Būtent anglų ledi, neįprastu Florencijos vardu, įvykdė tikrą perversmą, pakeitusį sveikatos apsaugos sis­temą, už kurį jai iki šiol turėtume būti dėkingi.

Sudėtingas kelias pašaukimo link 

Spėju, kad daugumai mūsų yra tekę ką nors slaugyti. Kai žmogus suserga, jo savijauta labai priklauso nuo to, kokios ir kiek artimųjų pagalbos jis sulaukia. Iki XX a., kai sveikatos apsaugos sistemą radikaliai pakeitė „ispaniškasis gripas“, buvo įprasta kviesti gydytoją į namus, o ligoninės buvo įstaigos, skirtos prastuomenei arba neturtingiems, mat dažniausiai tiek gydymas, tiek priežiūra čia nebuvo labai kokybiški. Nors namų aplinka ligoniui paprastai būdavo kur kas geresnė, nei skurdžios ligoninės, tačiau artimieji ne visada sugebėdavo deramai juo pasirūpinti.

Modernios slaugos pradinin­kė gimė Italijos mieste Flo­ren­cijoje, turtingų anglų šeimoje, ir buvo pavadinta gimtojo miesto garbei. Augo kartu su vyresne sese, o jų ugdymu rūpinosi tėvas. Tai buvo svarbu, nes tuo metu merginos dažniausiai buvo ruošiamos būti namų šeimininkėmis, o Viljamas Nai­tingeilas dukras mokė lotynų ir graikų kalbos, istorijos bei literatūros. Vyresnioji sesė linko į menus, o Florencijai labiau patiko tikslieji mokslai.

Ką reiškia rūpintis ligoniais, Florencija pirmą kartą patyrė, kai jai buvo septyniolika ir ki­lo gripo epidemija. Mergina tuomet globojo ne tik namiškius, bet ir kaimynus. Netrukus ji patyrė mistinę pranašystę – esą išgirdo Viešpaties ragi­ni­mą pasišvęsti tarnystei kitiems. Bijojo apie tai kam nors pra­sitarti, bet šis raginimas giliai įkrito jai į širdį.

Kai sukako 24-eri, mergina šeimai pranešė, jog ketina rinktis slaugytojos kelią. Jau bu­vo suplanavusi vykti į netoli esančią ligoninę, tačiau namiškių reakcija buvo radikaliai priešiška, nes pasiturinti šeima nelinkėjo savo nariui prastą prestižą turinčios slaugytojo profesijos, kuri tada asocijavosi su piktnaudžiavimu alkoholiu ir net prostitucija. 

Gavusi šeimos atkirtį, Flo­ren­cija paniro į depresiją. Bet vis tiek slapta studijavo medicinos literatūrą, ligoninių ataskaitas. Tai tęsėsi dvejus metus, ir namiškiai, nusprendę, kad jai būtina prasiblaškyti, prita­rė jos kelionei į Romą. Čia Flo­ren­cija susipažino su žmonėmis, kurie dar labiau sutvirtino jos ryžtą dirbti ligoninėje. Tačiau kova su šeima tęsėsi. Tuo labiau, jog atsirado „gera partija“ santuokai – jai pasipiršo perspektyvus, protingas ir išvaizdus jaunuolis, kuriam ir pati Florencija nebuvo abejinga. Santuoka bū­tų reiškusi namų židinio saugo­tojos vaidmenį, todėl, nors ir sunkia širdimi, jos atsisakė. Tai dar labiau pablogino santykius su šeima, kuri pradėjo galvoti, kad Florencija turi rimtų sutrikimų. Galiausiai, kai jai suėjo 30, tėvai numojo ranka ir sutiko, jog tris mėnesius dukra praleistų vienoje iš Vokietijos ligoninių su kiek geresne, nei kitos, reputacija.

Svajonės išsipildymas

Darbas Vokietijoje sustipri­no Flo­rencijos ryžtą kovoti už savo pašaukimą. Grįžusi į Ang­li­ją, ji tęsė darbą Londone, kur buvo įsteigta privati ligoni­nė ser­gan­čioms pagyvenusioms ledi. Ap­linka čia labai skyrėsi nuo ligoninių neturtingiems, todėl na­miš­kiams buvo leng­viau. Ne­tru­­kus Londone ki­­lo chole­ros epidemija, kurios metu Flo­ren­ci­jos įgūdžiai labai pravertė, o dar po pusme­čio prasidėjo jos karjerą labiau­siai pakeitęs Krymo karas. Tai buvo pirmas tarptautinis karinis konfliktas po to, kai išrastas telegrafas – juo apie karo veiksmus buvo gaunama daugiau ir operatyvesnės informacijos, nei iš laiškų ir laikraščių. 

Šeimos draugas karo sekreto­rius Sidnis Herbertas kreipėsi į Florencijos tėvus (jie negalėjo atsakyti aukštas pareigas užimančiam pareigūnui) ir paprašė, kad Florencija surinktų merginų grupę, kurios vyktų padė­ti sužeistiems britų kariams į Krymą. Susibūrė 40 slaugyto­jų, beje, skirtingų konfesijų. Kry­me jos atrado šokiruojančias są­lygas: perpildytuose purvinuose pastatuose, paverstuose li­go­ninė­mis, trūko vėdinimo, šmirinėjo žiurkės. Dideliu iš­ban­dymu Flo­rencijai tapo ir ko­va su vy­riausiuoju gydytoju Džo­nu Ho­lu, kuris į moteris žvel­gė iš aukšto ir priešinosi bet ko­kioms permainoms.

Tačiau po vieno didelio mūšio, per ku­rį buvo sužeista 2000 bri­tų karių, Flo­ren­cija pagaliau gavo palaikymą iš Lon­dono ir ėmėsi iniciatyvos. Buvo įreng­ta speciali skalbykla, išreikalauta geres­nio maitinimo kareiviams, griežtai rūpinamasi patalpų švara bei vėdinimu. Mer­gi­na ypatingai akcentavo sanitarines nor­mas, tad buvo pavadinta „le­di su lem­pa“, apie ją rašė britų laik­raščiai, o jos namiškiai netgi sulaukė karalienės Viktorijos dėmesio ir galutinai pripažino, jog Florencija buvo teisi.

Modernios slaugos kūrimas

Kryme Florencija susirgo karš­tine ir bu­vo priversta grįžti į Angliją. Pasveikusi ėmėsi permainų šalies ligoninėse. Ji ne tik jas įgyvendino, bet ir teoriškai pagrindė. 1857 m. F. Nai­tin­geil parengė įspūdingo dydžio – net 800 puslapių – ataskaitą, kurioje pateikė tiek savo pastebėjimus apie sveika­tos apsaugą, tiek daugybę statistikos. Savo idėjas grindė grafikais, lentelėmis, kas tuo laiku buvo visiška naujovė. 

Dar po poros metų pasirodė jos knyga „Pastabos apie ligonines“, kur daug dėmesio skirta ligoninės tvarkos ir ligonių sveikatos ryšiui. Ji ypatingai akcentavo švarą ir gerą patalpų vėdinimą. O bene žymiausia Florencijos knyga – „Pastabos apie slaugą“, kuri skirta plačiai auditorijai ir joje pagrindžiama slaugos svarba.

F. Naitingeil tapo oficialia Britanijos valdžios eksperte ligoninių įrengimo klausimais, su delegacija lankėsi Indi­joje, kur teikė patarimus, kaip pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą.

Dar svarbiau, kad ji paskelbė, jog slaugytojos turi būti ne tik atsidavusios ir darbščios, bet ir įgyti specialų išsilavinimą, todėl įkūrė pirmąją slaugytojų rengimo įstaigą, į kurią kandidates atrinkdavo labai kruopščiai. Merginos gauda­vo nakvynę, maistą bei dienpinigius, ta­čiau buvo pildomas ir griežtas protoko­las, kuriame fiksuoti pasiekimai, progresas, būdo bruožai. Jei paaiškėdavo, jog slaugė nederamai bendravo su pacientu, ji nedelsiant buvo šalinama.

1907 m. Florencija tapo pirmąja moterimi Britanijoje, kuri iš karaliaus Jur­gio V rankų gavo ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Sulaukusi 90-ies, ji vieną popietę atsigulė pokaičio ir ramiai baigė žemišką kelionę. Tūkstančiai žmonių dalyvavo atsisveikinimo ceremonijoje Londone. Florencija palaidota kapinaitėse šalia savo tėvų.

Slaugytojo profesijos perspektyvos 

F. Naitingeil rašė: „Kiekviena moteris iš prigimties slaugė“ – tuo įsitikinę dauguma žmonių. Tačiau net dauguma profesionalių slaugių šiandien neišmano ligonio slaugos abėcėlės. O kalbant apie močiutes, tetules ir mamas, net ir labai išsilavinusiose šeimose jos krečia daugybę dalykų, kurie labiau kenkia, nei padeda. Labai dažnai daro visai ką kita, nei derėtų”.

Taigi slauga yra kur kas daugiau, nei paprastai suvokiama priežiūra: daž­niau­siai manoma, kad pakanka paprasčiausiai paduoti vaistus, pataisyti pagalvę, uždėti kompresą ir t.t. Bet iš tiesų slauga – tai visų sveikatos puoselėjimo sąlygų lai­kymasis, kurios ne mažiau svar­bios sveikstant, nei saugantis nesusirgti.

Noriu pacituoti metaforą, kad slaugos sistema yra tas neišsiskleidęs pumpuras, kuris galėtų iš esmės pakeisti visą sveikatos apsaugą. Kita vertus, F. Nai­tin­geil pavyzdys rodo, jog pokyčiai yra sudėtingas dalykas, reikalaujantis labai daug atkaklumo ir drąsos. Tačiau jei norime jų slaugos sistemoje, turime pradėti nuo jos svarbos ir galimybių supratimo. F. Naitingeil gali būti įkvėpimu, bet šiandien reikalingi nauji lyderiai: būti slaugytoju nereiškia jos pamėgdžioti ar imituoti – tai reiškia perkelti jos jėgą į naujas sąlygas. To labiausiai ir linkiu šiandienos slaugytojams.

Andrius NAVICKAS

Filosofijos mokslų daktaras, rašytojas, Seimo narys

Patriotų miestas saugo sovietinius simbolius...

Skaičiuojama, kad mūsų šalyje yra (ar bent jau iki šiol buvo) daugiau nei 300 įvairiausių karių kapų su monumentais ir paminklais. Maždaug pusė jų saugomi kaip kultūrinės vertybės. Kilus pasiūlymui šių sovietinių reliktų atsikratyti, kai kurios savivaldybės be didesnių diskusijų tai ir padarė. Bemaž prieš mėnesį „Šilalės artojuje“ taip pat svars­tėme, kaip turėtų pasielgti mūsų rajono valdžia – nors Šilalėje nėra ypatingai gre­mėz­diškų sovietinių monumentų, miesto prieigose pasitinka išskirtinai didelis pamink­las „išvaduotojams“, kuris Rusijos karo Ukrainoje kontekste atrodo daugiau nei pasi­ty­čiojimas. Tačiau rajono valdžia šiuo klausimu jokių diskusijų neinicijuoja ir šia tema ne­kalba.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nr. 36

Šilalės parama pasiekė Borščivą

Praėjusį savaitgalį Borščivo savivaldybė ir miesto meras Igoris Chopikas priėmė Ši­lalės delegaciją, atvežusią paramos siuntą – ne tik mūsų rajono verslininkų nupirktą greitosios pagalbos automobilį, bet ir už gyventojų paaukotus pinigus savivaldybės parūpinto audinio, konservų, medikamentų ir kitų daiktų. 

Paramą Borščivui šilališkiai siunčia ne pirmą kartą. Pra­si­­dėjus karui, ko­vo pradžioje, Ši­­lalės rajono versli­nin­kų sąjunga jau buvo sukaupusi 10 tūkst. eurų fondą ir išsiuntė į Ter­no­pilio apskritį, kuriai priklauso ir Borš­čivas, 300 nešio­jamųjų įkroviklių telefonams bei planšetėms, 187 žibintuvėlius bei 50 kepurių su žibintuvėliais, per 1000 vnt. pirštinių ir kitų reikmenų. Verslininkai suprato, kad slėptuvėse priverstiems gyventi žmonėms labiausiai reikalinga šviesa ir ryšys su išoriniu pasauliu. Jau ra­šėme, jog tuomet visos priemonės buvo įsigytos gamintojo kainomis, su labai didelėmis nuolaidomis, todėl reali jų vertė yra dukart didesnė.

Paramą medikamentais ir ši­­lališkių paaukotus daiktus į Borš­čivą siuntė ir Šilalės sa­vi­valdybė. Nors tiesiogiai Borš­či­vas šios siuntos nesulaukė, mūsų rajono vadovai vylėsi, jog, priimta humanitarinės pagalbos punkte, ji pagal paskirtį perskirstyta esantiems fronte. Tačiau Šilalės savivaldybės administracija ilgai laikė į specia­liai atidarytą sąskaitą rajono gyventojų paaukotus 5,2 tūkst. Eur. Borščivo miesto vadovai prašė už šiuos pinigus nupirkti mėsos konservų ir specialaus audinio neperšaunamoms liemenėms siūti. Prasidėjus karui, šios prekės tapo itin paklausios, todėl savivaldybei teko ilgai laukti konservų, užtruko ir specialaus audinio paieškos. O tada, kai jo pavyko gauti, nebuvo kam nuvežti siuntos į Borščivą. Paaiškėjo, jog humanitarinės pagalbos punktuose paliktos siuntos gabenamos tiesiai į karo zoną, todėl, norint paremti konkretų miestą, surinktus daiktus ten reikia nugabenti patiems. Ir nors savivaldybė viešai skelbė ieškanti  transporto paramai nugabenti, norinčiųjų važiuoti į valstybę, kurioje vyksta karas, Šilalėje neatsirado.

Iniciatyvos ėmėsi Šilalės vers­­lininkai, pasiūlę padėti nuvežti siuntą.

„Iš nuogirdų sužinojome, jog Borš­­čivo ligoninei labai reikia medicininės paskirties automobilio. Tokį radome ir nupirkome Vokietijoje. Reikėjo jį parsigabenti ir nemažai paremontuoti“, – „Šilalės artojui“ sakė rajono verslininkų sąjungos inicia­tyvą įgyvendinęs ir pats šiai sąjungai priklausantis savivaldybės tarybos narys Dainius Bergelis. 

Automobilis, jo parvežimas bei remontas kainavo 8 tūkst. Eur. Lėšų suaukojo Šilalėje vei­kiančių įmonių vadovai – kas kiek galėjo, tiek davė, o di­džiausia auka siekė 1000 Eur. D. Ber­gelis dėkoja generaline rėmė­ja tapusiai bend­ro­­vei „Avir­gi­nida”, bendrovėms „Rau­do­niai”, „Danrita, „EEGA1”, „Pa­sau­lio Bamba”, „Pit­lius”, „Ša­rūn­kalnis”, grožio namams „Au­rum“, klinikai „Gied­­ra”, įmo­nėms „Kristalina”, „Danri­ma”, „Alnidra”, „Arū­no baldai“, „Ed­rima“, „Me­to­ma”, „Op­tita”, „Vi­­zinga”, „Sin­ga­tel”, Vi­dui Rim­kui, Petro Dar­ge­vi­­čiaus įmo­nei. Padėjo ir bend­­rovė „Mi­nasta”, verslininkai Vid­­man­tas Dargis, Rimas Še­ti­­kas, Do­­na­tas Zeideris, Jo­nas Ado­ma­­vi­čius ir kt. 

Medi­ka­men­tų bei specialių priemonių siuntas Borš­čivo ligoninei perdavė UAB „Am­bu­lansas“ Ši­lalės greitosios medicinos pagalbos stoties ir Šilalės ligoninės kolektyvai. Jų siuntoje medikamentai, dezinfekavimo me­džiagos, deguonies kaukės, sraigtai ir plokštelės, skirtos lūžiams fiksuoti, taip pat medicinos įranga – kardiografas, defib­riliatorius, pacientų gyvybinių funkcijų monitorius ir kt. Šią įrangą galima naudoti ir greitosios pagalbos automobiliuose.

Vokietijoje atitarnavusią „grei­tąją“, prikrautą daiktų, į Borš­čivą nuvairavo D. Bergelis. Kartu su juo vyko ir Seimo narys Jonas Gudauskas.

„Ukrainoje vasara: šilta, žalia, gražu. Esu ten buvęs daug kartų, gali pagalvoti, jog niekas ir nepasikeitė. Atrodo, nė neįtartum, kad vyksta karas, jei ne kontrolės postai ant kiekvieno kampo, primenantys, jog yra skaudi realybė, su ja susidūrė visos iki vienos ukrainiečių šeimos. Todėl nebombarduojamuose miestuose, nors ir vyksta įprastas gyvenimas, tylu: nėra jokių renginių, žmonės nešvenčia asmeninių švenčių, triukšmingų vestuvių ar krikštynų“, – pasakojo D. Bergelis. 

Borščivo vadovai labai šiltai priėmė šilališkių delegaciją. Pa­sak savivaldybės tarybos na­rio, meras I. Chopikas dėko­jo draugams iš Lietuvos už nuolatinę paramą sunkiu šaliai metu ir pabrėžė, kad bend­ros pastangos kasdien priartiną Ukrainos pergalę.

Gegužės 8-ąją Ukraina mini Atminimo ir susitaikymo dieną. Jos išvakarėse, tądien, kai šilališkiai pasiekė Borščivo miestą, jo vadovai pakvietė kartu uždegti žvakutes ant kovotojų už Ukrainos laisvę kapo. Taip pagerbtas visų Ukrainos did­vyrių, žuvusių ginant gimtąjį kraštą, atminimas. Viešą pa­dėką lietuviams išreiškė ir prie Borščivo ligoninės išsirikiavę medikai. Jie neslėpė, jog automobilis reikalingas ne tik ligoniams pervežti į kitas gydymo įstaigas. Karui mobilizuojasi visa Ukraina, Borščivo ligoni­nė­je taip pat įrengtos spe­cia­lios palatos sužeistiesiems, o fron­tui priartėjus, šiuo au­t­o­mobiliu gali tekti juos vežti.

Šilališkiai buvo palydėti ir į mažutėlę siuvyklą, kur trys moterys per mėnesį pasiuva apie 100 neperšaunamų liemenių. Joms už mūsų rajono gyventojų paaukotus pinigus ir buvo nupirkta specialaus audeklo. D. Bergelis stebėjosi, kad viena siuvėja – Charkivo universi­teto profesorė. „Kaip kas gali, kaip moka, taip ir prisideda prie per­galės“, – Ukrainoje išgirdo vers­lininkas.

Į karo naikinamą šalį Šilalės verslininkų nupirktą automo­bilį lydėjusio Seimo nario J. Gu­dausko statusas padėjo sklandžiai pervažiuoti valstybės sie­nas ir įveikti griežtą ukrainie­čių karių patikrą. Politikas vy­ko savo automobiliu ir už sa­vo paties lėšas. Pasak jo, jis pažįsta nemažai ukrainiečių, ne viena šeima buvo atvykusi ir į Šilalę, dirbdamas meru su jomis susidraugavo. 

„Kalbėjausi su jais karo išvakarėse, niekas netikėjo, kad kaimynai – rusai, baltarusiai – gali ateiti į jų miestus ir kaimus, žudyti, plėšti, grobti žmones. Kviečiau juos su šeimomis prisiglausti Šilalėje, bet tuo kvietimu jie nenorėjo pasinaudoti“, – prisiminė J. Gudauskas. 

Anot Seimo nario, nors Ter­no­pilio srityje karas nevyksta, į regioną, kuriame yra ir Ši­lalės savivaldybės partneris Borščivas, nuo jo pradžios plū­do žmonės iš visos rytinės Uk­rainos. Todėl tik 11 tūkst. gyventojų turintis Borščivas priėmė kone tiek pat pabėgėlių. Dabar daug jų išvyko į Lenkiją, Lietuvą, kitas valstybes, bet vis tiek liko apie pustrečio tūkstančio namų netekusių žmonių. 

„Juos priglausti, aprūpinti – didelis iššūkis, todėl nekeista, jog Borščivui reikia pagalbos. Ypač medikams, kuriems darbo krūviai padidėjo net kelis kartus – užfrontės ligoninėse tenka teikti pačią įvairiausią pagalbą“, – sakė Seimo narys. 

Šilališkiai pastebėjo, kad gyvenimas Ukrainoje tarsi sustingęs: visur apkasai, užtvarai iš pamatų blokų, smėlio maišų, prie didesnių miestų įrengti kariuomenės kontrolės postai, kuriuose visus atvykstančius ir išvykstančius stabdo bei tikrina.

„To, ką jaučia ten gyvenantys žmonės, mes negalime net įsivaizduoti, tačiau jų ryžtas apsiginti ir nugalėti kelia pagarbą. Gindami savo žemę, savo namus ir savo šeimas, tuo pačiu jie gina ir mus, todėl privalome jiems padėti“, – įsitikinę paramą į Ukrainą išsiuntę Šilalės verslininkai. 

Beje, bendruomeniškumo pavyzdį Šilalėje rajono verslininkų sąjunga rodo ne pirmą kartą. Jos vadovas Singaras Vy­tartas primena, jog Šilalėje apsistojusiems karo pabėgėliams yra sudarytos sąlygos nemokamai lankytis baseine – verslininkai jau yra sumokėję už bene 100 uk­rainiečių apsilankymų.

„Tai parama, skatinanti uk­rainiečius bendrauti, kad svetimame krašte nesijaustų vieniši ir pamiršti. Nuoširdžiai norime tiems žmonėms padėti“, – sakė S. Vytartas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Nadijos GRINKIV nuotr.

Gyvenimo pynė

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

„Gerb. redakcija, siunčiu eilinį prisiminimų rašinį „Sūrus prakaitas ir bimbalai“. Toks buvo daugelio pokario mano kartos jaunuolių gyvenimas. Dėkojome Dievui ir likimui, kad likome gyvi, dirbome, tikėjome geresne ateitimi. Gal ir ne visos svajonės išsipildė, tačiau buvome pavalgę, apsirengę ir džiaugėmės ramiu gyvenimu.  

Bet štai ir vėl pašonėje griaudžia patrankos, virš galvų skraido maitvanagiai, vėl žmones gramzdina į kančių ir skurdo pasaulį. Labai gaila, kad žmonija nepasimokė iš praeities klaidų. Todėl itin svarbu grįžti į praeitį ir bandyti iš naujo pažvelgti į žmonijos kelią, išsivaduoti iš prievartos bei karo gniaužtų. Ir dar svarbu – neprarasti vilties“, – sako autorius. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Sūrus prakaitas ir bimbalai

Po karo gyvenimas buvo sunkus, ir daugelis pragyvenimui net mieste laikė gyvulių: karvių, arklių, kiaulių, ožkų ar avių. Todėl reikėjo pasiruošti pakankamai pašaro. Darbštesni šilutiškiai Ne­muno užliejamose pievose jo sukaupda­vo ne tik savo ūkio poreikiams, bet ir pardavimui. 

Pamaryje šienu prekiauta nuo seniausių laikų, tačiau šis verslas ypač suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Sunkiai besiverčiantys gyventojai galėjo prisidurti vieną kitą červoncą šeimos išlaidoms padengti.

Tėvas bei mano vyresnieji broliai Pet­ras ir Kazys taip pat nesėdėjo rankų sudėję. Jie kasmet sukraudavo po keletą šieno kūgių. Šienpjovių darbas buvo nelengvas. Dirbdamas kartu su jais panemunės šlapynėse, ir aš anksti patyriau sūraus prakaito skonį.

Negaliu pasakyti, kad tuomet buvau pilnavertis šienpjovys, bet kai vyrai ruošdavosi šienauti, ne­pa­likdavo ir manęs. Broliai sakydavo: „Pra­­tinkis, brolyti, prie sunkesnio darbo, kny­gas rudeniui palik, per šienapjūtę ir ak­muo kruta“. 

<...> Vidurvasaris – pats karščiausias pa­šaro ruošimo metas. Su­si­metę į vežimą dalgius, grėblius, šakes ir kitą inventorių bei pasiėmę mamos prigaminto valgio krepšius, iškeliaudavome į užliejamas pamario lankas.  

<...> Kai tik įsikurdavome palapinėje, sumeistrautoje iš karklo lazdų ir šlapžemės augalijos surištų šluotų, tėvas primindavo: „Vešlią lankų žolę lengviau pjauti su rasa, kol dar saulė nespėjo jos sugerti“. Broliai Petras ir Kazys šiuos žodžius puikiai suprasdavo – jiems į darbą reikės keltis kartu su saule, tad pasimėgauti saldžiu rytmečio miegu negalės. Jie žinojo, kad tėvas tuščiai burnos neaušina – kaip pasakė, taip ir turės būti. 

Vos tik pradėdavo rytas brėkšti, tėvas jau ir kelia juos iš gilaus įmigio, ir visi trys, persimetę per pečius išplaktus dalgius, vorele patraukdavo į lankas šnioti rytmečio rasos karoliukais pasipuošusios žolės. Man tėvas pavesdavo vartyti storokai sumuštas vešlios žolės pradalges.

„Gerai išdžiovintas lankų šienas turi kvepėti“, – sakydavo jis.

Pradalgių daužymas man teikė šiokią tokią privilegiją, palyginus su broliais – rytais, kol saulė šildydavo lankas ir džiovindavo žolę, galėdavau ilgiau pasivartyti šieno guolyje. 

Saulei gerokai palypėjus dangaus skliautu, šokdavau iš palapinės ir, stvėręs grėblį, skubėdavau vartyti žolės. Tuo metu ankstyvieji šienpjoviai jau būdavo nušnioję geroką pievos plotą, nusivarę nuo kojų, ir jų balto lino marškiniai mirgėdavo tamsiomis prakaito dėmėmis. Sau­lė iš šienpjovių sunkė sūraus prakaito lašus ir vyrus spaudė atsipūsti. Užsimetę ant pečių gerokai atšipusius dalgius, jie traukdavo palapinės link ir krisdavo kaip negyvi pailsėti tėvo nustatytam laikui – nuo akies po valandą.

Kai jie ilsėdavosi, aš, pasiraitęs kelnes, įsispyręs į klumpes, žirgliodavau pradalgėmis ir kupinas azarto mosuodavau grėbliu tai kairėn, tai dešinėn. Po kelių valandų azartas išblėsdavo ir vis dažniau akys žvelgdavo į saulę, slenkančią  dangaus skliautu, kaip man tada atrodė, pernelyg lėtai. Kantriai drabstydavau žolės kuokštus kaip išganymo laukdamas saulėlydžio, nes baigsis mano dienos vargai.

<...> Kai žolė pradalgėse tapdavo kvepiančiu šienu, broliai man įbrukdavo šakę ir su paslėpta šypsenėle pasikviesdavo drauge su jais padirbėti iš peties. 

„Išdžiovintą šieną reikia skubiai sugrėbti kupetom, kol lietus neužklupo, vėliau, pasikinkę Raudį, vilksime prie ke­lio ir krausime į didelius kūgius“, – dėstė tolimesnį šienapjūtės planą broliai, nešdami didžiulius šieno glėbius, iškėlę juos šakėmis virš galvų.

Neretai tamsėjantis dangus bei atplaukiantys sunkūs lietaus debesys versdavo sku­bėti. Broliai su tėvu sukdavosi iš visų jėgų. Norėdamas pajusti vyriško darbo ritmą, stengdavausi ir aš neatsilikti, tačiau Petras su Kaziu, matyt, neįžvelgę mano geranoriškų pastangų, mesteldavo: „Na, Juozeli, lygiuokis į vyrus, imk po didesnį glėbį“. 

Tačiau kad ir kaip besistengiau, prilygti jų jėgai nesugebėjau.

Lietus nušniokšdavo, tamsūs debesys dingdavo už horizonto, ir vėl nusišypsojusi saulė atnešdavo šienpjoviams naujų darbų. 

<...> Į medines roges pasikinkydavome Rau­dį, kurį tėvas apaudavo specialiomis medinėmis klumpėmis, nes taip apautas arklys tvirčiau atsispirs į durpžemę ir jo kojos neprasmegs šlapynėje. 

Pasikinkę Raudį, kibdavome į darbą. Nuo ryto iki vakaro Raudis įsiręžęs vilkdavo medines roges, į kurias šieno prikraudavome su kaupu. Ištraukti iš šlapžemių šieną ir sukrauti į kūgius būdavo pasiutiškai sunkus darbas. Atėjus vakarui, kris­davome kaip negyvi į šieno guolius, o durpyno vandeniu pagirdytas Raudis šlemšdavo rasotą žolę šalia palapinės. Vi­si kaupėme jėgas kitai dienai... 

Negaliu nepapasakoti apie šį darbštų keturkojį. Raudis pas mus pateko atsi­tiktinai. Karo keliuose nuvarytą ark­lį rusų kareiviai nutarė palikti pirmoje pasitaikiusioje sodyboje. Tai buvo mano tėvų ūkelis, prisiglaudęs prie kelio, vingiuojančio per Radviečio mišką. Kareiviai tėvui prievarta įbruko paliegusį ark­lį ir nė neatsiklausę iš tvarto išsivedė stiprų, gerai įmitusį veislinį eržilą Sartį. Skaudu buvo tėvui, tačiau prieštarauti ginkluotiems kareiviams ne­išdrįso: „Karas įstatymų neturi“, – sakydavo tėvas.

Rusų kareiviai nužygiavo savais keliais Berlyno link, o Raudis liko pas mus. Tėvas arklius labai mylėjo, mokėjo juos prižiūrėti, todėl ir rusų kareivių paliktą­jį greitai pastatė ant kojų, davė jam vardą – Raudis. Jis tapo mūsų visų draugu bei pagalbininku.    

<...> Bet grįžkime į pamarį ir prisiminkime šienapjūtės dienas. Jų būta įvairių – lietingų, apsiniaukusių, neretai su griausmingu perkūnu ir žaibais, tačiau labiausiai įsimintinos karštos vidurvasario dienos. Tokiomis dirbdami braukdavome prakaitą nuo kaktos ir nuo nosies galo, o neretai ir per pakinklius varvėdavo. O dar prisidėdavo įvairiausių vabzdžių atakos. 

Šlapiose pievose kraugerių – tuntai. Jie šienpjovius persekiodavo nuo saulės patekėjimo, kar­tais net jai nusileidus nenurimdavo. <...> Turėjome kęsti jų bendrystę – durpingos, šlapios vietos yra vabzdžių buveinė, o kraujo jiems ypač reikia veisimosi metu.  

Nepaisant visų sunkumų ir nepatogumų, per keletą savaičių pripjaudavome tiek žolės, kad užtekdavo per žiemą išmaitinti ne tik savo gyvulius, bet ir dalį sukaupto pašaro parduoti. Rudenį kaliningradiečiai išsiveždavo mūsų paruoštą pašarą, į tėvo delną įspraudę nemažą sumą červoncų. Pinigai praskaidrindavo ne tik tėvo, brolių veidus, bet ir mano. Visi pamiršdavome ir sunkius darbus, ir sūrų prakaitą, ir kraugerius vabzdžius. 

Prieš rugsėjo pirmąją šiek tiek pinigėlių nubyrėdavo ir man. Už juos nusipirkdavau sąsiuvinių, knygų, pieštukų, rašalo ir keletą plunksnakočių dailyraščiui rašyti.

Dėkoju už tai tėvui, broliams ir pamario žaliosioms lankoms. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Pavasario džiaugsmai – atgyjančiuose renginiuose

Nuo sostinės iki uostamiesčio kultūros mėgėjams progų prasmingai ir nemokamai praleisti laiką randasi vis daugiau. Pirmiausia akis kreipiame į Kauną, mat naujienų iš Europos kultūros sostinės yra bene daugiausiai. 

Praėjusią savaitę Kaune prasidėjo tarp­tautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kau­no literatūros savaitė“. Programoje – susitikimai su Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir tolimesnių šalių rašytojais, progos pasireikšti jauniesiems autoriams. „Kauno literatūros savaitės“ renginiai planuojami ir rugsėjį.

Šios savaitės pabaigoje Kaunas ruošiasi pradėti svarbiausią sezono renginį – gegužės 12–13 d. kultūros sostinė atvers „Vasaros sceną“, kurioje kiekvieną ket­virtadienį–sekmadienį, iki pat rugsėjo 

vidurio, vyks Lietuvos atlikėjų ir užsienio svečių koncertai, spektakliai bei kitos kūrybinės veiklos, svečiuosis atlikėjai ne tik iš Europos, bet ir iš Azijos, Pietų Amerikos. Žiūrovų laukia Oskaro Koršunovo, Kauno nacionalinio dramos teatrų spektakliai ir kt. „Vasaros scenos“ renginiai nemokami.

Į Klaipėdą gegužės 12–15 d. suvažiuos kone trys dešimtys chorų iš Lietuvos ir užsienio: vyks XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas. Jis rengiamas kas dvejus metus ir garsėja tuo, kad į jį atrenkami aukšto meninio lygio kolektyvai. Šiemet dalyvaus 28 chorai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, JAV, Ganos, Angolos ir Lietuvos. Be to, gegužės 12–15 d. numatyta net 16 koncertų Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Skuo­de, Plungėje ir kt. Renginių programa – www.aukuras.lt.

Vilniuje prasidėjo jau 23-ią kartą vykstantis tarptautinis universitetų teatrų forumas, kuris tęsis iki gegužės 14 d. Festivalio metu žiūrovai galės nemokamai pamatyti ne tik Lietuvos studentiškų teatrų, bet ir iš užsienio atvykstančių trupių bei menininkų pasirodymus.  

Praėjusią savaitę Vilniaus rotušėje pristatyti naujai į Nematerialaus kultū­ros paveldo vertybių sąvadą įrašyti reiškiniai ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicijos, kurias branginame kaip savo tapatybės dalį, kasmet teikiamos nacio­naliniam Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui. Šiame sąraše – Pa­langos Jurginės, lietuviškas ritinis, dzūkų smuikavimo tradicija, FiDi – Fi­zi­ko diena, muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, būg­nijimas kūlele Rytų Aukštaitijoje, kapinių šventė Kisiniuose, akmentašystė Kelmėje ir naminio alaus gaminimo tradicija Biržų bei Kupiškio krašte.

Paskelbtas šių metų Felicijos Bort­ke­vičienės premijos laureatas – premija skirta mūsų kraštiečiui, Vilniaus universiteto dėstytojui, kritikui Regimantui Ta­mošaičiui: už kalbos kūrybingumą ir laisvą kalbos raišką.

Pasak literatūrologo Mindaugo Kviet­kausko, R. Tamošaitis yra nuolatinis kultūrinio gyvenimo dalyvis, publicistas, esė knygų, publicistinių tekstų, vadovėlių mokyklai, pokalbių autorius, jo dėka išleista per 200 literatūros knygų. 

Išrinktos ir paskelbtos „Pirmosios kny­gos“ konkurso laureatės. Šiais metais poezijos rankraščius sklaidė poe­tai Gy­tis Norvilas, Agnė Žagrakalytė ir Ma­rius Burokas, o prozos – rašytojai R. Ta­mo­šai­tis, Daina Opolskaitė ir Liu­tau­ras De­gė­sys. Laimėtoja prozos kategorijoje – Indrė Motiejūnaitė, jos rankraštis „Vie­ną gražią dieną“ įvertintas kaip geriausias iš 28-ių pretendentų, o poezijos ka­tegorijoje iš 30-ies išskirtas Birutės Onos Grašytės-Black eilėraščių rinkinys „Su­mokėjau alyvmedžio lapais“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Nieko nekainuoja tik laukinių gyvūnų gelbėjimas

Ketvirtadienį palei kelią Kvėdarnos link vaikščiojęs sužeistas gandras sujaudino ne tik netoliese gyvenančius žmones – gelbėti paukštį, paskambinę į redakciją, prašė ir pro šalį važiavę gyventojai. Tačiau redakcijos darbuotojų skambutis viešosios įstaigos „Būk mano draugas“ vadovei Galinai Kučinskienei privertė suprasti, jog gyvūnų gelbėjimas yra mūsų pačių reikalas, už kurį dažniausiai dar reikia ir susimokėti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Kas juos veda į pergalę?

Karas Ukrainoje daug ką išmušė iš vėžių, iš­ba­lan­sa­vo, sukėlė depresiją, ne­pa­sitikėjimą rytdiena ir vienas kitu, sukomplikavo vers­lus. Tad reikia tik stebėtis uk­rainiečių tvirtumu, ryžtu ir emociniu užsidegimu ginti sa­vo žemę.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą